Užduotis. Remdamiesi pateikta Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ištrauka ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar menas padeda žmogui išlikti savimi?“.

Lagerio zonos pakraštyje buvo viena mano labai mėgstama vieta – nedidelis plotelis, kuriame kaip niekur kitur augo nepaprastai vešli ir graži žolė. Čia ir paukščių kartais atskrisdavo, buvo tylu ir ramu. Mane stebino, kodėl čia tokia graži žolė. Vienas senas kalinys kartą man paaiškino, kad 1941–1945 m. čia buvo dar ne lagerio teritorija ir toje vietoje buvo laidojami mirę, sušaudyti ir nušauti kaliniai.

Dabar aš čia ateidavau su ypatingu jausmu. Ši vieta – kiekviena žolytė, kiekviena gėlytė – man atrodė šventa. Džiaugdavausi, kai čia atskrisdavo pačiulbėti paukštelis...

Ilsėkitės ramybėje. Nežinomi Kankiniai...

1953 m. vasarą iš lagerio mane išvežė atgal į Jakutską. Vežė etapu tris mėnesius per Sverdlovsko, Novosibirsko, Irkutsko ir Kirensko kalėjimus; Novosibirske, šalia senojo kalėjimo, buvo išmūryti pamatai ir padėtos sienos naujam persiunčiamajam kalėjimui. Iš visko matėsi, koks tai turėjo būti grandioziškas pastatas ir kiek šimtų tūkstančių žmonių būtų per jį perėję, jei ne Stalino galas. Kokie didingi buvo gulago imperijos užmojai...

Rugsėjo mėnesį atsidarė Jakutsko kalėjimo vartai ir mane išleido į „laisvę“. Pirmą kartą ėjau be sargybos, buvo kažkaip neįprasta, vis atsisukdavau. Pradėjau dirbti. Ir štai vėl netikėtas likimo posūkis: 1954 m. liepo mėnesį mane staiga iškvietė į Jakutijos vidaus reikalų ministeriją ir paklausė, ar aš kada rašiusi Berijai. Berija tada buvo jau sušaudytas.

Prisiminiau, kad prieš metus, važiuojant etapu, kažkurioj stotyje paprašiau kalinių vagono sargybos kareivėlį įmesti laišką į pašto dėžutę. Jame aš prašiau Beriją, tada dar saugumo ministrą, pakeisti mano ištrėmimo vietą ir leisti gyventi kuriame nors Sibiro mieste, kur yra medicinos institutas.

Reikia tik stebėtis, kaip stropiai po Berijos arešto buvo patikrinta visa jo galima kanceliarija, jei atrado net mano popierėlį.

„Jūsų prašymas buvo atmestas, – pasakė man specskyriuje, – o mes jums leisime važiuoti mokytis. Pasirinkite miestą iki Uralo.“ Po valandos išėjau iš ministerijos jau su leidimu išvykti.

Į Omską atvykau, kai iki stojamųjų egzaminų buvo likusios devynios dienos. Speckomendantūroj, kur prisistačiau, man pasakė, kad įskaiton mane ima laikinai ir jeigu aš nepraeisiu konkurso į institutą, tai mane išsiųs atgal į Jakutiją. Kadangi pinigų neturėjau, tai grįžimo perspektyva vėl buvo etapas.

Pirmojo egzamino išvakarėse nuėjau į teatrą. Tuo metu Omske gastroliavo Sverdlovsko operos ir baleto teatras.

Opera... Kokį didžiulį poveikį ji turėjo man. Pamėgau ją labai anksti, o nuo 13 metų ji išstūmė visus vaikiškus žaidimus ir pramogas. Retą spektaklį praleisdvau.

Teatras... Nepamirštamos, gražiausios mano vaikystės valandos. Didžulio džiaugsmo valandos.

Prieš mane atsivėrė įstabus Grožio ir Gėrio pasaulis, apkerėjęs mane ir tapęs vėliau didele dvasios atsvara mano gyvenime.

Teatras... Jis uždega žmogaus širdyje fakelą, kurio jau niekas nebeužgesins; gali daryti ką nori: žeminti, kankinti, stumti į purvyną – žmogaus širdyje vis tiek jau skamba kita muzika – tikėjimo Gėriu muzika. Ir niekada tu jau negalėsi būti skriaudėjų pusėje, tavęs nepadarys jų įrankiu.

Kai 1941 m. birželio 14 d. mus vežė į Sibirą, man liepė pasiimti būtiniausius daiktus, aš rūpestingai sudėjau į du pundelius visas spektaklių programas ir išėjau iš namų tvirtai tikėdama, kad nešuosi su savimi visa, kas brangiausia ir vertingiausia.

Tą vakarą ėjo „Traviata“. Kiek daug kartų mačiau ją Lietuvoj. Bet dabar, po tiekos metų, mirčių ir praradimų, viskas skambėjo nauja prasme, nepaprastai sukrečiančiai. Sukilo visa, apie ką stengiausi negalvoti, neprisiminti, kad galima būtų gyventi. Ir aš verkiau. Bet kartu įgavau naujų jėgų ir pasirengiau egzaminams kaip šturmui.

Nors juos išlaikiau penketais, bet žinojau, kad mano likimą spręs mandatinė komisija, kuri, be abejonės, pasidomės kai kuriais biografijos momentais, kuriuos aš nuslėpiau.

Šaltinis: Dalia Grinkevičiūtė, „Lietuviai prie Laptevų jūros“, II dalies pabaiga, „Šaltinių“ pateiktas 13 p. skaitmeninis perrinkimas, PDF p. 12–13; spaudos leidimo pagrindas ir metai faile nenurodyti.

Situacija. Pasakojama apie gyvenimą tremtyje, grąžinimą į Jakutiją ir 1954 m. gautą leidimą vykti mokytis į Omską. Į Omską atvykusi pasakotoja prieš stojamąjį egzaminą nueina į „Traviatą“. Teatro vaizdas sieja vaikystės prisiminimą ir dabartinį jėgų atgavimą. Egzaminų išlaikymas dar neparodo mandatinės komisijos sprendimo. Išlaikytos skaitmeninės kopijos formos „praleisdvau“ (dabartine rašyba „praleisdavau“) ir „liepo“ („liepos“).

Ar menas padeda žmogui išlikti savimi?

Žmogus save pažįsta per patirtį: vietas, santykius, pasirinkimus ir tai, kas jam kadaise pasirodė brangu. Pasikeitus aplinkybėms šis ryšys su savo gyvenimu gali susilpnėti. Tuomet pažįstama daina ar spektaklis padeda atpažinti, ką vis dar norime saugoti. Manau, menas padeda išlikti savimi, nes sugrąžina asmeninę atmintį ir leidžia pajusti ryšį su platesne bendruomene. Šis poveikis gali būti ypač reikšmingas tada, kai kitų primestos sąlygos siaurina žmogaus galimybes.

Meno pažadintas prisiminimas padeda susieti skirtingus savo gyvenimo tarpsnius. Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pasakotoja Omske nueina į „Traviatą“, daug kartų girdėtą Lietuvoje. Dabar muzika skamba naujai, nes ją girdi mirčių ir praradimų patyręs žmogus. Vis dėlto šis sukrėtimas leidžia jai vėl patirti nuo vaikystės brangintą pasaulį. Iš namų pasiimtos spektaklių programos parodo, kaip anksti menas buvo tapęs jos gyvenimo dalimi. Namų prisiminimą tolimoje aplinkoje išgyvena ir Maironio eilėraščio „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ kalbantysis. Ežero bangų, kvapų ir varpų aplinka lydi svajones į tėvų šalį. Iškyla gėlės, artimi žmonės ir Dubysa, o ašara parodo išlikusį prisirišimą. Jaunystė grįžta vaizdais, kurių vertė atsiskleidžia pačiame prisiminime. Eilėraštis suteikia šiam ilgesiui vaizdus ir ritmą, kuriais asmeninis išgyvenimas perduodamas kitam žmogui. Abu kūriniai leidžia suprasti, kad ryšys su savimi išlieka ir atsidūrus toli nuo namų. Jis apima ir naują patirtį: atsiminimų pasakotoja operą suvokia jau kitaip, negu vaikystėje. Taigi išlikti savimi gali reikšti atpažinti ankstesnį prisirišimą dabartiniame, daugiau išgyvenusiame žmoguje. Tokia atmintis suteikia tęstinumą ir leidžia brangias patirtis įtraukti į pasikeitusį savo gyvenimo supratimą.

Menas taip pat padeda suvokti save kaip kitų žmonių istorijos dalyvį. Kazio Bradūno eilėraštyje „Krauju krikštyti“ žuvusiųjų atminimas siejamas su gyvojo atsakomybe saugoti trapią liepsną. Balto kaulo žvakidės, legendos grūdo ir dainos sėklos vaizdai leidžia mirtį apmąstyti per kultūros tęstinumą. Daina žymi galimybę perduoti atmintį tiems, kurie patys nepatyrė vaizduojamos netekties. Tai išplečia klausimą, ką reiškia būti savimi: asmens gyvenimui reikšmingi ir ryšiai su anksčiau gyvenusiais žmonėmis. Grinkevičiūtės ištraukoje pasakotoja taip pat pagarbiai kreipiasi į nežinomus kankinius. Sužinojusi kalinių laidojimo vietą, ji kitaip žvelgia į žolę ir paukščius. Vėliau teigiamas teatro poveikis siejamas su Grožiu ir Gėriu bei pasiryžimu netapti skriaudėjų įrankiu. Šie atsiminimų epizodai atskleidžia bendrą vertybinę kryptį: žmogus išlaiko jautrumą kitų gyvenimui net aplinkoje, kurioje jis nuvertinamas. Bradūno poetiniai vaizdai savo ruožtu suteikia formą pareigai prisiminti. Menas leidžia tokį ryšį patirti vaizduote ir jausmais. Todėl asmeninė tapatybė gali apimti sąmoningai saugomą atmintį, užuojautą bei atsakomybę, išliekančią ir tada, kai patys nežinome visų mirusiųjų vardų. Šitaip kultūra suteikia savęs supratimui laiko ir bendrumo matmenį. Raginimas saugoti liepsną įtraukia ir būsimą skaitytoją: atminimas tęsiasi per jo dėmesį. Skaitydamas žmogus gali patirti ryšį, kurio kasdienybėje tiesiogiai nemato. Toks meno poveikis padeda asmeninę patirtį suprasti bendros kultūros akiratyje ir sąmoningiau pasirinkti, kam skirti pagarbą.

Taigi menas padeda išlikti savimi, kai pažadina tęstinį ryšį su savo gyvenimu ir su kitų atmintimi. Grinkevičiūtės ir Maironio tekstuose ši patirtis atsiveria per brangių vaizdų sugrįžimą, Bradūno eilėraštyje – per kultūrinio atminimo saugojimą. Prisiminimas gali sujaudinti, tačiau kartu jis padeda suprasti, ką verta neštis toliau. Savas gyvenimo matas stiprėja atpažįstant tokių ryšių reikšmę.

Ar menas padeda žmogui išlikti savimi?

Meno poveikį lengva vertinti pagal tai, ar po spektaklio arba eilėraščio pasidarė ramiau. Tačiau brangi patirtis kartais skaudžiai primena tai, ko žmogus vengė. Toks sukrėtimas irgi gali padėti aiškiau pajusti save, savo ilgesį bei norus. Manau, menas padeda žmogui išlikti savimi, kai suteikia formą sunkiai išsakomiems išgyvenimams ir palaiko norą veikti. Šią pagalbą reikia suprasti atsižvelgiant į jos ribas: gyvenimo sunkumai po meninio išgyvenimo gali tebesitęsti.

Vaizduotės sukurtas pasaulis suteikia galimybę išreikšti jausmą, kuriam kasdienėje aplinkoje trūksta vietos. Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ Garšva savo užrašuose prisimena, kaip būdamas aštuonerių namuose laukdavo tėvų. Tinko gabalai virsta Pelenės pilimi, o išgalvoti vaidmenys padeda mėginti įveikti laukimą. Vaikas kuria pasakojimą iš savo aplinkos daiktų, tačiau galiausiai išvargsta, ir laukimas lieka šalia. Meniniame pasakojime atsiveria jo vidinio gyvenimo sudėtingumas, kurio tėvas nepastebi bardamas už netvarką. Ši scena parodo, kad vaizduotė turi reikšmę ir nepajėgdama pašalinti vienatvės. Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų pasakotoją teatras taip pat sugrąžina prie sunkiai pakeliamų jausmų. „Traviata“ išjudina mintis apie praradimus, kurių ji stengėsi neprisiminti, kad galėtų gyventi. Tačiau ašaros susijungia su naujomis jėgomis. Grinkevičiūtės aprašytas išgyvenimas leidžia skausmą atpažinti kartu įgyjant jėgų ruoštis egzaminams. Abiejų tekstų situacijos skirtingos, bet jose svarbus dėmesys tam, kas žmoguje vyksta po išoriniu elgesiu. Vaiką galima matyti tik kaip išmėčiusį tinką, tremtinę – kaip įskaitos dokumentais vertinamą stojančiąją. Literatūra leidžia išgirsti jų jausmus ir suprasti, kiek daug lieka nepasakyta tokiuose siauruose apibūdinimuose. Šitaip ji saugo asmens patirties savitumą ir atveria jį kito žmogaus dėmesiui.

Meno teikiama atrama reikšminga ir tuomet, kai ji nesuteikia tikrumo dėl ateities. Vytauto Mačernio tryliktajame „Rudens sonetų“ eilėraštyje kartojamas nežinojimo pripažinimas. Gyventi, kurti ir ieškoti toliau galima net neturint visų atsakymų. Tiesos spinduliai pasiekia ieškantįjį po abejonės naktų, o ramybės dangus matomas pro ašaras. Šie vaizdai suteikia išraišką patirčiai, kurioje džiaugsmas ir neapibrėžtumas išlieka drauge. Skaitytojas gali atpažinti tokį jausmų derinį kaip savo gyvenimui suprantamą galimybę. Grinkevičiūtės ištraukoje po teatro vakaro taip pat tebėra dėl ko nerimauti. Net išlaikytų egzaminų penketai neapsaugo nuo mandatinės komisijos sprendimo. Pasakotojos biografija gali nulemti, kas bus toliau, o laikinas leidimas gyventi Omske susietas su priėmimu mokytis. Vis dėlto ji ruošiasi egzaminams „kaip šturmui“. Menas čia palaiko veiksmą nepašalindamas grėsmės. Tai leidžia išlikimą savimi sieti su gebėjimu atsakyti į aplinkybes pagal sau brangias vertybes, nors pačių aplinkybių kontroliuoti nepavyksta. Pasakotoja aiškiai įvardija teatro reikšmę savo dvasios atsparai, tačiau paskutinis sakinys saugo pasakojimą nuo lengvos laimingos pabaigos. Jos atgautos jėgos ir priklausomybė nuo valdžios sprendimo telpa toje pačioje situacijoje. Meninis išgyvenimas čia vertingas dėl išsaugomos asmeninės laikysenos. Moteris tebesiekia mokytis ir remiasi jai brangiu grožio bei gėrio pasauliu, nors priėmimo baigties dar nežino.

Vadinasi, menas gali padėti žmogui išlikti savimi suteikdamas kalbą jo išgyvenimams ir palaikydamas veikimą nežinioje. Škėmos vaiko vaizduotė, Grinkevičiūtės teatro patirtis ir Mačernio ieškančiojo laikysena atskleidžia skirtingas šios atramos galimybes. Ji gali reikštis greta vienatvės, skausmo ar tebesitęsiančio nerimo. Todėl jos vertę pagrindžia dėmesys žmogaus patirčiai ir išsaugomas gebėjimas gyventi toliau.

Klausimą galima svarstyti per atminties tęstinumą, jautrumą kitų istorijai ir meno pagalbos ribas. Grinkevičiūtės pasakotoja operą pamilsta dar vaikystėje, o vėlesnis spektaklis leidžia iš naujo patirti ir jos vertę, ir sukauptą skausmą. Argumentui svarbus konkretus padarinys: ji ruošiasi egzaminams, nors jos ateitis tebėra neaiški.

Argumento pabaigoje įvardykite, kuo remiantis sakote, kad menas padėjo: ar atpažinta brangi patirtis, ar sustiprėjęs ryšys su kitais, ar gebėjimas veikti. Taip išvengiama bendro pažado, jog kiekvienas kūrinys savaime pakeičia žmogų.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Kalba vertinama atskirai: stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba – po 7 taškus, iš viso iki 28. Bendras maksimumas – 70. A kurso darbo minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Čia pateiktų variantų apimtis atitinka A kurso minimumą; nukreipiamieji klausimai yra pasirenkama pagalba B kursui.