Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar viską planuodamas žmogus jaučiasi laisvesnis?“ Remkis pateikta Grušaitės romano ištrauka ir tikslinga kultūrine patirtimi. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; išplėtok dvi mintis apie planavimo paskirtį ir jo ribas.

Išgyventi. 

Svarbiausia išgyventi. 

Dabar rytas ir tuoj reiks keltis. Eiti. Dirbti. Daryti dalykus.

Dar viena diena, kurią reikia ištverti.

– Labas rytas. Dabar šešios keturiasdešimt penkios. Lauke septyniolika laipsnių.

– Užsičiaupk, Ana.

– Ar pažadinti už penkiolikos minučių?

– Eik velniop, – užsidedu pagalvę ant galvos.

– Negaliu. – Tyla. Jos balsas toks saldus, kad mane net pykina, bet kažkodėl niekad nepasikeičiu nustatymų. Gal jau pripratau. Virtualus asistentas yra gyvatė, kuri negeria mūsų siūlomo pieno. – Kada nori keltis?

Apsiverčiu ant nugaros ir pagaliau atsimerkiu. 

– Atitrauk užuolaidas.

Girdžiu kaip šlama audinio klostės važiuojančios bėgeliu, lyg mini traukinys į įsivaizduojamą geresnį rytojų. 

Tai, jog mano išgyvenimo instinktas stipresnis už visus kitus jausmus ar poreikius, kokius tik turiu, supratau būdama aštuonerių. Su mama žiūrėjome seną filmą apie skęstantį laivą ir porą įsimylėjėlių. Valgiau čipsus ir nuoširdžiai piktinausi pagrindine veikėja, kuri, užuot saugiai sėdėjusi sausoje jaukioje gelbėjimosi valtyje, veržėsi gilyn į vandens užlietas laivo gilumas vaduoti neseniai sutikto vyro, kuris vėliau vis tiek nuskendo. 

Su vaikiško proto aštrumu, kurį suaugę vėliau praranda, suvokiau, kad aš tai tikrai nebūčiau gelbėjusi jokio vyro. Esu žmogus, kuriam vienodai meilė, pareiga, moralė ar principai. Mano DNR įrašytas išgyvenimo kodas stipresnis už visa kita. Net už patį gyvenimą. 

Paklausiau mamos, kodėl filmo veikėja daro tokias nesąmones.

Ji susimąsčiusi žiūrėjo į ekraną, turbūt tyliai keikdama nevykusį filmo pasirinkimą. Prašiau parodyti ką nors iš tų laikų, kai buvo dar maža. Net nežinau, ar buvo mačiusi Titaniką, ar tiesiog aklai pirštu dūrė į pirmą pasitaikiusį filmą iš rekomendacijų sąrašo. Galbūt tai meilė, – atsakė neužtikrintai, ir iš jos balso skambesio pajutau, kad irgi būtų palikusi jį nuskęsti.

Kaip sustoti? Kaip išjungti išgyvenimo režimą? 

Vasara. 

Vasarnamis.

Prieš paleisdama paskutinio sapno likučius, prieš pažiūrėdama į dangų ir nuspręsdama, ar šiandien bus saulėta ar apsiniaukę, ištiesiu ranką į dešinę link naktinio staliuko ir griebiu ekraną. 

Hmm, o gal neskaityti?

Juk viskas, ką ten rasiu, bus virtinė problemų, kurias reiks spręsti – užstrigusi kokios nors svarbios detalės gamyba arba vėl karas Konge ir dėl jo kylanti žaliavų krizė, ar dar vienas pas kinus pabėgęs rinkodaros vadovas.

Atsidūstu.

Dabar atostogos. Turėčiau nedirbti. Visiškai atsijungti ir mėgautis ramybe, pušimis ir nesibaigiančiu sušiktu lietumi. Bet aš nemoku nedirbti ir nesuplanuoto laiko tarpai mane gąsdina labiau nei nuolatinis ekologinio mokesčio didėjimas – kažkas juk turi susimokėti už genetiškai modifikuotus vilkus.

Ką žmonės veikia per atostogas? 

Sėdi paplūdimy lyg rupūžės išpūstomis iš nuobodulio akimis žiūrėdami į Baltijos jūros lavoną. 

Nusipurtau šitą mintį ir peržiūriu laiškus.

Šiandien blogų naujienų nėra ir vien jau tai turėtų mane įkvėpti gražiai dienos pradžiai, bet skaudantis nugulėtas kaklas primena, kad visgi senstu, o už lango pilka tiršta dulksna.

Šaltos drėgnos lietingos vasaros.

– Ir kam man reikia šito vasarnamio, jei nemoku ilsėtis? – sudejuoju raitydamasi lovoje kaip išmanusis kirminas perdirbimo šiukšliadėžėse.

Reikia keltis. 

– Ana, užkaisk kavos.

– Mitybos specialistė nerekomenduoja tau gerti kavos.

– O viešpatie, Ana, kam įdomi tavo nuomonė? – atsirado čia moralės sergėtoja. Lengva šnekėti, kai pats neužuodi šviežio espresso, bent trumpam užpildančio vidinę tuštumą. VA yra toks tuščias, kad jam per kraštus liejasi niekam nereikalinga informacija. Visgi ilgainiui jie tampa visų mūsų artimiausiu draugu. Ką tai sako apie šiuolaikinę visuomenę? Įmerkiu veidą į pagalvę bandydama apsimesti, kad manęs čia nėra.

– Mano pareiga yra tau priminti sveiko gyvenimo principus. – Nesu tikra kaip VA gali įsižeisti, bet Ana, atrodo, dažnai ant manęs užsišika. 

Išlipu iš lovos ir pajutusi šaltą akmens grindų prisilietimą nemaloniai krūpteliu. Šiandien žūtbūt reikia kavos. Velniop Aną ir sveiką mitybą.

Nusileidžiu į pirmą aukštą ir pasidarau dvigubą espresso, nes ji vis tik įjungia aparatą. 

Man griežtai draudžiama gerti juodą kavą ant tuščio skrandžio, nes visai dienai sutrinka virškinimas ir dažnai seka liūdni viduriavimo epizodai. Bet nieko negaliu padaryti – tiesiog neįmanoma atsispirti rytiniam espresso šauksmui. Ir antram ar trečiam.

Kaip terapeutė pasakytų, man tiesiog patinka kankinti save. Visus trilijonus mano aš, kurie klykia spiegia, kai užpilu juos karčia tiršta lipnia kofeino doze. Sušikti grybai ir bakterijos, kodėl negalite padaryti manęs laimingos? 

Nors nesu tikra, ar noriu būti laiminga. Gal man užtenka tiesiog išgyventi? Ne gyventi, o gyvenimą ištverti.

Šaltinis: Gabija Grušaitė, „Grybo sapnas: romanas“. Leidykla LAPAS, 2023, dalies „2051 liepa“ pradžia, p. 11–14. Spausdintos knygos ISBN 978-609-8198-75-1, elektroninės – 978-609-8198-77-5.

Kontekstas. Pasakojimo dalis pavadinta „2051 liepa“; tai literatūrinė ateities situacija. VA – virtualus asistentas, pasakotojos vadinamas Ana. Išlaikyta šnekamoji ir vietomis nenorminė originalo kalba bei sąmoningai pasirinkta skyryba. Pasakotojos mintys apie sveikatą, kūną ar technologijas priklauso romano pasauliui.

Ar viską planuodamas žmogus jaučiasi laisvesnis?

Planas gali sumažinti blaškymąsi: žmogus žino, nuo ko pradėti ir kam skirti laiką. Tačiau laisvės jausmą lemia ir tai, ar numatytą eigą dar galima pakeisti. Siekis suplanuoti viską kartais kiekvieną tarpą paverčia dar viena prievole. Todėl planavimas labiausiai padeda tada, kai išlaiko kryptį, bet palieka galimybę atsiliepti į naują patirtį ir pačiam patikslinti savo sprendimą.

Pirmiausia laisvesnis pasirinkimas gali rastis ne iš anksto numačius visas gyvenimo formas, o leidus pasikeisti pačiai krypčiai. Grušaitės pasakotoja yra atostogose, tačiau numanomų darbo problemų sąrašas užvaldo rytą dar prieš perskaitant laiškus. Jos trumpas svarstymas neskaityti ekrano nepakeičia veiksmo. Toks įprotis rodo, kaip sunku naudotis turima poilsio galimybe, kai ji iš karto vertinama pagal galimą naują užduotį. Kitokią krypties kaitą atskleidžia Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ Auksės ir Vasario bendravimas. Auksė ragina taisyti tai, kas negera, ginčijasi dėl jo poezijos, tačiau pasakotojas pabrėžia jos artumo ir asmens poveikį. Vasaris ima kitaip stebėti gamtą, ieško paprastesnių žodžių, parašo naujo pobūdžio eilėraštį. Vadinasi, pokytis čia jau vyksta konkrečioje kūrybos praktikoje. Tuo pat metu tikslios jų bendros ateities formos jam dar nežinomos. Ši nežinomybė nesunaikina naujos krypties vertės. Ji leidžia suprasti, kad kryptingumas gali derėti su atviru ateities klausimu. Grušaitės ištraukoje poilsis lieka sunkus būtent kaip santykio su veikla pakeitimas: blogų naujienų nebuvimas dar nesuteikia ramybės. Žodis „turėtų“ paverčia net gerą nuotaiką numatomu ryto rezultatu. Kai norima būsena neatsiranda, laikas užsipildo naujais priekaištais sau ir aplinkai, nors laukto blogų naujienų pliūpsnio tą dieną nėra. Aplinkybės pasikeičia greičiau negu vertinimo įprotis. Planas suteiktų daugiau pasirinkimo tada, jei padėtų pastebėti tokį neatitikimą ir persvarstyti, kam iš tikrųjų norima skirti dieną.

Kita laisvės sąlyga yra galimybė sąmoningai padaryti išlygą, nes kiekvienas griežtas pažadas dar neparodo apgalvoto pasirinkimo. Gedos „Vakaras prie televizoriaus“ pradžioje ekranas vertinamas kaip geras daiktas, leidžiantis matyti pasaulį. Teiginį, kad ekrane matoma viskas, sušvelnina žodis „rodos“, o tikros gėlelės priminimas atveria tiesioginės patirties poreikį. Po pažado stebėti pasaulį pasigirsta kartojamas „Nebent“: paliekama vakaro išimtis. Ji nesunaikina skirties tarp ekrano ir augančio žiedo. Priešingai, humoras leidžia išlaikyti abi skirtingas galimybes ir neapsimesti, kad patrauklumas jau išnyko. Sprendimas eilėraštyje dar tik išsakomas ateitimi, todėl negalime jo vadinti atliktu pasikeitimu. Ši riba svarbi ir Grušaitės pasakotojos atvejui: pareiškimas, kad per atostogas turėtų visiškai atsijungti, pats savaime nesukuria pasirinkimo laisvės. Laiškai vis tiek perskaitomi. Skirtumą padėtų suprasti klausimas, ar veikla pasirenkama įvertinus jos paskirtį, ar atliekama vien todėl, kad nepakeliamas tuščias laikas. Taigi laisvesnis žmogus nebūtinai tas, kuris laikosi kuo griežtesnio plano. Jis gali tikslinti taisyklę, kartu atsakingai pastebėdamas, kodėl ją keičia ir ko tuo siekia.

Taigi planas gali suteikti aiškumo ir erdvės veikti, tačiau vien numatytų žingsnių gausa laisvės neužtikrina. Svarbu, kad žmogus galėtų pastebėti naują kryptį, pripažinti nežinomą ateitį ir pagrįstai pakeisti savo taisyklę. Tuomet planavimas padeda pasirinkti, o jo tikslinimas tampa prasminga veikimo dalimi. Noras iš anksto užpildyti kiekvieną laiko tarpą šią galimybę gali susiaurinti net tuomet, kai išoriškai turime visas sąlygas ilsėtis.

Ar viską planuodamas žmogus jaučiasi laisvesnis?

Planuodami dažnai tikimės, kad kartu valdysime ir būsimos patirties poveikį. Galime numatyti veiksmą, pasiruošti susitikimui ar susikurti dienotvarkę, tačiau išgyvenimas ne visada paklūsta numatytai eigai. Laisvės jausmą todėl gali stiprinti gebėjimas skirti tai, ką renkamės, nuo to, ko negalime sau įsakyti. Ši skirtis leidžia atsakingai veikti ir kartu nevertinti kiekvieno netikėtumo kaip savo plano nesėkmės.

Veiksmų parengimas neužtikrina trokštamo atsako. Gėtės „Fausto“ pradžioje mokslus išėjęs veikėjas ieško visuminio pasaulio pažinimo, skaito ženklus ir pereina prie maginio kreipimosi. Jis iškviečia Žemės dvasią, tačiau jos pasirodymas draminiame pasaulyje nesuteikia to lygiavertiškumo, kurio jis trokšta. Iš pradžių išsigandęs, Faustas vis tiek skelbia jai esąs lygus, o Dvasia tokį savęs vertinimą atmeta. Tai leidžia atskirti pasiektą susitikimą ir norimą jo prasmę. Net stipri valia negali nurodyti kitam balsui, kaip jis turėtų atsakyti. Grušaitės pasakotojos situacija buitiška, bet kontrolės ribą joje taip pat atveria skirtis tarp nurodymo ir išgyvenimo. Ana gali atitraukti užuolaidas ar įjungti kavos aparatą, tačiau dėl to žmogus dar nepasirenka ramios būsenos. Trumpi savęs raginimai keltis, dirbti ir veikti judina rytą, bet neatsako, kodėl tuščias atostogų laikas gąsdina. Net diena be blogų naujienų nepadaro jos tokios, kokios tikėtasi. Pokalbis su asistentu taip pat keičia toną: pasakotoja prašo paslaugos, paskui piktinasi primintu principu. Vien patogiai organizuota aplinka dėl to negali nuspręsti, kokią reikšmę žmogus suteiks savo rytui ir jo veiksmams. Šis neatitikimas neįrodo, kad ruoštis ar mokytis beprasmiška. Jis parodo, kad veikimo galimybė ir visiškas patirties valdymas yra skirtingi dalykai. Daugiau laisvės rastųsi leidus sau šį skirtumą pastebėti, užuot kiekvieną pojūtį pavertus dar viena privalomai atliktina užduotimi.

Pripažinus kontrolės ribą, vis dar galima rinktis savo elgesio gaires. Senekos XI laiške raudonis nepriskiriamas silpnai dvasiai: pasak jo, net tobulėjantis žmogus nevaldo visų kūno reakcijų. Laiškas šią ribą aiškina savo meto prigimties samprata. Svarbi minties sandara: po nevaldomo raudonio aptarimo vis tiek siūloma pačiam išsirinkti gerbiamą žmogų ir mintyse remtis jo pavyzdžiu. Vadinasi, lavinimas išlaiko prasmę ir nepažadėdamas visagalės kontrolės. Šio skirtumo negalime mechaniškai perkelti Grušaitės kavos scenai: išgerti kavos pasakotoja nusprendžia pati. Tačiau scena padeda kelti klausimą apie santykį su primenama gaire. Anos pastaba apie mitybą sutinkama pykčiu, nors pasakotoja pati žino nemalonias įpročio pasekmes. Išorinė informacija jau turima, bet savarankiškas jos priėmimas lieka sudėtingas. Žinojimas dar netampa priimta nuostata: reikia asmeninio sprendimo, kaip į jį atsižvelgti. Todėl svarbu ir tai, kieno pavyzdį ar principą žmogus renkasi, kaip jį apmąsto ir kokią reikšmę suteikia savo veiksmui. Laiško įsivaizduojamas doras stebėtojas priklauso paties žmogaus pasirenkamam pavyzdžiui. Jis išryškina savarankiško orientyro galimybę, kurios neatstoja vien išsamus priminimų ar numatytų veiksmų sąrašas.

Vadinasi, laisvę stiprina planavimas, kuris padeda veikti ir kartu išlaiko žmogui vietos suprasti savo pasirinkimą. Kito balsas, kūno reakcija ar netikėta būsena gali nepaklusti norimai eigai. Pripažinę šią ribą, neprarandame atsakomybės už tai, ką darome patys. Galime rinktis gaires, tikslinti planą ir klausti, kaip jis siejasi su mūsų poreikiais. Visų veiksmų numatymas tokio santykio savaime nesukuria.

Pirmas variantas svarsto keičiamą kryptį ir apgalvotą išlygą. Antras skiria numatytą veiksmą nuo visiško patirties valdymo, paskui aptaria savarankiškai renkamą gairę. Tikrindamas savo argumentą, nurodyk, kokia konkreti plano paskirtis suteiktų pasirinkimo ir kada tas pats planas virstų papildoma prievole.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.