Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar pažįstama aplinka gali pasirodyti svetima?“ Remkis pateikta ištrauka ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį.

Įstaigoje jo nepažino, ir vaikas dėl to nusiminė. Dėdės Šikidansas nebuvo matęs tiek arklių, kiek tasai, už stalo, žmonių. Dar sunkiai vaikas pateko ir į kabinetą, nes jau lauke toks raudonsprandis vyrukas sustabdė ir pasakė, kad darbas prie pabaigos, tegu užeina rytoj.

– Rytoj nenoriu, dabar!.. – piktai atsakė vaikas ir praėjo pro šalį, nebeklausydamas, kokius griausmus ant jo verčia tas vyriūkštis.

– Ko reikėjo? – tingiai paklausė žmogus, artindamasis nuo lango ir liepdamas uždaryti juoda oda apmuštas duris.

– Daktarai parašė. Anas – iš to šundaktario – vakar netiko.

Pasisvyruodamas žmogus neskubėdamas skaitė popierių, žengė vėl artyn lango, išsitraukė akinius, atrodė, jis negalėjo patikėti. Atsisukęs net pasižiūrėjo į vaiką.

– Ar pasiuto? Kaip galėjo parašyti?

– Kas pasiuto? Reikėjo, užtat parašė...

Žmogus dabar žiūrėjo į tą išstypusį vaiką, paskui vėl į popierių. Tas vaikas, tas žmogeliukas, buvo apsirengęs labai prastai, susiglamžęs, jo marškinių rankovė sulopyta.

– Tai ką – dabar gavai tą raštą?

– Prieš pusvalandį...

– Tai šunsnukiai! Jiems tik rašyti, tik ant kitų galvų krauti! – dūko žmogus ir puolė prie ragelio, ieškodamas vyriausiojo gydytojo, bet vyriausiasis, matyt, tam ir yra vyriausiasis, kad anksčiausiai išeitų, – žmogus jo neberado. Tada paklausė:

– O kur tavo tėvas?

– Ar ne vis tiek?

– Kur tėvas, klausiu?

– Guli ambulatorijos sode, bet jam sunku vaikščioti, ir jis čia negalės ateiti. Jis laukia manęs ambulatorijos sode. Jei labai reikia, galėčiau jus nuvesti ir parodyti.

Žmogus jau tikrai pyko. Tas vaikas su savo šiurkščiais atsakymais ėmė jį siutinti.

– Šunsnukiai, galvijai! – plūdosi, vis labiau įsivarydamas, bet vis dėlto sėdosi prie stalo, raukė kaktą, galvojo, pasikasė paausius, pamirkė plunksnakotį į apdulkėjusią violetinio rašalo rašalinę, kažką parašė, perbraukė, vėl pasimirkė plunksną ir vėl rašė. Pagaliau atrakino seifą, išėmė kapšį, iš jo ištraukė antspaudą, papūtė – labai atidžiai, rūpestingai – ir ilgai spaudė, atsargiai kraipydamas, kad aiškiai išeitų.

– Viskas! – tarė paduodamas raštą ir dabar jau šypsodamasis. – Pagaliau viskas, – pridūrė jis, užtrenkdamas ir užrakindamas seifą, o vaikas atsisveikino ir išėjo į paštą paduoti telegramą.

Senojoj vietoj, toj, kur paliko, tėvo neberado. Pamatė jį po kita obelim, ir nuo ankstesnės vietos iki tos buvo nusidriekusi ilga driūžė per žolę. Tėvas, matyt, miegojo, užsimetęs seną kepurę ant akių, ir sūnus valandėlę žiūrėjo į išvoliotą žolę, į spurdančius išguldytus dobilus. Nieko nesakęs jis nuėjo ir pakinkė arklį, apgręžė ratus, privažiavo arčiau, ir tada tėvą jau rado atsibudusį ir besitaisantį, jis nujautė, kad jau buvo laikas važiuoti.

– Viską sutvarkiau, vos paspėjau į paštą. Įpuoliau beuždarant duris... Taip gerai šiandien išėjo, – tarė tėvui.

– Labai gerai, vaike. Tu ir prisivarginai... Kad pasisekė, tai pasisekė... – Šypsodamasis žalsvai samaninėmis akimis jis žiūrėjo į brydę tarp obelų ir paaiškino: – Po truputį slinkau ir slinkau, kai saulė pradėdavo spiginti į akis.

– Aha, – atsakė sūnus, ir jie greitai išvažiavo, artėjo vakaras. Važiuojant per akmenimis grįstą miestelį, ratai smarkiai šokinėjo, arklys buvo išsiilgęs žingsnio, sūnaus rankos ir jis pats pavargęs, todėl viskas išėjo ne taip, kaip atvažiuojant, bet tėvas pasakė, kad jam ar nuo vaistų, ar šiaip, bet jau daug geriau, nereikia labai saugotis, tegu tranko. Pasukę į kitą gatvę, jie pavijo žmogų, ant svarbaus popieriaus uždėjusį antspaudą, jis vaiką atpažino, tėvas norėjo kelti kepurę, pasisveikinti, pasakyti ačiū, bet sūnus sulaikė jo pageltusią ranką.

Kai išvažiavo už miesto ir akmenų ant plento buvo nedaug, tėvas pats ėmė tampyti vadžias ir raginti arklį.

– No, – sakė jis. – Nusistovėjai per dieną, o aš nusigulėjau. Noo!..

Tiktai kai įvažiavo į savo kaimo laukus, kai ėmė labai pamažėle brėkšti, tėvas paprašė sūnų, kad važiuotų lėčiau, ir sūnus sutramdė įvarytą arklį, vėl ėmė saugotis akmenų ir tampyti vadžias. Tėvas sėdėjo tiesus, pakėlęs galvą, jo pavandeniavusios samaninės akys matė lygų, suvažinėtą kaimo keliuką. Šalia kelio buvo dobiliena, ir joje ant didelių ratų stovėjo arklinis grėblys, pavargęs ir negyvas, žiogas šoktelėjo ir sustingo ore, tenai, toliau, iš trobos į kiemą išėjo žilas kaimynas, susitvarkė dabar žmogus gyvenimą, anksčiau buvo pasimaišę, vis pildavo kieme, prie upeliūkščio, nedidelius antkapius, statydavo kryžius ir klūpodavo dienų dienas. Kaimynas iš lėto kėlė ranką ir taip pat iš lėto žiojosi kažką sakyti, bet neišsižiojo, taip ir liko stovėti – pažaliavęs ir svyruojantis; kitoj sodyboj vaikščiojo baltmarškinis senukas, klausydamasis, kaip ūžia bitelės aviliuose, žaliu ledu apsitraukusi dūlavo trečio kaimyno kūdra, išstybo pakelės medžiai, pasidarė plonyčiai kaip varvekliai, ant varinių vielų kabojo obuoliai obelyse.

Arklys lėtai lėtai kilnojo kojas, nuspirdamas pasitaikančius akmenis, ratai pasidarė tamsžaliai, ir sambrėškoj buvo sunku juos atskirti nuo žolės; margų karvių pulkai pamaži artėjo iš visų pusių, būriai avių iškišo liežuvius, bet nebliovė.

Vakarėjant jie važiavo artyn, prie namų, tėvas tebesėdėjo tiesus, žiūrėjo į priekį, sūnus jau pamatė keliuku atbėgant šuniuką. Žila motina stovėjo kieme tarp kalakutžolių, ant prijuostės susikeitusi rankas.

Šaltinis: Juozas Aputis, „Vakarėjant gražios dobilienos“, rinkinyje „Keleivio novelės“. Vartotojo pateiktas EPUB; įdėtame antraštiniame atvaizde nurodyta: Vaga, Vilnius, 1985.

Kontekstas. Sunkiai sergantis tėvas ir sūnus atvyko į rajono ambulatoriją. Pažyma reikalinga telegramai sūnaus broliui išsiųsti; ankstesnio felčerio rašto įstaigoje nepriėmė. Ištrauka prasideda vaikui su nauja pažyma grįžtant į įstaigą. Šikidansas, paminėtas pradžioje, buvo ankstesnis dėdės darbdavys.

Žodžiai. Kapšys – maišelis; brydė – žolėje išmintas arba išguldytas takelis. Telegrama – trumpa telegrafu siunčiama žinutė.

Ar pažįstama aplinka gali pasirodyti svetima?

Pažįstamą aplinką dažnai laikome pastovia: žinome kelią, daiktų vietą, įprastus garsus. Tačiau mūsų žvilgsnis priklauso ir nuo nuovargio, ilgesio, klausimų, kuriuos tuo metu sau keliame. Dėl to net sava vieta gali nustebinti ar pasirodyti tolima. Toks svetimumas nebūtinai reiškia, kad ją atmetame. Kartais jis leidžia pajusti ankstesnio ryšio stiprumą, kartais atveria sunkumą, kuriam iki tol neturėjome žodžių.

Pirmiausia aplinkos artumą keičia prisiminimai ir laiko atstumas. Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ rami Šveicarijos vakaro patirtis pažadina kelionę mintimis į Lietuvą. Gėlių, artimųjų ir Dubysos vaizdai leidžia tėvynę patirti labai asmeniškai. Vis dėlto pažįstamas pasaulis yra nutolęs, su juo susijusi jaunystė prabėgusi. Prisiminimų artumą lydi ašara ir klausimas, ar visa tai tebuvo sapnai. Taigi savumo jausmas gali sugrįžti kartu su negalėjimu atkurti ankstesnio laiko. Panašią įtampą leidžia pajusti Apučio novelės „Vakarėjant gražios dobilienos“ grįžimas namo. Tėvas nori važiuoti lėčiau savais laukais, o pasakojime pažįstamas kaimas tampa keistas: žiogas sustingsta, kūdra primena žalią ledą, kaimynas nebaigia tariamo žodžio. Šiuos vaizdus supa sunkios dienos patirtis ir sergančio žmogaus buvimas. Todėl vien vietos pažinojimas neužtikrina ramaus jos išgyvenimo. Maironio kalbantysis lieka atokiai nuo prisimenamos tėvynės, Apučio veikėjai fiziškai prie savo namų artėja. Abiejų tekstų įtaiga leidžia suprasti, kad artumas matuojamas ir vidiniu laiku. Prabėgusi patirtis, kūno nuovargis bei dabarties jautrumas pakeičia tai, kaip pažįstamą reginį priimame. Sava vieta gali atrodyti tolima būtent dėl to, kad žmogui ji itin brangi.

Neįprastas žvilgsnis gali rastis ir tuomet, kai kasdienėje patirtyje nebepakanka įprastų paaiškinimų. Vytauto Mačernio „Rudens sonetų“ dvyliktame eilėraštyje siela lyginama su alkana pantera. Mokslas ir menas ją maitina, tačiau visiškai nepasotina: kūnas virsta narvu, o troškimas krypsta į amžinybę. Įprastą žmogaus savijautą čia išreiškia svetimas, laukinis pavidalas. Tai parodo patirties perteklių, kurio nepavyksta sutalpinti į ramią kasdienybės tvarką. Panašiai Apučio kraštovaizdžio keistumas verčia atsisakyti minties, kad pakanka išvardyti daiktus. Kaimo keliukas, grėblys ir obelys tebėra tie patys atpažįstami dalykai, tačiau jų ryšiai pasikeičia: gyvas žiogas sustingsta, o medžio šakos atrodo kaip varinės vielos. Tokia kalba leidžia pažinti jausmą jo nesusiaurinant iki vieno paaiškinimo. Ji gali kelti svetimumą, bet kartu skatina atidžiau skaityti ir žiūrėti. Jeigu visą neįprastumą laikytume klaida, nebegalėtume išgirsti, kaip skirtingai žmonės išgyvena tą pačią tikrovę. Meninė patirtis primena, kad pažįstamas kūnas ar aplinka dar nėra iki galo pažinti. Jie gali atverti naują klausimą tuomet, kai žmogaus troškimas, baimė ar jautrumas išauga už anksčiau patogių apibūdinimų ribų. Naujas žvilgsnis tokiu atveju nekeičia daiktų fiziškai, tačiau praplečia žmogaus galimybę savo patirtį atpažinti ir su ja gyventi.

Taigi pažįstama aplinka gali pasirodyti svetima, nes kartu su ja išgyvename ir savo pasikeitimą. Prisiminimas priartina praeitį, bet primena atstumą, o neįprasti meniniai vaizdai leidžia pastebėti sunkiai nusakomą jausmą. Toks svetimumas nereiškia, kad savi dalykai prarado vertę. Jis gali liudyti stiprų prisirišimą ir naują pažinimo poreikį. Svarbu neskubėti jo paneigti vien todėl, kad vakar tą pačią vietą matėme kitaip.

Ar pažįstama aplinka gali pasirodyti svetima?

Kartais sava aplinka pasidaro neatpažįstama todėl, kad pasikeičia jos sąlygos. Įprasti vardai ir daiktai išlieka, tačiau žmonės nebegali juose gyventi taip pat. Kitais atvejais svetimumą sukuria paties žmogaus būsena. Šias priežastis verta skirti: jos padeda suprasti ir meninį vaizdą, ir konkrečią gyvenimo permainą. Pažįstama vieta gali kelti nerimą, bet tai dar neįrodo, kad žmogus galutinai neteko ryšio su ja.

Svetimumas ypač ryškus, kai žinomas paprotys patenka į jį iškreipiančią tvarką. Balio Sruogos „Dievų miško“ pirmųjų lagerio Velykų pasakojime pažįstamas šventės vardas susiduria su patikromis ir mušimu. Net leidimas atsisėsti ant suolo priklauso nuo prižiūrėtojų sprendimo. Tokia tvarka pakeičia pačią šventės patirtį: kas anksčiau galėjo atrodyti savaime suprantama, tampa ypatinga išimtimi. Vis dėlto vienas padovanotas kiaušinis, padalytas visiems, sugrąžina dalelę bendrumo. Pasakotojas galimus artimųjų prisiminimus palieka kaip spėjimą, išlaikydamas žmonių patirties privatumą. Šis epizodas rodo, kad pažįstamas ženklas gali išlikti svarbus net jam svetimoje aplinkoje. Visai kitomis aplinkybėmis Apučio tėvas ir sūnus taip pat pereina iš nemalonaus įstaigos pokalbio į namų laukų erdvę. Ji turi atpažįstamus kaimynus ir gyvulius, tačiau vakaro vaizdai tampa neįprasti. Abiem tekstams reikšmingas nesutapimas tarp atpažįstamo dalyko ir jo dabartinio išgyvenimo. Lagerio prievartos nereikia sutapatinti su varginančia kelione: tai skirtingos istorinės ir žmogiškos padėtys. Tačiau literatūra leidžia pastebėti, kaip žmogus iš naujo ieško ryšio su tuo, kas turėjo būti sava. Kiaušinio simbolis ir artėjančių namų reginys išsaugo tokio ryšio galimybę.

Kita vertus, pažįstamos aplinkos pasikeitimas kartais yra visiškai apčiuopiamas. Romualdo Granausko „Gyvenimo po klevu“ pradžioje senoji apžvelgia savo kiemą. Ji tebežino daiktų paskirtį ir vištų įpročius, tačiau nebegirdi senojo šuns bei gaidžio balso, o naujas kelias nutolęs nuo sodybos. Anksčiau džiaugtasi namais prie kelio, dabar jais beveik niekas nebevaikšto. Todėl vienatvė kyla ir iš realiai pakitusios aplinkos, ir iš žmogaus prisiminimų apie ją. Senoji guodžia save būsima žole ir pastebi jos daigus, nors gyvenimo sunkumai lieka. Tai padeda atsargiau vertinti ir Apučio pasakojimo pabaigą. Ten žaliu ledu virtusi kūdra yra vaizdinė kalba, o Granausko naujas kelias – konkreti sodybos atskirties aplinkybė. Svetimumą gali kurti skirtingi dalykai, todėl neužtenka viską aiškinti vien žmogaus nuotaika. Tačiau ir viena, ir kita proza išsaugo atpažinimą: Apučio sūnus pamato atbėgantį šunį ir kieme stovinčią motiną, Granausko veikėja pastebi dar augančią žolę. Artumas lieka galimas kartu su skausmingu pokyčiu. Jo nereikia paskelbti nei visiškai sunaikintu, nei lengvai susigrąžintu. Dėmesys konkrečioms detalėms padeda suprasti, kas iš tiesų pasikeitė, o kas dar palaiko žmogaus ryšį su sava vieta. Todėl verta klausti ir apie išlikusį daiktą, ir apie dingusį balsą: jie atveria skirtingas to paties gyvenimo puses.

Vadinasi, pažįstama aplinka gali tapti svetima ir dėl išorinės tvarkos, ir dėl netekčių ar pakitusio išgyvenimo. Išlikę daiktai bei ženklai savaime neatkuria ankstesnio gyvenimo, tačiau gali padėti išsaugoti ryšį. Svarbu pastebėti tikras permainas ir nepaaiškinti visko vien nuotaika. Literatūrinis reginys leidžia šias skirtingas priežastis išgyventi kartu, nepanaikinant nei žmogaus nerimo, nei išlikusio savumo.

Patikrink, ar skiri faktinę permainą nuo vaizdinės kalbos. Pirmas variantas pabrėžia patyrimo kaitą, antras – išorines sąlygas ir ryšio išsaugojimą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7, kalbai iš viso – iki 28; bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Tai maksimumai, ne šiam modeliui suteikti balai.

Keturių pastraipų modelis, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra bibliotekos mokymosi atramos, ne nacionalinė pastraipų kvota. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, tik B kursui.