Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar žaismingumas trukdo rimtai mąstyti?“ Remkis pateikta esė ir tikslinga kultūrine patirtimi. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį, išplėtodamas du argumentus.

Per pastaruosius keletą metų internetiniuose portaluose pasirodė ne vienas įdomus autorius. Vieni jų tapo įsidėmėtinais autoriais dėl savo svarstomos problematikos, kiti įsirėžė į atmintį veikiau savo kalbos ir stiliaus dėka. Išsiplėtus rašančiųjų ratui, autoriams svarbiausia darosi išlaikyti savo balsą, intonaciją ir tiesiog savastį.

Vienas iš su niekuo nesupainiojamų autorių yra vaikų rašytojas, publicistas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis. Gražias, humaniškas ir šilumos kupinas knygeles vaikams rašantis autorius bei interneto komentatorius, rašydamas apie nūdienos Lietuvos politiką ir politikus, atrodytų, atsiduria sau visiškai svetimoje ir turbūt nelabai malonioje teritorijoje.

Vis dėlto jis rašo, nesunkiai išvengdamas perdėtai rimto mūsų susireikšminusių politikų vertinimo. Beje, tai autorius, apskritai retai pasakantis ką nors gera apie mūsų garsenybes – ne tik politikos, bet ir popkultūros bei spaudos žvaigždes. Jis jais tiesiog nesidomi ir ne apie juos galvoja.

Lietuvoje, kurioje spaudos, televizijos, verslo ir politikos aukštuomenė mielai ir išdidžiai demonstruoja savo ryšius bei tarpusavio palankumą, o kartais homeopatiškomis dozėmis savo dėmesiu bei malonėmis apdalija ir likimo nuskriaustuosius, tokia Vytauto V. Landsbergio laikysena garantuoja nebent išdidžią idealisto vienatvę, bet sykiu dovanoja ištikimybės savo principams džiaugsmą.

Jo dėmesio centre gerokai dažniau atsiduria Lietuvos pralaimėjusieji ir silpnieji, lengva ranka jau paaukoti ir tebeaukojami ant ateities Lietuvos pažangos ir globalizacijos aukuro, – tai senyvi žmonės, vaikai, nekomerciniai menininkai, vienišiai, keistuoliai, neprisitaikiusieji ir nonkonformistai.

Vytautas V. Landsbergis rašo ne apie triukšmingos sėkmės, o apie tylios nesėkmės ir beveik niekam nežinomas tylaus vilties užgesimo istorijas; ne apie nugalėtojus, o apie pralaimėtojus; ne apie tuštybės mugę, o apie vienatvę, alternatyvą ir tylią svajonę.

Sykiu jo esama neįprasto autoriaus stiliaus požiūriu. Rašo jis lengvai, žaismingai, su gera ironijos doze, bet sykiu neretai ir su neslepiamu moraliniu patosu. Jis – itin jautrus socialinis diagnostikas, bet kartu ir moralistas, besimaskuojantis kaip politinių anekdotų ir žaismingų istorijų pasakotojas.

Meilė vaikams jo tekstuose neretai lydima skepticizmo, nukreipto į pernelyg suaugusį mūsų pasaulį. Kas gi tas pernelyg suaugęs pasaulis? Tai rimtas, nežaismingas ir „racionalus“ pasaulis, praradęs idealizmą ir tikėjimą stebuklais, slypinčiais žvilgsnyje ir akių susitikime. Pasaulis, kuriame branginama visų pirma finansinė ir politinė galia.

Pakanka atsiversti Vytauto V. Landsbergio naująją publicistikos rinktinę Šisbeitas. Joje galima rasti ne tik internetiniuose portaluose bei kultūros spaudoje publikuotus komentarus, bet ir ilgokus autoriaus pokalbius su iškiliais išeivijos menininkais (ypač dėmesio verti yra jo pokalbiai su Jonu Meku ir Alfonsu Nyka-Niliūnu).

Įdomu, kad tekstai apie Vilių Orvydą ir Joną Meką atveria du ne šio pasaulio gyventojus. Tik vienas iš jų pasitraukė iš šio pasaulio, taip ir nesuprastas bei neįvertintas savo tėvynėje kaip mistikas bei didis menininkas, o kitas, tapęs kultine figūra JAV ir apskritai Vakarų avangardinio meno pasaulyje, už šitą iki šiol negali atleisti oficialiajai Lietuvai.

Ne veltui jie atveriami šioje knygoje – ir Vilius Orvydas, ir Jonas Mekas tampa tobulomis alternatyvomis nūdienos Lietuvą persmelkusiai vertybinei orientacijai, kurioje dominuoja galia, prestižas ir greita sėkmė. Čia mes matome du didelius vaikus – jie atkeliauja iš to pasaulio, kuriame nuolat kuriama ir tobulinamasi, tik apie tai nieku gyvu nekalbama skambia ir pretenzinga kalba.

Įdomu, kad Vytautas V. Landsbergis knygoje Šisbeitas ne tik leidžia prabilti savo herojams, bet ir pats mėgaujasi jų tekstais, cituodamas ne po keletą sakinių, o ištisas ilgas jų pastraipas. Tai gan netikėtas stilistinis veiksmas – žodžiu, imkite ir patys skaitykite, kad suprastumėte, iš ko gimė mano tekstas. Atidengiamos kortos, skaitytojui išduodami visi įkvėpimo šaltiniai.

Tada ir supranti, kad šis autorius neturi paslapčių nuo skaitytojų. Tai atvirumas, leidžiantis žvelgti į akis ir atvirai kalbėti bei rašyti. Jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo anoniminio komentaro logikos, kuriame sukuriama viso labo tik atvirumo iliuzija, o iš tikrųjų vyksta pats tikriausias dialogo nužudymas, jį pakeičiant kaukės grimasa.

Žinoma, paslapčių neturėjimas ir savo herojų galerijos eksponavimas turi ir problemišką pusę – Vytauto V. Landsbergio tekstuose kartais kyla pavojus neįvertinti žmogaus psichologinės gelmės bei jame slypinčių galimybių keistis. O kai neįvertini moderniojo žmogaus dvilypumo ir maskavimosi galių, tada kiek pervertini moralizavimą ir žmonių skirstymą į kategorijas.

Kad ir kaip būtų, skaitydamas ne sociologo ar akademinio filosofo, o vaikų rašytojo ir kino režisieriaus knygą, negali taikyti jai svetimų kriterijų. Ši knyga yra vertingas mūsų laikotarpio įtampų ir polemikų paliudijimas, lygiai kaip ji yra ir autoriaus kartos patirties dokumentas.

Šalyje, kurioje atvirai ignoruojama vaikystė ir senatvė, kurioje jau nejauku kalbėti apie nežinomus žmones, kurioje galia ir statusas tapo svarbesni už žmoniškumą ir kurios visuomeninėje televizijoje nėra nė vienos jaunimui skirtos laidos, domėjimasis vaikais ir jaunais žmonėmis – ne kaip rinkos objektais, o kaip alternatyva gilios krizės ištiktai savo visuomenei – savaime yra iššūkis.

Tai iššūkis ir alternatyva pernelyg suaugusiam, neįdomiam ir susireikšminusiam mūsų pasaulėliui.

Šaltinis: Leonidas Donskis, „Tyliosios alternatyvos. Socialinės analizės ir kritikos eskizai“. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 215–218. ISBN 978-9955-34-074-4.

Nonkonformistas – žmogus, nesitaikantis prie vyraujančios nuomonės ar elgesio. Homeopatiškomis dozėmis čia reiškia labai mažą dėmesį. Esė aptariama Vytauto V. Landsbergio publicistikos knyga „Šisbeitas“. Viešojo gyvenimo apibendrinimai priklauso šio 2008 m. rinkinio esė balsui.

Ar žaismingumas trukdo rimtai mąstyti?

Žaismingas kalbėjimas kartais palaikomas ženklu, kad klausimas vertinamas nerimtai. Tačiau netikėtas palyginimas ar ironija gali kaip tik priversti pastebėti prieštaravimą, kurį iškilminga kalba uždengtų. Svarbu atskirti žaismę, atveriančią mąstymą, nuo pašaipos, pakeičiančios supratimą. Todėl žaismingumas pats savaime rimtai mąstyti netrukdo. Jo vertė priklauso nuo to, ar skaitytojas paskatinamas tiksliau matyti žmogų, tikrinti savo įpročius ir pripažinti lengvo sprendimo ribą.

Literatūrinė ironija leidžia skaitytojui pamatyti skirtumą tarp žmogaus rodomo paveikslo ir jo elgesio. Savickio „Vagyje“ namų šilumos vaizdas susiduria su pririšto, sužeisto žmogaus padėtimi. Šeimininkas pasiūlo kiaulienos tarytum svetingai, tačiau jo kalba lydima grasinimo ir vėliau smurto. Vaikas stebi tai kaip baisią komediją. Ši raiška nesumenkina kankinamo žmogaus kančios; ji parodo, kaip tariamo padorumo forma gali slėpti žiaurumą. Pats vaikas irgi ne iš karto supranta kitą: pradžioje erzina bejėgį šiaudu, o tik vėliau, pamatęs mušimą, ryžtasi atrišti. Tokia eiga neleidžia jo gerumo laikyti iš anksto užbaigtu. Vėlesnis vagies sugavimas dar parodo, kad vienas išlaisvinimo veiksmas nepanaikina viso smurto pasaulio. Donskio esė žaismingą ironiją taip pat susieja su moraliniu klausimu. Perdėtai rimtai į save žiūrintis galingųjų pasaulis sumažinamas žodžiu „pasaulėliui“, o kūrybingi menininkai pavadinami dideliais vaikais. Šis masto apvertimas leidžia abejoti įprastais vertės ženklais. Abiem atvejais raiškos netikėtumas turi pažintinę paskirtį: paskatina žiūrėti, ar išorinis padorumas, rimtumas bei įtakingumas atitinka konkretų santykį su kitu. Humorą ar ironiją todėl verta vertinti pagal tai, ką jie leidžia pamatyti.

Žaismė gali padėti atpažinti ir paties stebėtojo ribotumą. Navako esė „Visai kitas žmogus“ kavos, sapnų ir knygų vaizdai nuolat keičia įprastą tikrovės matą. Kai kitam reikia nosinės, kalbantysis turi tik nosinę raidę savo varde. Šis žodžių žaismas juokingai parodo neatitikimą tarp kultūringo kalbėjimo ir paprastos konkrečios reikmės. Vėliau kito kambaryje ieškoma pirmiausia to, kas primintų save. Žaisminga raiška taip nuveda prie rimto klausimo: ar stebėdami kitą iš tikrųjų norime jį pažinti? Donskio aptartas publicistas irgi giriamas už lengvą, ironišką kalbėjimą, kuris dera su socialiniu jautrumu. Tačiau eseistas neužmiršta pavojaus žmones per greitai suskirstyti. Ši išlyga svarbi būtent žaismingam mąstymui: taiklus posakis gali atverti problemą, bet gali ir virsti patogia etikete. Navako paradoksas leidžia pajusti nesėkmingo artėjimo kainą, o Donskio kritinė pastaba ragina nepasitenkinti vien ryškiu portretu. Rimtas mąstymas prasideda tuomet, kai ne tik atpažįstame sąmojį, bet ir patikriname jo kryptį. Navako pabaigoje paaiškėja abipusiškumas: stebintis asmuo pats kitam yra paslaptis. Šis perspektyvos apsukimas panaikina patogią visažinio vertintojo vietą. Kitas lieka savarankiškas ir tuomet, kai apie jį pavyksta pasakyti ką nors sąmojinga. Ar juokiamės iš savo aklumo, ar už kitą jau nusprendžiame, koks jis esąs?

Taigi žaismingumas gali padėti rimtai mąstyti, kai suardo pernelyg patogų įspūdį ir leidžia tiksliau suprasti žmogų. Ironija išryškina elgesio prieštaravimus, o žodžių žaismas gali atidengti mūsų pačių pažinimo ribą. Vis dėlto šios priemonės reikalauja atsakomybės: taiklus vaizdas neturi atstoti atidaus vertinimo. Rimtumą geriau rodo pasirengimas svarstyti, negu vien iškilmingas ar linksmas pasirinktos kalbos skambesys.

Ar žaismingumas trukdo rimtai mąstyti?

Rimtas žmogus nebūtinai visada kalba iškilmingai, kaip ir linksmas tonas dar neįrodo minčių paviršutiniškumo. Žaismingumas gali palaikyti atvirumą, bet negali būti primetamas kiekvienam pokalbiui. Santykyje su kitu svarbus gebėjimas keisti toną pagal tai, ką jis išgyvena. Todėl atsakingas mąstymas reikalauja ir lankstumo, ir dėmesio riboms. Žaismei paliekant vietos, kartu reikia pripažinti žmogaus teisę liūdėti, klysti ar kalbėti visai rimtai.

Perdėtas išorinis rimtumas gali trukdyti nuoširdžiam pokalbiui. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ tėvų susitikime su Vasariu pagarbus kreipinys „jūs, kunigėli“ išreiškia jų meilę ir pasididžiavimą. Tačiau Liudui ta pati pagarba sukelia atstumą: jis norėtų išgirsti paprastą, šeimai įprastą kreipimąsi. Tėvai nesiekia jo įskaudinti, bet jų pasirinktas vaidmuo užgožia sūnaus patirtį. Šis epizodas nerodo, kad viską išspręstų pajuokavimas. Jis tiksliau atskleidžia, kad žmogaus jautrumas nesutampa su išoriškai tinkamu tonu. Kai Vasaris pamėgina kalbėti apie iš seminarijos išeinantį Varioką, tėvų reakcija dar labiau apriboja galimą svarstymą. Donskio kritikuojamas pernelyg suaugęs pasaulis panašiai susieja rimtumą su pripažinta galia ir prestižu. Jo siūloma žaismė leidžia peržiūrėti tokį tapatinimą, bet nepaverčia bendravimo vien linksmybe. Svarbus tikslas – išlaikyti galimybę kalbėti nepaklūstant vien numatytam vaidmeniui. Branda gali reikštis kaip pasirengimas išgirsti, kad pagarbiai ištartas žodis kitą vis tiek skaudina. Liudo neišsakytas noras būti vadinamam kaip anksčiau išryškina ne naujos viešos pagarbos, o pažįstamo artumo poreikį. Tėvų rūpestis dėl sūnaus sveikatos šio atstumo savaime nepanaikina. Tuomet kalbos būdą verta tikslinti pagal žmogų, kuriam jis skirtas, užuot gynus vien jo įprastumą.

Kita vertus, ankstyvas rimtumas neturi atimti teisės būti vaiku. Juknaitės „Tariamas iš tamsos“ pokalbyje Elzė pasakoja mėgstanti skaityti ir siekianti matyti daugiau negu žodžius. Jos gebėjimas gilintis dera su skausmingu prisipažinimu, kad aplinkiniai iš jos nuolat tikisi tinkamo elgesio. Suklydusi mergaitė sulaukia nuostabos: esą iš jos to nesitikėta. Ji aiškina, kad vaikams kartais kliūva suaugusiųjų požiūris į ją, o ne pats jos mąstymas. Ši patirtis leidžia atskirti brandžias mintis nuo reikalavimo visuomet elgtis nepriekaištingai. Donskio esė suaugusių menininkų vaikiškumas vertinamas kaip kūrybos ir tobulėjimo šaltinis. Sugretinus abu tekstus aiškėja, kad smalsumas bei rimtas klausimas neprivalo uždaryti žmogaus viename amžiaus vaidmenyje. Vis dėlto Elzės pasakojimas neprašo jos liūdesio paversti juoku. Jai svarbu būti suprastai ir tuomet, kai nepateisina aplinkinių lūkesčių. Pokalbio klausimai apie paviršių ir gilinimąsi leidžia Elzei paaiškinti savo žodžius, o klausimas apie ankstyvą suaugimą atveria ir jos liūdesį. Toks perėjimas rodo, kodėl vien iš pirmo įspūdžio nepakanka spręsti, kaip žmogus jaučiasi. Taigi žaismingumas padeda tiek, kiek saugo galimybę laisviau augti. Jei jis neleistų išsakyti sunkaus patyrimo, taptų dar vienu reikalavimu, kaip privalu jaustis. Atsakinga laikysena palieka vietos abiem tonams ir tikrina, ko reikia konkrečiam pašnekovui.

Vadinasi, žaismingumas netrukdo rimtai mąstyti, jeigu padeda išlaikyti lankstų santykį su savimi ir kitu. Pernelyg oficialus vaidmuo gali uždengti gyvą žmogų, tačiau nuolatinės linksmybės lūkestis taip pat jį apribotų. Svarbiausia gebėti pasirinkti toną pagal pokalbio prasmę bei kito patirtį. Toks brandumas neatsisako nei smalsumo, nei pagarbos sunkiam klausimui ir leidžia žmogui nebūti įkalintam viename jo paveiksle.

Variantai skiriasi literatūrinės ironijos ir asmeninio bendravimo akcentais.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.