Užduotis. Remdamiesi pateiktu Senekos vienuoliktuoju laišku Lucilijui ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar savitvarda visada liudija žmogaus dorumą?“. Aptarkite savo atsakymo sąlygas ir pagrįskite jas literatūros pavyzdžiais.

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

1. Su manimi šnekėjosi prigimties dosniai apdovanotas tavo draugas. Jau pirmieji jo žodžiai parodė, kiek turi dvasios, kiek gabumų, kiek yra pasiekęs. Ko naujas puodas prigeria, tuo ir senas atsiduos. Juk kalbėjo jis ne iš anksto pasiruošęs, bet užkluptas staiga. Ir susikaupęs vos galėjo valdyti drovumą, gerą jaunystės bruožą: raudonis jį pylė ir pylė. Kiek numanau, šitaip bus ir tada, kai jis sustiprės ir atsikratys visokių ydų, net kai taps išminčiumi. Juk jokia išmintis neišgydo įgimtų kūno ir sielos ydų. Jos menas susilpnina, bet nenugali to, kas įgyta gimstant. 2. Kai kuriuos net ir labai ištvermingus vyrus žmonių akivaizdoje išpila prakaitas, lyg būtų nuvargę ar sušilę, kai kuriems besiruošiant kalbėti dreba keliai, kai kuriems dantys barška, liežuvis pinasi, lūpos neprasiveria. Šito niekada nepašalina nei mokslas, nei patyrimas, čia savo jėgą rodo prigimtis, net ir patiems stipriausiems primindama apie save tokiomis ydomis. 3. Esu įsitikinęs, kad prie anų trūkumų priklauso ir raudonis, nejučiomis nutvieskiantis net oriausius vyrus. Dažniau jis ištinka jaunuolius: šie karštesni, švelnesnės odos. Bet ne rečiau aplanko ir patyrusius bei senus žmones. Kai kurių labiausiai ir reikia bijotis tada, kai parausta, tarsi būtų pametę visą gėdą. 4. Sula būdavo labiausiai pašėlęs, kai kraujas plūstelėdavo jam į galvą. Nebuvo jautresnio veido už Pompėjaus, jis visada rausdavo žmonių akivaizdoje, ypač susirinkimuose. Prisimenu nuraudus Fabijaną, kai liudininku buvo įvestas į senatą, ir tas drovumas nuostabiai jam tiko. 5. Tai įvyksta ne dėl silpnos dvasios, bet dėl naujų aplinkybių, kurios net ir nebaugindamos jaudina neužsigrūdinusius ir turinčius įgimtą kūno polinkį raudonuoti. Mat vieni – ramaus kraujo, o kiti – veržlaus, judraus, greitai mušančio į galvą. Kaip sakiau, šito neišvarys jokia išmintis. 6. Ji valdytų visą gamtą, jei galėtų išrauti bet kokias ydas. Kas mums buvo duota gimstant, ką lėmė kūno sandara, išliks, nors siela ir smarkiai, ir ilgai save tobulintų. To nei uždrausi, nei juo labiau prisišauksi. 7. Pamėgdžiojantys aistras, išreiškiantys baimę ir drebulį, pavaizduojantys liūdesį vaidybos menininkai gėdijimąsi mėgina mėgdžioti šitaip: nuleidžia galvą, kalba tyliai, nudelbę akis įsmeigia į žemę. Tačiau nepajėgia prisiversti parausti; nei raudonio sulaikysi, nei prisikviesi. Čia išmintis nieko nežada, niekuo nepadeda. Tokie dalykai niekam nepavaldūs – ateina neliepti, neliepti dingsta.

8. Jau laiškas prašo pabaigos. Štai ji, naudinga ir sveikatinga, įsidėki giliai į širdį: „Mums reikia išsirinkti kokį nors dorą žmogų ir visada turėti prieš akis, idant gyventume taip, tarsi jis mus stebėtų, ir viską darytume taip, tarsi jis matytų.“ 9. Šitaip, mielas Lucilijau, moko Epikūras. Duoda mums sargą ar vadovą, – ir teisingai: daugelis netampa nusidėjėliais, kai besiruošiant nusidėti atsiranda liudininkas. Tegul mūsų siela išsirenka ką nors, ko prisibijotų, ką gerbdama doriau tvarkytų net slapčiausius reikalus. Laimingas tas, kuris taiso kitą ne tik šalia stovėdamas, bet ir būdamas tik mintyse. Laimingas tas, kuris gali kitą taip gerbti, kad vien prisiminęs jį tobulėja ir tvarkosi. Kas sugeba taip gerbti, tas greitai pats bus gerbiamas. 10. Taigi išsirinki Katoną. O jei jis tau atrodo per griežtas, išsirinki nuolaidesnį vyrą – Lelijų. Išsirinki tokį, kurio ir gyvenimas, ir kalba, ir veidas, atspindintis sielą, tau patiks. Tegul jis visada bus ar tavo sargas, ar pavyzdys. Kartoju, mums reikia žmogaus, kurio pavyzdžiu klostytųsi mūsų būdas, nes kreives ištiesina tik liniuotė. Liki sveikas.

Šaltinis: Lucijus Anėjus Seneka, „Laiškai Lucilijui“, XI laiškas; iš lotynų kalbos vertė Dalia Dilytė. Pateiktas „Sofoklio“ pataisyto leidimo EPUB, ISBN 978-609-444-198-1; vertimo ir leidyklos autorių teisių kredite – 2016 m. Spausdinti puslapiai šioje kopijoje nenurodyti.

Žodžiai ir vardai. Sula ir Pompėjus – romėnų politiniai veikėjai; Fabijanas – filosofas; Katonas ir Lelijus pabaigoje siūlomi kaip doros pavyzdžiai. Raudonį laiške Seneka aptaria remdamasis antikos supratimu apie kūną; tai autoriaus argumentas, o ne šiuolaikinė medicinos rekomendacija. Pabaigos citata priskirta Epikūrui. Išlaikyti dešimt numeruotų skirsnių ir dvi originalios teksto pastraipos; kreipinys pateiktas atskirai.

Ar savitvarda visada liudija žmogaus dorumą?

Ramus balsas dar nepasako, ar žmogus elgiasi dorai. Juo galima paguosti, tačiau galima ir pažeminti. Susijaudinimas savo ruožtu kartais lydi jautrų poelgį. Todėl savitvardą vertinčiau pagal jos tikslą ir poveikį kitam. Ji padeda elgtis dorai, kai saugo nuo skriaudos, bet vien emocijų sutramdymas dorybės neįrodo. Senekos vienuoliktasis laiškas Lucilijui skatina šią skirtį apmąstyti: matoma kūno reakcija jame atskiriama nuo žmogaus pastangų ugdyti savo būdą.

Žmogaus sugebėjimas parinkti žodžius gali tarnauti ir žiaurumui. Jurgio Savickio novelėje „Vagis“ šeimininkas pririšto žmogaus teiraujasi, ar šis nenori pusryčių. Kreipinys į svečią ir vaišių pasiūlymas paprastai rodytų geranoriškumą, tačiau pasakotojas iš karto pažymi veidmainišką balsą. Mandagumo forma įtraukiama į pažeminimą, o paskui vagis mušamas. Todėl pasitikėti vien išmoktu kalbėjimo būdu būtų klaidinga: jo paskirtį atskleidžia elgesys su bejėgiu. Vaiko kelias kitoks. Iš pradžių jis pats erzina surištą vagį, bet išvydęs mušimą pradeda abejoti tėvo gerumu ir ryžtasi atrišti virves. Atsisveikinimą lydi ašaros, o pasakotojas šią patirtį sieja su vaiko žmoniškumo gimimu. Jausmas čia padeda išeiti iš abejingumo. Beveik baigęs darbą vaikas dar klausia, ar vagis tėvo nemuš. Šis klausimas išlaiko jo baimę ir prisirišimą prie šeimos. Atjauta baimės nepanaikina, tačiau jis vis tiek mėgina nutraukti prieš akis vykstančią skriaudą. Tai nėra pasakojimas apie visiems laikams išgelbėtą žmogų: vakare vagis vėl sugaunamas. Vis dėlto vaiko poelgis parodo jautrumo vertę net tada, kai jis nepakeičia visos aplinkos. Seneka pateiktame laiške irgi neleidžia kūno požymio sutapatinti su moraline savybe: raudonis, jo aiškinimu, kyla „ne dėl silpnos dvasios“. Ši mintis padeda žmogų vertinti atidžiau, atsižvelgiant į tai, kam jis panaudoja savo gebėjimus ir jausmus.

Sąmoningas susilaikymas tampa dorybės atrama, kai žmogus apsaugo kitą nuo savo nuoskaudos. Sauliaus Šaltenio apysakos „Riešutų duona“ pradžioje Boleslovas, išgelbėjęs paršiuką, ateina norėdamas pasiteirauti pamestų akinių. Kaminskas jo prie šeimos stalo nepakviečia ir per dukterį pasiūlo gėrimo bei kaulą. Boleslovas kaulo atsisako, tačiau Liukos galvą paglosto. Šis skirtingas atsakas išraiškingas: skaudžiai priimtas vyras nepaverčia mergaitės savo pykčio taikiniu. Jis kreipiasi į patį šeimininką žodžiais apie žmogiškumą, todėl susilaikymas nereiškia visiško savo orumo atsisakymo. Galima nepriimti žeminančio pasiūlymo ir kartu išsaugoti švelnumą vaikui. Boleslovo laikyseną vertingą daro būtent toks pasirinkimas, ne vien išorinis santūrumas. Pateikto laiško pabaigoje Seneka siūlo pasirinkti dorą žmogų, kuris būtų „ar tavo sargas, ar pavyzdys“. Tokia minties atrama skatina tikrinti savo poelgio kryptį. Šaltenio scena padeda tą kryptį sukonkretinti: valdomas atsakas gali saugoti silpnesnį ir leisti aiškiai atsisakyti pažeminimo. Jautrumas ir savitvarda šiuo atveju veikia drauge, nes žmogus atpažįsta, kam pagrįstai skirti savo priekaištą.

Taigi savitvarda gali padėti žmogui išlikti doram, tačiau vertinama kartu su jo pasirinkimo tikslu. Savickio vaiko ašaros atveria atjautą, kurios neatstoja šeimininko mandagumo išorė. Šaltenio Boleslovas savo ruožtu parodo, kaip susilaikymas saugo kitą žmogų. Todėl dorumą liudija atsakingas santykis su kitu, o santūri ar jausminga jo išraiška turi būti suprasta konkrečiame poelgyje.

Ar savitvarda visada liudija žmogaus dorumą?

Savitvarda gali atrodyti vienareikšmiškai pagirtina, kol neklausiame, dėl ko žmogus save varžo. Kartais jis sąmoningai saugo kitą, kartais bijo nuvilti aplinkinius arba slepia neišsakytą nesutarimą. Tokios būsenos nevienodos. Dorumui svarbi laisvai prisiimta atsakomybė ir jautrus tikslas, todėl savitvardos negalima matuoti vien išore. Senekos laiške iškeliama saviugdos riba taip pat skatina vertinti žmogaus pastangas, nereikalaujant, kad kiekviena jo reakcija paklustų valiai.

Išoriškai santūrus elgesys gali slėpti žmogų varžančius lūkesčius. Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ tėvų apsilankymo scenoje Liudas Vasaris stengiasi tramdyti jautrumą, nors pagarbus kunigėlio vardas jį skaudina. Jis ilgisi paprasto šeimos artumo, bet nedrįsta prašyti senojo kreipinio. Tėvų akimis išaukštintas sūnus jau įkūnija jų viltis; jam tas pats išaukštinimas tampa atstumu. Todėl vien nesiskundžiantį jo elgesį palaikyti vidinės darnos ar pasiekto dorumo įrodymu būtų per maža. Pokalbyje apie iš seminarijos išeinantį Varioką Vasaris vis dėlto prieštarauja tėvo įsitikinimui: žmogus gali būti geras ir netapęs kunigu. Jis mėgina žmogaus vertę atskirti nuo vieno nustatyto gyvenimo kelio. Tai rodo savarankiško etinio svarstymo užuomazgą, nors šeimos nesutarimas neišnyksta. Santūrumas šioje scenoje reiškiasi kartu su baime, pagarba ir poreikiu būti suprastam, todėl jo prasmę tenka aiškintis. Pateiktame Senekos laiške apie nevalingą reakciją sakoma: „To nei uždrausi, nei juo labiau prisišauksi.“ Nors romane kalbama apie kitokią, šeimos lūkesčių situaciją, abi patirtys priešinasi reikalavimui žmogaus vidinę vertę perskaityti iš vieno išorinio požymio.

Savitvardos vertę gali atskleisti rūpestis, kuriam žmogus sutelkia skirtingas savo pastangas. Giedros Radvilavičiūtės esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“ pasakotoja prisimena motinos kelionę aplankyti jos į Anykščius. Motinai grįžus iš Anykščių, tėvas jai aiškina Stanislavskio mintį apie pagrindiniam tikslui tarnaujančias spektaklio detales. Pasakotoja šią teatro sampratą pritaiko motinos darbo savaitei: jos veiksmai turėjo susitelkti į kelionę ir vaiko džiaugsmą. Pasakotoja su kelionės tikslu susieja net kai kurias švelnias tėvui skirtas intonacijas, nors tėvai jau pykosi. Spurgų kvapas plaukuose susieja naktinį darbą su atvykimu, o kailiniai ir apelsinai leidžia prisiminti artumo netikėtumą. Rūpestis pasirodo konkrečiomis detalėmis, turinčiomis bendrą kryptį. Motinos pastangų todėl negalima suprasti vien kaip pareigos atlikimo be jausmų. Jas įprasmina ryšys su dukra. Ant spintelės likę vitaminai išsaugo motinos užmaršumo detalę. Šalia jos pasakotoja iškelia vaiko džiaugsmą, todėl kasdienis netobulumas ir artimo žmogaus suteikta laimė prisiminime išlieka drauge. Pakartotas tarnavimo tikslui vaizdas susieja teatro kalbą ir kasdienį darbą, tačiau jų nesutapatina. Motinai svarbus konkretus susitikimas, todėl pasakotojos žvilgsnis iš teorijos perkeliamas į patirtą rūpestį ir jos atmintyje išlikusį džiaugsmą. Senekos pabaigos palyginimas, kad „kreives ištiesina tik liniuotė“, siūlo moralinę kryptį turintį pavyzdį. Radvilavičiūtės motinos kelionė tokią kryptį leidžia apmąstyti kaip darbų sutelkimą dėl brangaus žmogaus. Savitvarda tada prasminga dėl to, kam tarnauja, ir dera su stipriu jausmu.

Vadinasi, dorumą savitvarda liudija tiek, kiek padeda sąmoningai rūpintis kitu ir atsakingai pasirinkti. Vasario scena rodo, kad susivaldymą reikia skirti nuo svetimų lūkesčių spaudimo. Radvilavičiūtės motinos kelionė atskleidžia rūpesčiui sutelktų pastangų prasmę. Vertinant žmogų būtina suprasti šias aplinkybes, o ne vien pareikalauti ramaus veido ar nepriekaištingos laikysenos.

Laiške reikia skirti du svarstymo žingsnius: autorius nagrinėja valiai nepaklūstančią kūno reakciją, o pabaigoje siūlo sąmoningai pasirinktą doro elgesio atramą. Ši skirtis padeda svarstyti savitvardos vertę bei ribas.

Pirmas variantas tikrina poelgio poveikį: Savickio šeimininko kalbos išorė dalyvauja pažeminime, o Šaltenio Boleslovo susilaikymas išsaugo švelnumą Liukai. Antras variantas tiria savitvardos priežastį ir kryptį: Vasaris patiria artimųjų lūkesčių spaudimą, Radvilavičiūtės motinos veiksmai sutelkiami į vaiko aplankymą. Kiekvieno varianto pirmame dėstymo argumente pasitelktas privalomas A kurso autorius, antrame – kitas rašytojas.

Redagavimo veiksmas. Prie pasirinkto epizodo užrašyk tris dalykus: ką žmogus valdo, dėl ko tai daro ir kam jo elgesys turi poveikį. Išorinio santūrumo nevadink dorybe, kol nepaaiškinai šio ryšio. Netikslias bendras išvadas pakeisk konkretaus poelgio analize. Savickio vaiko jautrumo nepaversk visus žmones pakeitusiu stebuklu, o Radvilavičiūtės prisiminimo – nepriklausomai patikrinta biografija.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Vienos dėstymo pastraipos ryšys su privalomu A kurso autoriumi ir kitos su pasirenkamu kūriniu yra šios bibliotekos mokymo principas. Nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.