Užduotis. Pateikite Jono Strielkūno eilėraščio „Lietuva“ interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – asmens ir tėvynės ryšys. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą interpretacijos aspektą.

Lietuva – kaip šūvis į krūtinę,
Lietuva – kaip skrydis lig dangaus,
Kaip diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė širdys protėvių raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

Šaltinis: Jonas Strielkūnas, „Žemė buvo šviesi“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016; NŠA 2025 m. B kurso pakartotinė sesija, p. 4.

Leidimas. Po eilėraščiu pateikta 1967 m. data, o cituojamas rinkinys „Žemė buvo šviesi“ išleistas 2016 m. Išretintas paskutinis žodis ir originalios eilučių bei strofų ribos išlaikyti. Lažas – priverstinis darbas ponui. Eilėraštis neįvardija konkretaus sukilimo.

Asmens ir tėvynės ryšys

Tėvynės vardas gali sutelkti patirtis, kurios iš pirmo žvilgsnio prieštarauja viena kitai. Jono Strielkūno eilėraštyje „Lietuva“ jis siejamas su šūviu ir skrydžiu, atrama ir sunaikinančia ugnimi. Kalbantysis savo ryšio neaiškina nuosekliu gyvenimo pasakojimu. Jis kuria vaizdų seką, kurioje asmeninis jutimas pereina į protėvių istoriją ir bendruomenės balsą. Ši kaita leidžia tėvynę suprasti kaip skausmingą, gyvybingą priklausymą: žmogus remiasi paveldėta patirtimi ir trokšta savo gyvenimą su ja galutinai susieti.

Pradžios palyginimai tėvynės reikšmę išreiškia per kūną ir kraštutinį jausmą. Šūvis į krūtinę sužeidžia, skrydis pakelia, o pirmos bei paskutinės dienos sandūra aprėpia gyvenimo ribas. Skęstančiojo laikymasis rodo, kad šis ryšys patiriamas kaip būtina atrama. Vėliau atsigręžiama į lažą, sukilėlius, apraudotas pievas ir upes. Asmeninis skausmas įtraukiamas į ilgai kauptos bendros patirties lauką. Tokį santykį su istorija padeda suprasti Maironio „Trakų pilis“. Griūvančios sienos kalbančiajam primena buvusią galybę, o kreipinys į pilį paverčia ją praeities liudytoja. Atmintis sukelia ir pasididžiavimą, ir liūdesį; paskutiniame posme dvasios nepavyksta nuraminti. Strielkūno tekste taip pat nesiekiama vien ramiai pagerbti gražios praeities. Dinamito ir laužų vaizdai perteikia joje slypinčią grėsmingą jėgą, o požemiuose įkalinta dvasia leidžia jausti užslopintą gyvybę. Vis dėlto eilėraščiai šią įtampą plėtoja skirtingai. Maironio klausimai apie brangiausių laikų sugrįžimą lieka skausmingai atviri, Strielkūno kalba juda link kolektyvinio gimimo ir augimo. Tai padeda suvokti, kad priklausymas tėvynei čia formuojamas iš praeities kančios, bet jo jausminis turinys nesibaigia bejėge netektimi. Kartojamas Lietuvos vardas išlaiko tą patį kalbos centrą net keičiantis vaizdų mastui: kūno sužeidimas ir ilga tautos istorija priklauso vienam išgyvenamam santykiui.

Bendruomenės gyvybę sutelkia įvardis „mes“ ir želiančių rugių palyginimas. Žmonės vaizduojami kaip Lietuvos užaugintas laukas, todėl paveldėta patirtis tampa jų augimo aplinka. Gimimas po sukilėlio dalgiu sujungia naujos gyvybės ir pavojaus ženklus. Panašią gyvybės tęstinumo įtampą kuria Bradūno eilėraštis „Krauju krikštyti“. Pilkapyje guli jauni žmonės, tačiau baigiamajame vaizde brinksta legendos grūdas ir dainos sėkla. Atminimas įgauna kultūros formą, o kreipinys į liepsnos saugotoją paverčia tęstinumą gyvojo atsakomybe. Strielkūno augimo vaizdas įtraukia kalbantįjį į bendrą „mes“, o paskutinis posmas vėl išskiria jo asmeninį balsą. Paskutinio posmo prašymas susijęs su vieno žmogaus būsimu kapu, bet trokštamas užrašas yra šalies vardas. Taip individualaus gyvenimo pabaiga įrašoma į platesnį atminties lauką. Bradūno grūdas bei Strielkūno rugiai leidžia matyti augimą kaip tęstinumo vaizdą, išlaikant atskirų žmonių mirtingumą. Pabaigos liepiamosios formos kreipia mintį į dar gyvus žmones, kuriems bus patikėtas kalbančiojo atminimas. Išretintas Lietuvos vardas stabdo skaitymą ir suteikia jam užrašo svorį. Asmens ryšys su tėvyne galiausiai pasirodo kaip jo paties pasirinktas priklausymo ženklas.

Taigi Strielkūno eilėraštyje tėvynė žmogui reiškia ir skaudžią istoriją, ir jį auginantį bendrumą. Maironio pilis išryškina asmeninę atminties kainą, Bradūno dainos sėkla padeda suprasti gyvybės tęsimąsi kultūroje. Šiuos polius jungia paties eilėraščio kelias nuo šūvio palyginimo iki rugių lauko ir būsimo kapo užrašo. Kalbantysis išsaugo savą balsą, tačiau jo paskutinis pageidavimas tą balsą susieja su Lietuvos vardu. Priklausymas tampa būdu suteikti prasmę ir gyvenimui, ir jo ribai.

Asmens ir tėvynės ryšys

Strielkūno eilėraštis „Lietuva“ nepalieka tėvynės vien žemėlapio ar didingų istorijos žodžių srityje. Ji priartėja kaip slenksčio akmuo ir lietaus lašelis, tampa bendru augimu, paskui – asmenišku kreipimusi į būsimus kalbančiojo atminties saugotojus. Šiuos skirtingo masto vaizdus sutelkia nuolat grįžtantis šalies vardas. Eilėraštyje asmens ryšys su tėvyne kuriamas per artimą aplinką ir paveldėtą bendrą kalbėjimą. Todėl tolimos praeities ženklai gali būti patiriami kaip dabartinio savęs supratimo dalis.

Antrojo posmo slenksčio akmuo suteikia tėvynei namų artumą ir tvirtumą, o lašelis debesyje išplečia ją į sunkiai sulaikomą, nuolat kintančią gamtos erdvę. Greta šių skirtingų pavidalų atsiranda ugnis, kurią kūrena patys žmonės. Priklausymas apima ir dalyvavimą bendrame gyvenime, ir žmogaus mirtingumą. Vėlesni kalvų keliai bei gruodžio vėją ištvėrę rugiai išlaiko kraštovaizdžio artumą, nors jie jau susieti su žmonių likimu. Tai primena Maironio „Vakarą ant ežero Keturių kantonų“. Kalbančiojo svajonės iš Šveicarijos ežero aplinkos nukrypsta į tėvų šalį: pasirodo gėlės prie langų, seserų ir brolių gyvenimas, mėlynuojanti Dubysa. Gimtinė iškyla per konkrečias pažįstamo pasaulio detales, o ne vien geografinį pavadinimą. Fizinis atstumas netrukdo jos pajusti, tačiau prisiminimus palydi ašara ir klausimas apie praėjusią jaunystę. Strielkūno tekste taip pat svarbus grįžimas, tik jo kryptis platesnė: bendras kilmės vaizdas pereina į būsimo poilsio žemėje pageidavimą. Maironio mintimis grįžtantis žmogus ilgisi, Strielkūno kalbantysis siekia galutinio susiejimo. Abiejuose tekstuose gimtoji erdvė padeda žmogui atpažinti savą gyvenimą, nors nesuteikia galimybės sustabdyti laiko ar pakartoti praeities.

Asmeninį artumą išplečia kitų žmonių perduotas balsas. Strielkūnas mini graudžias lietuvės raudas, kurios išsaugo apraudotų pievų bei upių atmintį. Kalbėjimas „mes“ leidžia save suprasti drauge su ankstesnėmis kartomis, o želiančio lauko vaizdas šį ryšį paverčia bendro augimo patirtimi. Kalbos teikiamą bendrumą savaip aiškina Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“. Tėvų žemė, papročiai ir kalba joje siejami su tautos savitumu, o vertimo darbas turi suteikti žmonėms suprantamą religinį mokymą. Bendruomenę palaiko vartojamas žodis, kuriuo galima dalytis svarbiais dalykais. Strielkūno eilėraštyje šią bendravimo galią atlieka rauda, šalies vardo kartojimas ir baigiamasis kreipinys. Savo būsimam atminimui jis parenka konkretų žodį – Lietuvos vardą. Tokia pabaiga sutelkia iki tol kurtus artumo ir atminties ryšius. Daukša įvardija kasdienį kalbos puoselėjimo darbą, Strielkūnas – asmeninį troškimą priklausyti jos saugomai bendruomenei. Išretintos paskutinio žodžio raidės suteikia jam matomą savarankiškumą. Vardas, skambėjęs posmų pradžioje, dabar turėtų likti vietoje asmens vardo, todėl pradžios pakartojimai įgyja ir visą tekstą užbaigiančią prasmę. Kreipinys į žmones kartu primena, kad šis atminimas bus perduotas kitų rankoms. Kalbančiojo pasirinkimas tampa būsimo bendravimo dalimi, o ne vien tylia jo mintimi.

Vadinasi, asmens ir tėvynės ryšys šiame eilėraštyje auga iš konkretaus pasaulio artumo į bendros atminties ženklą. Maironio gimtinės vaizdai padeda suprasti, kodėl vieta žmogų pasiekia net per atstumą, Daukšos prakalba – kaip bendrumą palaiko perduodamas ir vartojamas žodis. Strielkūnas šiuos dalykus sujungia per pasikartojantį Lietuvos vardą. Pradžioje jis apibūdina kalbančiojo patirtį, pabaigoje tampa pageidaujamu jos atminimu. Tėvynė taip dalyvauja ir asmens gyvenimo suvokime, ir jo pasirenkamame išlikimo ženkle.

Eilėraščio eiga. Kūniškai stiprūs palyginimai pereina į artimo pasaulio vaizdus, istorinės kančios ir augimo seką, bendrą „mes“ ir galutinį asmeninį pageidavimą. Lietuvos vardas jungia šiuos skirtingus mastus.

Skirtingos kryptys. Pirmas variantas aiškina skausmingą atmintį ir bendruomenės tęstinumą. Antras – artimos erdvės bei perduodamo balso galią. Abi dėstymo pastraipos lieka susietos su Strielkūno eilėraščiu.

Kontekstai. Maironio pilies atmintis baigiasi neišsklaidyta tamsa; vakaro eilėraštyje gimtinė sugrįžta per atstumą ir ilgesį. Bradūno sėkla žymi kultūrinę gyvybę, o Daukšos vertimas – suprantamo žodžio ir bendrumo darbą. Palyginimas išryškina konkrečią detalę ir išlaiko kūrinių skirtumus.

Tikslumas. Šūvis ir skrydis yra palyginimai, ne lyrinio subjekto biografijos įvykiai. Sužinome apie lažą ir sukilėlius, bet ne konkretaus sukilimo datą. Žodžiu „mes“ kuriamas bendruomenės balsas; eilėraštis nenusako visų Lietuvos žmonių įsitikinimų. Būsimo kapo prašymas yra asmeninis atminimo pageidavimas. 1967 po eilėraščiu ir 2016 rinkinio leidimas yra skirtingos datos.

Kilmė. Aspektas naujai suformuluotas mokymuisi; tikrame 2025 m. B kurso pakartotinės sesijos sąsiuvinyje siūlyta „Tėvynės reikšmė žmogui“. Keturi pagalbiniai klausimai perimti iš to sąsiuvinio, išlaikant trečio klausimo mes šrifto išskyrimą. Rašiniai ir paaiškinimai nauji.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis. Pateikti variantai atitinka A kurso apimties minimumą. Nukreipiamieji klausimai paimti iš tikro 2025 m. B kurso pakartotinės sesijos sąsiuvinio.