Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar pažinti kitą reiškia perimti jo įsitikinimus?“ Remkis pateikta Sasnausko esė ištrauka ir tikslinga kultūrine patirtimi. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; išryškink savo atsakymo sąlygas.

Visa laimė, kad nesu nei mokslininkas, nei koks specialistas, todėl apie toleranciją galiu pasvarstyti tik iš praktinės, labai asmeninės pusės, ir nieko daugiau. Visa laimė, nes šios temos painumas ir sudėtingumas dažną kalbą ar diskusiją nuveda aklavietėn. Man nesyk yra taip nutikę, todėl išgirdęs žodį „tolerancija“ vis pagalvoju, ar įmanoma bent sau pačiam iki galo išsiaiškinti, kokių nuostatų ir elgesio jis laukia, kokia yra jo apimtis bei ribos.

Kai kitados tarpkonfesinių krikščionių kovų įkarštyje ėmė rastis ir vis drąsiau gyvuoti tolerancijos idealas, jo turinys buvo paprastas ir aiškus: tiesiog nelieti vieni kitų kraujo. Nežudyti ir nepersekioti žmogaus vien dėl to, kad jis laikosi kitokių religinių įsitikinimų. Neprimetinėti jam savo tiesos ugnimi ir kalaviju. Martynas Liuteris, vokiškosios tolerancijos „tėvas“, paliko garsią frazę: „Su eretikais reikia kovoti ne ugnimi, o raštais.“ Tiesa, pats didysis reformatorius gyvenimo pabaigoje griežtai smerkė bet kokius savo Bažnyčios skilimus ir laidė antisemitines pastabas. Tai tik dar sykį rodo, kaip nelengva net elementariausius teorinius tolerancijos principus paversti savo vidiniu nusistatymu bei nuoseklia praktika.

Visas XVIII ir XIX amžius toliau plėtojo ir gilino tolerancijos sąvoką. Švietimo epochos Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus turįs būti išganytas pagal savo gyvenimo būdą, jau yra kur kas daugiau negu pastangos nelieti kraujo ir su kitaminčiais kovoti žodžiais, o ne ugnimi. Katalikų bažnyčiai prireikė nemaža laiko, kol, atsisakiusi rūsčių XIX a. prakeiksmų sąžinės laisvei, ji pati aukščiausiu lygiu pripažino teisę kiekvienam asmeniui išpažinti ir skleisti savo religinius įsitikinimus.

Kone prieš pusšimtį metų įvykęs Vatikano II susirinkimas Tikėjimo laisvės deklaracijoje Dignitatis humanae iškilmingai skelbė: „Žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“

Bažnyčiai pavyko ne tik apsiginkluoti formaliosios tolerancijos principais, bet ir siekti, kad žmogiškojo orumo suvokimas skatintų skirtingų visuomenės grupių bendrystę. Besivystanti ekumeninio judėjimo ir tarpreliginio dialogo praktika griovė priešiškumo ir nepasitikėjimo sienas tarp skirtingų krikščioniškųjų konfesijų, tarp krikščionių ir nekrikščionių, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Užuot pasitenkinus tik drungna pakantumo, susitaikymo idėja, vis labiau augo poreikis kalbėtis ir bendrauti, išgirsti ir suprasti vieni kitus. Šioje srityje pasiekta tokių rezultatų, kurie net nesisapnavo drąsiausiems praėjusių amžių tolerancijos šaukliams. Užtenka paminėti vien garsiuosius Asyžiaus taikos susitikimus, kur kartu pasimelsti ir pasikalbėti susirenka visų didžiausių pasaulio religijų atstovai. Prasidėjęs popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva, šis forumas toliau tęsiamas ir Benedikto XVI. Šiųmetis Asyžiaus susitikimas buvo ypatingas tuo, kad kartu su religijų atstovais jame taip pat dalyvavo agnostikai, ateistai. Sakytum, tiesiog neįtikėtinas atvirumas ir tolerancijos triumfas.

Ko dar galėtume laukti ir tikėtis iš žodžio „tolerancija“? Kur jis toliau ves žmonių giminę, o šiuo konkrečiu atveju – religijų atstovus? Ir ko dar trūksta, kad vadinamoji „Asyžiaus dvasia“ reikštųsi ne tik pavieniais renginiais, bet ir pastovia nuostata, kuri nesvarstoma ir neįrodinėjama, o ja tiesiog gyvenama? Ar tai nėra iliuzija prisimenant, jog keturios didžiosios pasaulio religijos – krikščionybė, judaizmas, islamas ir budizmas – ir toliau vieninteliu tikru ir teisingu tikėjimu pripažįsta tik savąjį?

Tolerancijai, rodos, visai pakaktų to, kad skirtingų religijų išpažinėjai, užuot kariavę, draugiškai susitinka, bendrauja, kartu meldžiasi, dalijasi patirtimi, drauge siekia visuomenės gerovės. Kalbant apie ekumenizmą ar tarpreliginį dialogą, man kitados atrodė patrauklu ir teisinga mokytis vieniems iš kitų, praplėsti ir praturtinti save kitų religinių tradicijų lobiais. Antai iš Rytų krikščionybės mes, katalikai, galėtume pasisemti meilės liturgijai, o iš protestantiškųjų Bažnyčių – pagarbos Šventajam Raštui, giesmėms ir pamokslams. Judėjų tradicija mums atskleidžia mūsų šaknis, o kartu nuolat kreipia prie šiurpulingos Dievo didybės ir visagalybės. Islamas turi savo nepralenkiamus mistikus, be to, spinduliuoja tikėjimo drąsą, pasiaukojimą, ištikimybę. Budizmas savo ruožtu atveria meditacijos gelmes ir askezės išmintį.

Visus tuos dalykus šiaip ar taip esu pastebėjęs, suvokęs jų svarbą, vienaip ar kitaip siekęs pažint ir priimti. Dalyvaudamas stačiatikių ir liuteronų pamaldose, skaitydamas knygas, bendraudamas su tų religijų atstovais. Nepasakyčiau, kad rezultatai būtų puikūs. Visa, kuo žavėdavausi ir ką stengdavausi pasisavinti iš kitos religijos lobyno, galų gale taip ir likdavo kažin kur šalia, neprilipdavo, netapdavo savastimi. Pavydėjau Thomui Mertonui, kurio dvasinius raštus persunkęs Rytų aromatas. Pavydėjau Šventojo Rašto dėstytojui kunigų seminarijoje, kuris ekstazės pagautas giedodavo hebrajiškas psalmes. Na ir, žinoma, pačiam Pranciškui Asyžiečiui: jis kryžiaus žygių metu lyg niekur nieko šnekučiavosi su Egipto sultonu ir buvo gavęs dovanų muedzino ragą, kartais ir pats jį papūsdavo.

Mano gyvenime buvo tik du atsitikimai, kada svetima religinė tradicija kone stebuklingai tapo tikra savastimi. Pirmąsyk tai nutiko tarnaujant tarybinėje kariuomenėje Tichvino mieste prie Leningrado. Mūsų dalinys atlikdavo statybos darbus. Iš vieno objekto mus vežiodavo į kitą. Tuo metu dirbome Chvalovo kaimelyje keliasdešimt kilometrų nuo kareivinių. Reikėjo dengti kažin kokio pastato stogą, buvo žiema, šaltis, dar vėjas, žodžiu, nelinksma. Kaimelio pakraštyje stūksojo stačiatikių cerkvė, apgriuvusi, apleista, kaip įprasta anais laikais Rusijoje. Iš tolo vis žvilgčiodavau į jos liūdną bokštą ir pagalvodavau, kad mudu panašūs šioje vietoje. O sykį, paaukojęs pietų pertrauką, per pusnis nuklampojau prie tų griuvėsių. Viduje nuo išlikusių sienų į mane žvelgė apsilaupiusios freskos, rūstūs nepažįstamų šventųjų veidai, iš sniego kyšantis sulaužytas kryžius. Svaigo galva, kažin kas lyg užgiedojo aukštybėse, nė pats nepajutau, kaip ėmiau balsu melstis lietuviškai, rusiškai, lotyniškai. Net gražiausiose pasaulio katedrose vėliau nebuvo tokio dieviškumo srauto. Mano katalikybė ten, apgriuvusioje ir niekam nereikalingoje cerkvėje, įgijo rečiausią ir brangiausią patirtį, kuri iki šiol gyva, kurios niekur kitur negalėjau prisišaukti.

Šaltinis: Julius Sasnauskas, „Tolerancijos momentas“, knygoje „Pagaunama ir nepagaunama“. „Alma littera“, 2013, vartotojo pateiktas EPUB, ISBN 9786090108741; originalių pastraipų 1–9 ištrauka. Visos esė pabaigoje nurodyta: Tolerancijos centras Vilniuje, 2011 11 16.

Šaltinio laikas. Esė pabaigoje nurodyta 2011 m. lapkričio 16 d.; žodžiai „šiųmetis“ ir „prieš pusšimtį metų“ priklauso šiam kalbėjimo laikui.

Žodžiai. Cerkvė – stačiatikių maldos namai; ekumenizmas – krikščionių vienybės siekimas; liturgija – nustatyta bendrų religinių apeigų tvarka; askezė – sąmoningas savęs varžymas dėl dvasinių tikslų; muedzinas – musulmonus maldai kviečiantis žmogus. Eretiku religinėje polemikoje vadinamas nuo pripažintos tikėjimo doktrinos nukrypstantis asmuo.

Ar pažinti kitą reiškia perimti jo įsitikinimus?

          Pažinti kitą žmogų kartais baisu todėl, kad jo pasaulėžiūra gali pasirodyti visai nepanaši į mūsų. Tuomet lengva supainioti supratimą su pritarimu: atrodo, kad išklausę jau turėsime atsisakyti savo nuostatų. Tačiau pažinimas gali veikti kitaip. Jis padeda tiksliau spręsti apie svetimą patirtį ir kartu patikrinti savų principų nuoseklumą. Perimti visus kito įsitikinimus tam nereikia, bet gali tekti pakeisti savo požiūrį į patį žmogų.
          Pirmiausia kito pažinimas leidžia atskirti jo orumą nuo pritarimo visiems jo veiksmams. Sasnausko esė aptariamoje tikėjimo laisvės deklaracijoje saugoma žmogaus sąžinė ir ribojama prievarta. Ši nuostata prasminga kaip tik todėl, kad skirtingi tikėjimai tebėra skirtingi. Gerbti kitą nereikštų nieko ypatinga, jei visi jau manytume vienodai. Tačiau esė primena ir sunkumą paversti gražią taisyklę nuosekliu elgesiu. Tokį sunkumą konkrečiai išryškina Savickio „Vagis“. Vaikas iš pradžių įsivaizduoja plėšiką pagal pasakojimus, vėliau tikrą surištą žmogų susieja su nukryžiuoto Kristaus atvaizdu, bet dar pats jį erzina šiaudu. Vadinasi, atpažintas panašumas iš karto nesukuria atjautos kupino poelgio. Pamatęs tėvo smurtą vaikas nusprendžia atrišti vagį. Jam nereikia pritarti vagystei, kad atpažintų žalojamo žmogaus kančią. Kartu susvyruoja paprastas gero tėvo ir blogo nusikaltėlio suskirstymas. Šis epizodas padeda suprasti Sasnausko klausimą apie pastovų vidinį nusistatymą: svarbu, kaip principas veikia nepatogaus susitikimo metu. Vienam žmogui parodyta atjauta dar nepakeičia visos bendruomenės, tačiau ji jau rodo, kad kitokio elgesio galimybė atsiranda neišsižadėjus pagarbos žmogui.
          Be to, susitikimas gali praplėsti mūsų pačių patirtį ir išsaugoti savitą santykį su pasauliu. Sasnauskas pasakoja, kad skaitydamas ir dalyvaudamas kitų konfesijų pamaldose pažino vertingų dalykų, nors ne viskas tapo jo savastimi. Šis prisipažinimas nepadaro mokymosi beprasmiško. Seneka VI laiške Lucilijui taip pat vertina knygas ir žada jose pažymėti svarbias vietas, tačiau daugiau vilčių sieja su gyvu bendravimu. Kviečiamas atvykti žmogus turėtų ir gauti, ir pats duoti; tokia draugystė nėra vienpusis mokytojo nuostatų kartojimas. Galimybė matyti, ar žmogus laikosi savo taisyklių, leidžia mokymą vertinti tiksliau. Tokioje pažintyje išlieka ir asmeninė atsakomybė spręsti. Pats laiško autorius pripažįsta dar turįs keistinų ypatybių, tad jo kvietimas bendrauti remiasi tobulėjimo galimybe, kuri apima abu žmones. Bendras gyvenimas turėtų padėti tą galimybę tikrinti. Sasnausko cerkvės prisiminime ryšys užsimezga dar kitu būdu: tiesioginio pokalbio nėra, tačiau svetimos tradicijos vaizdai pažadina jo maldą. Prabyla lietuvių, rusų ir lotynų kalbos, o išgyventa patirtis pabaigoje įvardijama kaip jo katalikybės praturtėjimas. Tai leidžia skirti atvirumą nuo būtino visų religinių teiginių perėmimo. Žmogus gali atrasti artimą patirties bruožą ir toliau kalbėti iš savo tradicijos. Tokiam pažinimui reikia dėmesio, o ne iš anksto sutarto vienodo atsakymo.
          Taigi pažinti kitą savaime nereiškia priimti visą jo pasaulėžiūrą ar pateisinti kiekvieną poelgį. Svarbiau leisti konkrečiai patirčiai patikslinti sprendimą ir savo elgesiu parodyti pagarbą. Mokymasis bei bendravimas išlieka vertingi net tada, kai žmogus išsaugo savus įsitikinimus. Skirtybė neprivalo išnykti, kad atsirastų artumas, tačiau artumas gali pakeisti tai, kaip su ta skirtybe toliau gyvename. Būtent ši galimybė ir suteikia pažinimui asmeninę prasmę.

Ar pažinti kitą reiškia perimti jo įsitikinimus?

          Savi papročiai ir tikėjimo ženklai dažnai padeda žmogui susivokti, ypač patekus į svetimą aplinką. Vis dėlto prisirišimas prie jų gali būti suprastas dvejopai: kaip ryšys, leidžiantis atpažinti kito ilgesį, arba kaip reikalavimas visiems gyventi vienodai. Pažinimas tampa vaisingas pirmuoju atveju. Kitą galime suprasti per bendrą patirties bruožą, nors jo įsitikinimai netampa mūsiškiais. Toks artumas praplečia tapatybę, užuot reikalavęs ją iš anksto panaikinti.
          Bendras ženklas kartais padeda pamatyti kitame daugiau negu jo priklausymą vienai grupei. Sasnausko esė kalbantysis į apleistą stačiatikių cerkvę ateina iš sunkaus darbo ir šalčio. Liūdnas bokštas jam pasirodo panašus į jį patį. Šventovės svetimumą čia sumažina atpažinta būsena, o kryžiaus ir šventųjų atvaizdai paliečia jo religinę patirtį. Jis nepateikia doktrininio susitarimo su kita konfesija; pasakoja apie artumą, kurį pajuto toje vietoje. Ženklo reikšmę kitomis, daug žiauresnėmis istorinėmis aplinkybėmis parodo Sruogos „Dievų miško“ pirmųjų Velykų epizodas. Kalinys nuo Gdansko dovanoja lietuviams vieną kiaušinį, vyriausias jų padalija jį mažais gabalėliais. Dovana suteikia progą pasijusti švenčiančiais žmonėmis. Skirtingos kilmės kalinių ryšys užsimezga per konkretų dalijimąsi, ne per reikalavimą visiems susitapatinti. Pasakotojas tik spėja, kokie slapti artimųjų prisiminimai galėjo lydėti šią akimirką. Taigi bendrumas palieka vietos atskirai žmogaus atminčiai. Sruogos lagerio smurtas po šventės tęsiasi; simbolio suteikta atrama nėra visų aplinkybių pakeitimas. Sasnausko prisiminimas taip pat svarbus kaip savitas artumo išgyvenimas, o ne visus religinius skirtumus išsprendžianti formulė.
          Savų šaknų jutimas gali padėti išgirsti ir kitokios kelionės balsą. Mackaus eilėraštyje „Mano žemės paukščiai“ pasikartojantis rudens išskridimas siejamas su žmogaus ilgesiu. Paukščiai palieka lizdus, skrenda būriais ir siekia grįžti; kalbantysis jų kelionėje atpažįsta žmogišką trapumą. Gimtine vadinama konkreti sava žemė, tačiau pats ilgesio atpažinimas gali susieti skirtingus žmones. Tam nereikia visiems prisiminti tų pačių namų. Tėviškės sapnai eilėraštyje skirti gaivinti širdį, o būrys – padėti išbūti kelionę; tai trokštama atrama, ne garantuota kiekvieno grįžimo baigtis. Sasnausko esė panašiai svarbu, kad kitos tradicijos artumas nepanaikina savosios. Cerkvėje jo malda skamba keliomis kalbomis, bet pabaigoje tebėra įvardijama katalikybė. Šią patirtį jis laiko brangia todėl, kad ji įėjo į jo paties gyvenimą. Svetimas religinis paveldas netampa vien išmoktu papročiu, kurį reikėtų pakartoti. Jis paliečia tai, kas jau svarbu kalbančiajam. Anksčiau išvardyti kitų religijų lobiai jam nebuvo vienodai lengvai priimami: tai jis pripažįsta be galutinio jų nuvertinimo. Todėl prisiminimas liudija atvirumo galimybę ir kartu išlaiko kiekvieno susitikimo savitumą. Artumui tenka rasti asmeniškai prasmingą pavidalą. Taip galima geriau suprasti kitą ir neprisiimti užduoties tapti tokiam pačiam: bendras jausmas neužtrina atskirų patirties vietų, vardų ar įsitikinimų.
          Vadinasi, kito pažinimas gali prasidėti nuo savos patirties ir kartu ją praturtinti. Bendras ženklas ar atpažintas ilgesys leidžia išgyventi artumą, nors žmonės tebepriklauso skirtingoms tradicijoms. Tokio ryšio vertė nėra matuojama visišku susivienodinimu. Ji atsiskleidžia galimybe dalytis, palikti vietos kitokiai atminčiai ir savo tapatybės nepadaryti kliūtimi susitikti. Perimti visų kito įsitikinimų nereikia; reikia pripažinti, kad ir kitoks žmogus gali paliesti mums svarbius dalykus.

Pirmo varianto argumentai skiria žmogaus orumo pripažinimą nuo jo elgesio perėmimo ir nagrinėja abipusio mokymosi galimybę. Antro varianto argumentai tiria bendrą ženklą bei ilgesį kaip artumo atramas. Peržiūrėdamas savo rašinį, prie kiekvieno palyginimo pasižymėk, kokią atsakymo į klausimą sąlygą jis pagrindžia.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.