Užduotis. Remdamiesi pateikta Bitės Vilimaitės novele „Kada piešime perlinę vištelę?“ ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar žmogui užtenka būti aprūpintam?“ Aptarkite praktinius poreikius ir santykį su kitu žmogumi.

Evelina, maža, užsispyrusi mergaitė, stovėjo ir žiūrėjo, kaip mama pakuojasi daiktus – lengvus šalius, spindinčias kurpaites, aksomus ir šilkus.

– Aš tau kasdien skambinsiu, – kalbėjo mama. – Aš tau palieku pinigų skanėstams, štai, žiūrėk, – pinigai šitoje kriauklelių dėžutėje… Atsimeni, mes ją pirkome Jaltoje?.. – Mama maldaujančiomis akimis žiūrėjo į Eveliną, laukdama, kad ši nusišypsotų ir pultų jai ant kaklo.

– Gerai, – abejingai atsakė Evelina. Ir, palikusi mamą vieną tvarkyti, nuėjo į svetainę ir įsijungė televizorių.

Mama nuvargusi prisėdo ant lagamino. „Gal nevažiuoti?“ – galvojo ji. Tačiau tuoj nuginė šalin tą mintį, nes šitas konkursas užsienyje jai buvo labai svarbus. Mama buvo viską suplanavusi: Evelina pietaus mokyklos valgykloje, nakvoti pas ją po spektaklio ateidinės viena bičiulė iš choro, ji ir vakarienę paruoš. Na, o tas kelias laisvas valandas po pamokų, kad Evelina nenuobodžiautų, žinoma, būtų gerai kuo nors užpildyti, tačiau mama niekaip nesugalvojo, kur ją įtaisyti: iš baleto studijos Eveliną pašalino, nes ji buvo storulė, iš jaunųjų gamtininkų stoties ją išmetė, nes pragaišino jūrų kiaulytę, išleidusi ją palakstyti po krūmus, pianistė jos atsisakė dėl amžino tinginiavimo… Ką čia sugalvojus? – mąsto Evelinos mama. Ji priėjo prie lango ir, tvarkydama užuolaidas, pažvelgė žemyn į kiemą. Priešais stovinčio namo pusrūsio durys buvo skaisčiai apšviestos dviem lemputėmis ir buvo matyti prisegtas didelis lakštas popieriaus, ant kurio didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Mokau piešti paukščius ir siuvinėti kryželiu.“

Užsimetusi apsiaustą, mama su kambarinėmis klumpaitėmis nubėgo laiptais į apačią, perkirto mažą kiemelį ir atsidūrė prie laiptelių, vedančių žemyn. Ji pasibeldė ir laukė stipriai plakančia širdimi – juk čia beveik sprendėsi jos dukrelės likimas. Labai negreit ten, viduj, pasigirdo šlamesys, krebždėjimas, pagaliau prasivėrė durys, ir maža, sulinkusi senutė jai džiaugsmingai nusišypsojo.

– Aš norėčiau matyti mokytoją, – tarė Evelinos mama. – Tą, kuri piešia paukščius…

– Ir siuvinėja kryželiu? – dar džiaugsmingiau nusišypsojo senutė. – Ir paslaptingai sukuždėjo: – Tai aš… Jau visą mėnesį laukiu, kad kas nors ateitų… Ir štai pagaliau jūs atėjote! Prašau į vidų, ir mes susitarsime dėl sąlygų… – Ji, tarsi įvertindama, apžiūrėjo jaunąją moterį.

Šiek tiek nusivylusi Evelinos mama įėjo vidun paskui senutę. Ji išsigando, kad galima taip ankštai gyventi – ten buvo tiek vietos, tarsi būtum patekęs sieninio laikrodžio vidun. Tačiau aplink buvo labai švaru ir kvepėjo levandomis.

– Štai mano darbo pavyzdžiai – čia kryželiu išsiuvinėtas paveikslas „Angelas saugo vaiką, miegantį ant bedugnės krašto“, – pasididžiuodama pasakė senutė. – O čia jau baigiu kilimėlį altoriui… Parodykite savo akis, – tarė ji jaunajai moteriai, vesdama ją prie pusrūsio lango. – Šitam darbui reikia skaisčių akių.

– Ne, tai ne aš. Norėčiau susitarti dėl dukrelės.

– Ar ji moka įverti siūlą į adatą? – Šypsodamasi paklausė senutė.

– Aš manau, kad moka, – netvirtai pasakė jaunoji moteris.

– Tada aš ją priimu.

***

Spardydama Pepsi skardinę, Evelina parėjo namo. Butas, išvažiavus mamai, buvo tuščias ir tarsi padidėjęs. Evelina pyko ant mamos, kad ją paliko. Ir dar buvo labai nepatenkinta, kad turi vaikščioti į tas siuvinėjimo pamokas.

Jau pačią pirmą dieną senutė supynė Evelinos garbanas į storą kasą, kad plaukai nelįstų į akis. Pamokė ją lankeliu ištempti audinį, ir tada Evelina kategoriškai atsisakė pasiimti į rankas adatą ir nusviedė lankelį ant grindų.

– Ak, – susikrimtusi tarė senutė, – kaip čia atsitiko, kad jaunos mergaitės nebenori mokytis siuvinėti kryželiu? Juk gali kada nors prireikti šitokiu būdu užsidirbti duoną.

Ji taip sielvartavo, kad net atsigulė ant savo mažos, beveik vaikiškos lovos ir žiūrėjo į Eveliną dūsaudama, aiškiai jos gailėdamasi.

– Gal verčiau pieškime paukščius? – pasiūlė Evelina nesmagi.

– Labai gaila, vaikeli, bet šiuose namuose šiandien nėra nei dažų, nei tinkamo popieriaus, – apgailestaudama tarė senutė. – O paskui aš tave išmokysiu piešti perlinę vištelę ir antį, ir net erelį, susisukusį lizdą kalnuose…

– Tai aš išeinu, – tarė Evelina. – Man čia nėra ką veikti. – Ir ji iš tikrųjų išėjo, taip trenkusi durimis, kad net suvirpėjo angelo sparnai paveiksle.

Kitą dieną Evelina rado senutę gulinčią.

– Aš turiu prašymą. Kažkodėl šiandien mane visai apleido jėgos… Čia pat už kampo yra labdaros valgykla. Tu pasiimk štai šituos indus. – Senutė parodė puodelį. – Ir parnešk man ko nors užvalgyti. Ką duos. Nesvarbu. Aš viską mėgstu. Pasakyk, kad „siuvinėtoja šiandien blogai jaučiasi“…

Evelina, pagriebusi indus, kaip audra įsiveržė į tą vargšų žmonių valgyklą. Dvi vienuolės jau šluostė stalus, ir valgio jau nebebuvo likę.

– Siuvinėtoja šiandien blogai jaučiasi, – tarsi kokį slaptažodį pasakė Evelina ir pamatė, kaip susijaudino jaunos vienuolės veidas.

Paėmusi puodelį, ji įdėjo truputį košės, išgrandžiusi iš katilo dugno, ir kelias riekutes duonos, kurias buvo pasilikusi sau.

– Tik tiek? – paklausė Evelina.

– Rytoj ateik anksčiau, – pasakė vienuolė maloniai. – Turėsime sriubos, kukulių… O šiandien jau viskas.

Tą dieną senutė siuvinėtoja karališkai papietavo. Ji stebėjosi, koks gausus ir sotus šiandien valgis – Evelina parnešė iš labdaros valgyklos picą su grybais, mielines, pagerintos tešlos bandeles su ryžiais ir dar du bananus.

– Vaikeli, tu būtinai turi suvalgyti vieną bananą, – įkalbinėjo ji Eveliną.

Evelina sėdėjo senutės kojūgalyje ir šypsojosi ta savo šypsena, kurios taip ilgėjosi jos motina. Šią akimirką Italijoje, pasibaigus konkursui, jai dėjo ant galvos laurų vainiką už dainavimą – kito tokio balso nebuvo visame pasaulyje!

– O dabar susirask lankelį, įsiverk siūlą į adatą, ir pradėkime darbuotis. Žiūrėk, kaip tu panaši į tą vaiką, kurį saugo angelas.

Evelina nenorom įsižiūrėjo į išsiuvinėtą paveiksliuką ant sienos. Mergaitė, garbanota, rubuilė, sveika, ilgomis blakstienomis, kurios metė ant veido šešėlius, nerūpestingai gulėjo visai ant bedugnės krašto, minkštose samanose, čia pat stiebėsi viržiai, nusagstyti mažyčiais violetiniais žiedeliais, – ir visa tai – išsiuvinėta „kryželiu“…

– Ak, aš niekada taip neišmoksiu, – pasakė Evelina.

Pradėsime nuo gėlytės, pačios mažiausios gėlytės širdies kampelyje.

Šaltinis: Bitė Vilimaitė, „Papartynų saulė“, 2012 m. skaitmeninis leidinys, PDF p. 583–589. Antraštėje nurodyta: skaitmeninta iš knygos „Papartynų saulė“, Vilnius: Tyto alba, 2002; skaitmeninio leidinio ISBN 978-5-430-05886-9.

Apie tekstą. Pateikiama visa novelė. Originalus ženklas *** skiria pokalbį prieš motinos išvykimą ir vėlesnius Evelinos susitikimus su siuvinėtoja.

Žodis. Siuvinėjimo lankeliu įtempiamas audinys.

Ar žmogui užtenka būti aprūpintam?

Aprūpinti žmogų reiškia pasirūpinti sąlygomis, be kurių sunku gyventi: maistu, būstu, saugumu. Šios pastangos svarbios ir vertos pripažinimo. Tačiau santykio klausimas išlieka net tada, kai buitiniai rūpesčiai numatyti iš anksto. Žmogus nori būti išgirstas, o jo norai gali nesutapti su kito gerai parengtu planu. Todėl aprūpinimo pakanka konkrečiam trūkumui sumažinti, bet artumui reikia ir dėmesio savitai žmogaus patirčiai.

Vaiko vienatvė gali išlikti greta suaugusiojo pastangų juo pasirūpinti. Bitės Vilimaitės novelėje „Kada piešime perlinę vištelę?“ motina prieš išvykdama numato dukters pietus, vakarienę, nakvojantį žmogų, palieka pinigų ir žada skambinti. Tai konkretūs rūpesčio ženklai. Vis dėlto Evelina pyksta, o tuščias butas jai atrodo padidėjęs. Planas nepašalina jos išgyvenamo išsiskyrimo. Motina norėtų dukters šypsenos, tačiau mergaitė pasitraukia prie televizoriaus. Ši nesusikalbėjimo akimirka rodo, kad abiejų poreikiai dar nesusitinka. Panašų skirtumą tarp mylinčių žmonių ketinimų ir patiriamo santykio atskleidžia Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“. Seminarijoje lankantys Liudą Vasarį tėvai didžiuojasi sūnumi, klausinėja apie sveikatą, bet kreipiniu „jūs, kunigėli“ nutolina įprastą šeimos artumą. Liudas norėtų išgirsti paprastą kreipinį vardu, tačiau nedrįsta paprašyti. Tėvų meilė tikra, o jos išraiška sūnui skausminga. Abiem atvejais gerų ketinimų pripažinimas leidžia tiksliau pamatyti problemą: mylimas žmogus patiriamas per jam skiriamą vaidmenį. Vienas regimas kaip būsimas kunigas, kita – tinkama veikla užimta dukra. Artumui svarbu suprasti ir tai, kaip jaučiasi žmogus, kuriam viskas suplanuota.

Dėmesys kitam taip pat reiškia galimybę leisti jam kalbėti ir klysti. Vandos Juknaitės knygoje „Tariamas iš tamsos“ Elzė džiaugiasi skaitymu ir rimtu pokalbiu, tačiau ankstyvo brandumo vertinimą patiria ir kaip naštą. Suaugusieji nustemba, kai ji pasielgia vaikiškai, o pati mergaitė sako dažnai dėl to liūdinti. Rašytojos klausimai leidžia išgirsti šiuos skirtingus jos patirties dėmenis vienu metu. Vien pagyrimas už protingumą jų neatvertų. Elzė prisimena ir tėtį, kuris turėdamas laiko mokė ją skaityti. Šis prisiminimas susieja gebėjimą su kartu praleistu laiku. Mergaitės pasakojime domėjimasis knygomis turi santykio istoriją, todėl jos pažinimui svarbu išklausyti, kaip ji pati supranta savo patirtį ir aplinkinių lūkesčius. Toks pokalbis rodo, kodėl rūpinantis vaiku svarbu nepaversti jo nuolat savo gebėjimus patvirtinančiu žmogumi. Vilimaitės Evelinai taip pat paliekamas sudėtingesnis pavidalas: ji atsisako adatos, trenkia durimis, vėliau nuneša maistą silpstančiai senutei, bet dar abejoja, ar išmoks siuvinėti. Šių veiksmų seka leidžia matyti jos savarankiškumą kartu su nesaugumu. Pabaigoje pasiūlyta maža pradžia atitinka esamą mergaitės gebėjimų ribą. Iš jos nereikalaujama iš karto pasiekti sudėtingo paveikslo meistriškumo. Aprūpinimas suteikia veiklai sąlygas, o atidus santykis padeda imtis jos pagal savo gebėjimus. Tuomet vaiko norai ir abejonės lieka svarbūs ir tada, kai jie prasilenkia su suaugusiojo lūkesčiais.

Vadinasi, būti aprūpintam svarbu, tačiau tuo žmogaus poreikiai nesibaigia. Rūpestingas planas ar pagarbus įvertinimas dar gali prasilenkti su tuo, kaip žmogus jaučiasi. Artumas stiprėja, kai greta praktinių sprendimų atsiranda galimybė išsakyti savo norą, abejoti ir pradėti pagal savo jėgas. Dėmesys asmens patirčiai padeda suprasti, kokio santykio jam reikia greta sutvarkytų kasdienio gyvenimo sąlygų.

Ar žmogui užtenka būti aprūpintam?

Pagalbos reikalingą žmogų dažnai įsivaizduojame kaip laukiantį, kol kas nors atneš būtinų daiktų. Kartais būtent toks veiksmas leidžia ištverti dieną. Vis dėlto dovanos vertę keičia ir santykis: ar gavėjas pripažįstamas savu, ar jo paties rūpestis kam nors reikalingas. Manau, aprūpinimas yra būtina atrama stokojančiam žmogui, tačiau pagalbą priimantis žmogus taip pat gali norėti pasijusti bendruomenės dalimi ir pats kam nors padėti.

Maistas gali kartu maitinti kūną ir priminti žmogui, kad jis nėra paliktas vienas. Bitės Vilimaitės novelėje „Kada piešime perlinę vištelę?“ gulinčiai siuvinėtojai reikia, kad kas nors parneštų valgio. Evelina atsiliepia į prašymą, o jauna vienuolė, išgirdusi, kam nešama, duoda ir sau paliktos duonos. Svarbus tampa konkretaus žmogaus atpažinimas. Vėlesni gausūs pietūs aprašomi per senutės nuostabą, o banano siūlymas mergaitei parodo norą dalytis. Maisto gavimas čia kuria bendrą laiką. Daug žiauresnėmis sąlygomis bendrystės reikšmę atskleidžia Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizodas. Kalinys nuo Gdansko dovanoja visai grupei vieną kiaušinį, o vyriausias iš jų padalija jį mažyčiais gabalėliais. Tokio kiekio nepakaktų įprastam sotumui, tačiau pasakotojas pabrėžia šventės patirtį ir simbolio galią. Dovana leidžia pasijusti žmonių bendruomenės dalimi. Vėliau smurtas tęsiasi, tad dalijimasis nėra fizinio saugumo pakaitalas. Šis kraštutinis atvejis išryškina skirtumą tarp maisto kiekio ir jo žmogiškos prasmės. Vilimaitės veikėjų aplinkybės kitokios, tačiau ir jų pietų vertę sudaro kartu išgyventas dėmesys, kurio neapibūdintų vien patiekalų sąrašas.

Žmogui svarbu išsaugoti ir galimybę pačiam rūpintis kitu. Jono Biliūno apsakyme „Ubagas“ pasakotojas duoda duonos Petrui Sabaliūnui, prisiminęs jį kaip savo vaikystės geradarį. Medaus ir senelio švelnumo prisiminimas leidžia skaitytojui pamatyti ir ankstesnį elgetaujančio žmogaus gyvenimą. Vien dabartinė stoka viso jo neapibrėžia. Gavęs duonos, Sabaliūnas pradeda klausinėti apie pasakotojo sveikatą, ramina jį. Jo pateiktas ligos aiškinimas priklauso paties senelio įsitikinimams, tačiau dėmesio kryptis aiški: pagalbos gavėjas tebepajėgia užjausti. Duona neatkuria prarastų namų, o šis abipusiškumas leidžia nesusiaurinti susitikimo iki išmaldos. Vilimaitės novelėje panašiai pasikeičia įprasti vaidmenys. Evelinai iš pradžių ieškoma priežiūros, paskui ji pati padeda mokytojai. Užsiėmimas, turėjęs užpildyti laisvas valandas, įgyja asmeniškai svarbų tikslą. Gulinčios moters prašymas yra suprantamas mergaitei: reikia paimti indus ir parnešti valgio. Atsiliepdama ji gali patirti savo veiksmo naudą, nors anksčiau jos bandymai mokytis buvo nesėkmingi. Tokia patirtis suteikia vietą santykyje ir tam, kuris pats dar daug ko nemoka. Nors senutei pačiai reikia maisto ir pagalbos, ji vis dar kviečia Eveliną mokytis. Abi turi ką duoti viena kitai. Šis ryšys nereikalauja vienodos jėgos ar vienodo atlygio už paslaugą: mergaitės veiksmas ir mokytojos kantrybė skirtingi. Tačiau nė viena nepaverčiama vien daiktų laukiančia gavėja. Todėl klausimą apie aprūpinimą papildo asmens orumas ir dalyvavimas bendrame gyvenime.

Todėl aprūpinimą verta vertinti kartu su tuo, kaip duodamas daiktas susieja žmones. Būtinų daiktų stoka yra tikra, jos nepakeičia gražūs žodžiai. Tačiau žmogui taip pat svarbu būti atpažintam, dalyvauti ir pačiam išlikti galinčiam rūpintis. Dalijimasis bei abipusis dėmesys leidžia pagalbos akimirką patirti kaip bendrystę, net jeigu platesni gyvenimo sunkumai dar neišspręsti.

Svarstyti padeda skirtis tarp patenkinto praktinio poreikio ir žmogaus vietos santykyje. Novelėje abu dalykai susiję: motina numato dukters priežiūrą, senutei reikia valgio, o Evelina iš pagalbos laukiančios mergaitės tampa padedančia.

Pirmas variantas Putino šeimos pokalbiu nagrinėja meilės ir jos išraiškos neatitikimą, Juknaitės pokalbiu – lūkesčių naštą. Antras Sruogos Velykų epizodu išskiria maisto simbolinę reikšmę, o Biliūno Sabaliūnu parodo, kad pagalbos gavėjas gali pats užjausti. Lagerio smurtas nėra prilyginamas Evelinos kasdienybei; sugretinama viena bendrystės reikšmė skirtingomis aplinkybėmis.

Patikrink argumentą. Po savo pavyzdžio užrašyk, ko konkrečiai žmogui vis dar reikia greta aprūpinimo. Jei teiginys tinka tik vaikui, neišplėsk jo visiems žmonėms be paaiškinimo. Pabaigoje sujunk praktinę pagalbą su išplėtotu santykio aspektu, nepridėdamas naujo kūrinio.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625; turiniui – iki 42 taškų. Kalbai skiriama iki 28: stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai – po 7. Bendras maksimumas – 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Pavyzdžiams įvertinimas nesuteiktas.

Keturių pastraipų modelis ir privalomo A kurso autoriaus bei kito autoriaus pora padeda mokytis, bet nėra papildoma oficiali vertinimo kvota. Nukreipiamieji klausimai skirti tik pasirenkamai B kurso pagalbai. Kalbos patikroje atskirk savo išvadą nuo veikėjo įsitikinimo ir nepalik įvardžio, kai neaišku, kuris pagalbos gavėjas ar davėjas juo vadinamas.