Užduotis. Pateikite Nijolės Miliauskaitės eilėraščio, prasidedančio žodžiais „žiemos vakarais, kai močiutė“, interpretaciją. Vienas iš galimų aspektų – artumo ir vienatvės erdvės. Galite pasirinkti ir kitą tekstu pagrįstą aspektą.

žiemos vakarais, kai močiutė
eidavo triūstis
nešdavau prieky liktarną
jai pašviesti

didžiulės pusnys, abiejose tako pusėse
Grįžulo ratai, Šiaurinė žvaigždė, mėnulis
ir žmogus, kuris ten gyvena
vaikščioja su liktarna, jam šalta ir liūdna

jis žiūri
į šviečiančius mūsų langus
į degančias žvakutes, ant eglutės
į mano akis, mieguistas

Šaltinis: Nijolė Miliauskaitė, „Širdies labirintas: poezijos rinktinė“, sudarė Janina Riškutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 146; ISBN 978-9986-39-864-6.

Eilėraštis be pavadinimo. Atpažįstamas pagal pradžią „žiemos vakarais, kai močiutė“. Po tekstu leidinyje nurodyta data – 1986.

Žodžiai. Triūstis – darbuotis; liktarna – žibintas; prieky – priekyje.

Artumo ir vienatvės erdvės

Artumas kasdienybėje dažnai atsiskleidžia per nedidelį, kito žmogaus poreikiui pritaikytą veiksmą. Vėliau tokio veiksmo prisiminimas gali keisti ir tai, kaip įsivaizduojame svetimą gyvenimą. Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje, prasidedančiame žodžiais „žiemos vakarais, kai močiutė“, žibinto nešimas sujungiamas su žmogaus mėnulyje paveikslu. Trys ketureiliai išplečia regimą erdvę nuo tako iki dangaus ir vėl sugrąžina prie namų. Šioje nedidelėje kelionėje artumas įgyja dvi formas: jis patiriamas padedant esančiam šalia ir kuriamas vaizduotėje, pastebint nuo namų atskirtą būtybę.

Pirmojoje strofoje santykį su močiute nusako žibinto nešimo tikslas „jai pašviesti“. Veiksmažodžiai „eidavo“, „nešdavau“ nurodo pasikartojančią patirtį, todėl rūpestis atrodo įaugęs į įprastą gyvenimą. Žibintas nešamas priekyje: jo šviesa skiriama močiutei, einančiai dirbti. Šis tikslas susieja nešamą šviesą su žmogumi, kuriam jos reikia, ir leidžia suprasti veiksmo prasmę. Tokį dėmesį konkrečiam žmogui padeda išryškinti Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“. Tėvų aplankytas seminaristas Liudas Vasaris girdi pagarbų kreipinį „jūs, kunigėli“, nors ilgisi ankstesnio šeimyniško bendravimo. Tėvai juo didžiuojasi, o sūnus savo noro būti vadinamam vardu neišsako. Meilė išlieka, bet jos raiška jį skaudina. Miliauskaitės strofoje pagalbos paskirtis gerokai paprastesnė ir aiškesnė: šviesa skiriama močiutės keliui. Palyginimas parodo, kodėl artumui svarbu, ar elgesys atliepia kitą, ar tik mūsų susikurtą jo paveikslą. Pradinis ketureilis šį atliepimą įkūnija regimu veiksmu, kurį galima prisiminti be papildomų pokalbio paaiškinimų. Strofos pabaigoje atskirtas trumpas tikslo nusakymas sustabdo dėmesį ties pagalbos gavėja. Iš pradžių pasakoma, kas nešama ir kur einama, o paskutinė eilutė paaiškina, kam visa tai skirta. Šitaip net kukli buities detalė įgyja santykį rodančią sandarą.

Antrojoje strofoje tas pats žibinto motyvas pasirodo visai kitoje erdvėje. Tarp dangaus šviesulių įkurdintas žmogus vaikščioja su žibintu, tačiau jam „šalta ir liūdna“. Priemonė pasišviesti čia nesukuria bendrystės, kurią pirmoje strofoje teikė ėjimas kartu su močiute. Šį skirtumą sustiprina paskutinio ketureilio žvilgsnis į „mūsų langus“: namai pamatomi iš įsivaizduojamo vienišo stebėtojo pusės. Kartojamas prielinksnis „į“ artina jo žvilgsnį nuo langų prie žvakučių ir kalbančiojo akių. Janinos Degutytės „Artume“ gamtos vaizdai taip pat įgyja santykio reikšmę. Vingiorykštei dėkojama už pagalbą nešti naštą, stirnos akys palyginamos su žvaigždėmis, o paukščio giesmė nutiesia kelią. Taip kalbantysis atranda atramą aplinkoje, nors našta neišnyksta. Miliauskaitės eilėraštyje kryptis kita: iš artimos patirties vaizduotė nusidriekia į svetimą vienatvę. Žibintų aidas leidžia atpažinti panašumą, o šviesūs namų langai primena skirtingą abiejų figūrų padėtį. Vaizduotė sukuria dėmesį kitam, tačiau tekste nepapasakotas jo atėjimas į namus ar liūdesio pabaiga. Namų vaizdas regimas per langus, todėl tarp stebėtojo ir artimųjų rato tebėra riba. Jį su namais sieja matymas, o ne bendras ėjimas, būdingas pirmajai strofai. Tokia sandara išlaiko prasmingą neužbaigtumą: pasikartojantis rūpesčio ženklas leidžia suartėti mintyse, kartu palikdamas atskirų būsenų skirtumą.

Taigi artumas šiame eilėraštyje kuriamas veiksmo ir žvilgsnio ryšiu. Nešamas žibintas liudija konkrečią pagalbą, o jo pasikartojimas danguje paskatina pastebėti kitokią būseną. Prisiminimo erdvė išlieka sava, bet joje atsiranda vietos ir tolimo žmogaus vienatvei. Namų šviesa dėl šio žvilgsnio tampa ypač brangi: kalbantysis gali suvokti savo ryšius kartu matydamas, kad kitam tokios bendrystės stinga. Tylus kasdienis rūpestis taip įgyja platesnį emocinį atgarsį.

Artumo ir vienatvės erdvės

Žvelgiant iš pažįstamos aplinkos lengva laikyti jos jaukumą savaime suprantamu. Poezijoje pakeista stebėjimo vieta gali parodyti, kaip tas pats pasaulis atrodo nuo jo nutolusiam. Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje, prasidedančiame „žiemos vakarais, kai močiutė“, artumo ir vienatvės erdvės išdėstomos viename nakties vaizde. Pradinis prisiminimas apie pagalbą močiutei pereina į dabartyje vykstantį įsivaizduojamo žmogaus žvilgsnį. Tokia sandara leidžia perskaityti namų šviesą kaip bendrumo ženklą, kurio vertę atveria išorėje esančiojo liūdesys.

Iš pradžių erdvė regima einančiojo akimis: takas, didelės pusnys abipus, virš jų dangaus šviesuliai. Išvardyti Grįžulo ratai, Šiaurinė žvaigždė ir mėnulis išplečia horizontą, tačiau paskutinė sąrašo dalis atveda prie vieno konkretaus žmogaus. Jo būsenai užtenka dviejų žodžių – „šalta“ ir „liūdna“. Regimasis dangaus didumas susiejamas su asmeniškai suvokiamu trūkumu. Tai primena Maironio eilėraščio „Užmigo žemė“ skirtį tarp išorinio pasaulio ir žmogaus vidaus. Nakties peizaže sidabrinės dangaus akys lieka budrios, o jauna krūtinė taip pat neranda miego. Vėliau numatoma aušra, tačiau širdžiai atilsis nepažadamas. Aplinkos kaita negali savaime nuraminti troškimų. Miliauskaitė liūdesį sutelkia į žmogaus mėnulyje figūrą, kurią įsivaizduoja prisiminimą pasakojantis balsas. Šis skirtumas leidžia tiksliau matyti poetinį sprendimą. Kalbantysis, prisimenantis bendrą kelią, gali įsivaizduoti visai kitokią toje pačioje naktyje esančiojo savijautą. Šviesulių gausa ir jo vienatvė išlieka greta, todėl matomas švytėjimas savaime nepaaiškina šioje erdvėje esančiojo savijautos. Eilutė „ir žmogus, kuris ten gyvena“ išskiria figūrą iš išvardytos aplinkos, o kitoje eilutėje jai suteikiami judesys ir jausmas. Dangaus daiktų vardijimą taip pakeičia mažas pasakojimas apie gyvenimą: į žvaigždėtą erdvę pradedama žiūrėti kaip į galimą kito buveinę.

Paskutinėje strofoje pasikeičia pats matymo centras: „jis žiūri“ į namus, kuriems priklauso kalbantysis. Žodis „mūsų“ išryškina bendrą erdvę, o nuoseklus langų, eglutės žvakučių ir akių vardijimas priartina vaizdą. Akys atsiduria to paties žvilgsnio kelyje kaip namų šviesos, tad santykis pasidaro asmeniškas. Pabaigos formą „mieguistas“ galima gramatiškai sieti tiek su akimis, tiek su žiūrinčiuoju; ši atvira sąsaja neišsprendžia atstumo tarp jų. Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ taip pat kuriamas kitą stebėtoją numatantis vaizdas. Įasmenintas pavasaris ateityje pažvelgs į žemę, kur pirmuoju asmeniu numatomas žydėjimas diemedžiu. Būsimas žvilgsnis sujungia žmogaus nebuvimą įprastu pavidalu su poetine tąsa. Miliauskaitės erdvę jungia dabarties laikas: „gyvena“, „vaikščioja“, „žiūri“. Praeities prisiminimo viduje atsiveria tebevykstančio regėjimo įspūdis. Abiejuose eilėraščiuose savoji būtis pamatoma per numanomą kitą, tačiau Miliauskaitė palieka šį kitą už namų langų. Ryšys kuriamas regimų ženklų artėjimu, išlaikant fizinį nuotolį. Todėl finalas leidžia vienu metu pajusti artimą namų ratą ir neįveiktą nuotolį. Įvardžiai „jis“ ir „mano“ teksto pabaigoje priartėja, bet lieka atskiri kalbos asmenys. Tai atitinka viso vaizdo logiką: kalbantysis suteikia kitam stebėtojo vietą ir pats tampa regimas. Savasis pasaulis dėl to praranda vienintelio matymo centro padėtį, nors pasakojimo balsas išlieka tas pats.

Miliauskaitės eilėraščio erdvės susijungia tada, kai pažįstamas pasaulis pasirodo kitame žvilgsnyje. Takas ir namai išsaugo konkretaus prisiminimo bruožus, o mėnulio žmogus suteikia jiems išorinę perspektyvą. Pakeisti laikai bei artėjanti žvilgsnio kryptis sukuria ryšį tarp buvimo drauge ir žiūrėjimo iš toli. Vienatvė šiame vaizde lieka juntama, tačiau jos pastebėjimas keičia savųjų langų reikšmę: jie matomi kaip brangi bendrystės erdvė.

Trys ketureiliai sudaro žvilgsnio kelią: prisimenamas bendras ėjimas, įsivaizduojamas tolimasis ir jo matomi namai. Aspektą galima plėtoti nuo rūpesčio veiksmo arba nuo savos ir svetimos erdvės santykio.

Putino šeimos apsilankymas padeda nagrinėti, kaip rūpesčio raiška atliepia konkretaus žmogaus poreikį, o Degutytės „Artumas“ – kaip aplinka įgyja santykio reikšmę. Maironio „Užmigo žemė“ išryškina aplinkos šviesos ir vidinės būsenos skirtumą; Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ leidžia palyginti numanomo kito žvilgsnį ir skirtingus laikus. Kiekvienu atveju palyginimas grąžinamas prie Miliauskaitės detalių.

Kalbantysis neįvardytas kaip pati poetė. Tekste nepateikta tiksli jo vaikystės data ar močiutės gyvenimo pabaigos istorija. Mėnulio žmogus yra poetinės vaizduotės figūra; jo patekimas į namus ar galutinė liūdesio baigtis nepapasakoti.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Čia pateikti maksimumai, pavyzdžiams įverčiai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara ir kontekstų tvarka yra šios bibliotekos mokymosi atramos: pirmoje dėstymo pastraipoje pasitelkiamas A kurso privalomas autorius, antroje – kitas autorius. Oficialūs kriterijai tokios kvotos nenustato. Suskleidžiami nukreipiamieji klausimai skirti pasirenkamai B kurso pagalbai.

Redaguodamas pažymėk sakinių veikėjus: kas eina, kas neša žibintą, kas žiūri ir kas yra matomas? Patikrink, ar tavo pasirinktas pabaigos skaitymas aiškiai pagrįstas.