Užduotis. Remdamiesi pateiktu Janinos Degutytės eilėraščiu „Žemės žodžiai“ ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar džiaugsmą įmanoma išsaugoti?“ Paaiškinkite, ką laikote išsaugojimu, ir pagrįskite savo atsakymą, atsižvelgdami į žmogaus laikinumą.

Išsipylė baltas kmynas
Su vėdrynu prie Lėvens.
Aš praeisiu. Ar tos lankos
Po manęs taip pat gyvens?

Lankos baltos ir geltonos -
Žemės žodžiai paprasti.
Jų virpėjimas šį rytą
Prie širdies labai arti.

Aš praeisiu, paklausysiu
Jų kuzdėjimų, šauksmų.
Kiekviena akis vėdryno
Švies man ugnele namų.

Išsipylė baltas kmynas
Su vėdrynu prie Lėvens.
Aš praeisiu. Ar tas džiaugsmas
Po manęs čionai gyvens?

Šaltinis: Janina Degutytė, „Žemės žodžiai“. Vartotojo pateiktas „Antologijos“ nuorašas; konkretus spaudinys nenustatytas. Posmai papildomai sutikrinti su „Draugo“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ 2019 m. gegužės 11 d. Nr.19 (555), p.6..

Pateiktame nuoraše prie eilėraščio nurodyta data 1961.VI.14. Žodžiai ir skyryba išlaikyti, įskaitant formą „kuzdėjimų“. Pagal atskirai patikrintą 2019 m. „Draugo“ puslapį pažymėti tik tarpai tarp keturių ketureilių.

Ar džiaugsmą įmanoma išsaugoti?

          Džiaugsmą dažnai norisi pasilikti tokį, koks jis buvo patirtas: su tais pačiais garsais, žmonėmis ir vieta. Tačiau išsaugoti akimirką gali reikšti skirtingus dalykus. Viena yra neleisti jai pasibaigti, kita – prisiminti jos reikšmę pasikeitus gyvenimui. Manau, džiaugsmas gali išlikti atmintyje ir kūryboje, nors toks tęstinumas neapsaugo nuo ilgesio ar dabarties nerimo.
          Atmintis leidžia dar kartą patirti tai, ko šiuo metu nėra šalia. Janinos Degutytės eilėraštyje „Žemės žodžiai“ kalbantysis pirmiausia regi žydinčias lankas, paskui jų virpėjimą pajunta arti širdies. Paprastas kraštovaizdis įgyja asmeninę prasmę. Būsimojo laiko pažadas klausytis ir namų ugnelės vaizdas rodo norą išlaikyti šį artumą. Vis dėlto pabaigoje klausiama, ar džiaugsmas gyvens čia po paties žmogaus. Klausimas svarbus todėl, kad pieva ir jos sukeliamas išgyvenimas nėra visiškai tas pats: augalai gali būti matomi, tačiau jų jaukumą pajunta konkretus asmuo. Maironio eilėraštis „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ parodo, kaip toli nuo patirtos vietos jos vaizdas lieka gyvas. Šveicarijos vakaro grožis pažadina svajones, kurios nukreipia kalbantįjį į tėvų kraštą. Prisimenami žiedai prie namų, sesutės, brolis ir Dubysa. Šie vaizdai sugrąžina brangių jaunystės metų artumą mintyse. Pats žmogus į tėvynę fiziškai negrįžta, tačiau šie vaizdai leidžia pajusti, kokią reikšmę ji išlaikė. Poezijos kalba suteikia prisiminimui jutiminį pavidalą. Pasikartojanti prisiminimų strofa Maironio eilėraštyje grąžina skaitytoją prie to paties brangaus išgyvenimo. Kartojimas parodo, kad išgyvenimas lieka svarbus net tada, kai eilėraščio dabartyje matomas jau visai kitas kraštovaizdis. Tad išsaugoti džiaugsmą galima kaip gebėjimą dar kartą atpažinti, kas buvo brangu, net kai pirmoji patirties aplinka jau nepasiekiama tuo pačiu būdu.
          Tačiau prisimintas džiaugsmas gali gyvuoti greta neišspręsto skausmo. Maironio tekste tėviškės vaizdus lydi ašara ir klausimas apie sapnus. Tai leidžia atminties vertę suprasti kartu su jos riba: prisimenantis žmogus nesusigrąžina prabėgusių metų. Dar aiškiau šią ribą parodo Vytauto Mačernio pirmoji „Vizija“. Ji prasideda neramiu vidurnakčiu, kai grįžta pamiršti vaizdai. Regėjime iškyla saulėti namai, pietų varpeliai, audra ir po jos prašvintanti žemė. Vakare iš laukų grįžta tėvas, o vakarienės dūmai skleidžiasi pažemiais. Ši namų pilnatvė leidžia patirti jaukumą su visu dienos judėjimu. Vis dėlto paskutinėje strofoje regėjimo ramybė atskiriama nuo tebesidaužančios kalbančiojo širdies. Išsaugotas vaizdas nepanaikina dabartinės kančios. Pirmosios ir paskutinės strofų vidurnaktis aprėmina šviesią namų dieną. Ši sandara leidžia vienu metu matyti ir išlikusį artumo pasaulį, ir nuo jo besiskiriančią dabartį; vieno buvimas nepanaikina kito. Šitaip galima tiksliau suprasti ir Degutytės klausimą: džiaugsmo reikšmė gali tęstis, nors žmogaus santykis su ja keičiasi. Pats eilėraštis leidžia skaitytojui išvysti lankas ir pajusti jų artumą, tačiau nepateikia garantijos dėl ateities. Kūryba suteikia patirčiai išsakymo formą; ji nesuteikia visiškos valdžios laikui ar savijautai. Todėl saugoti brangią akimirką verta ir tada, kai ji vėliau sukelia daugiau negu vien šypseną.
          Džiaugsmą įmanoma išsaugoti kaip gyvą patirties reikšmę, kurią primena vaizdas, garsas ar parašytas tekstas. Atmintis leidžia prie jos sugrįžti mintimis, kūryba – ją išsakyti kitam. Vis dėlto toks tęstinumas nepaverčia gyvenimo nekintamu. Džiaugsmo ir ilgesio sambūvis parodo, kad brangi akimirka gali išlikti svarbi ir nepasikartodama visa savo buvusia pilnatve.

Ar džiaugsmą įmanoma išsaugoti?

          Noras išsaugoti džiaugsmą kartais virsta troškimu, kad pasikeitimai liautųsi. Žmogui atrodo, jog visiška laimė turėtų tęstis be pabaigos. Tačiau patirties vertę galima perduoti ir leidžiant pačiai akimirkai praeiti. Svarstydamas šį skirtumą, manau, kad džiaugsmą prasmingiau saugoti kaip prasmę, kurią galima atpažinti ir perduoti kitiems, o ne kaip sustingusį gyvenimą.
          Bandymas paversti vieną išgyvenimą galutine būsena susiduria su žmogaus laikinumu. Janinos Degutytės „Žemės žodžiuose“ ši riba iškyla visai paprastame pievos vaizde. Kalbantysis jaučia arti širdies lankų virpėjimą, gėlėje numato namų šviesą, bet kartoja mintį, kad pats praeis. Paskutinis klausimas apie džiaugsmo ateitį lieka be atsakymo. Taigi labai artimas išgyvenimas nesuteikia žmogui teisės skelbti jo amžinumo. Gėtės „Fausto“ lažybų scena šį troškimą leidžia svarstyti kaip ribinį pasirinkimą. Faustas iškelia sąlygą: jeigu kada nors panorėtų sulaikyti gražią akimirką, Mefistofelis galėtų jį supančioti, o jo gyvenimas galėtų baigtis. Šioje scenoje ši sąlyga tik nustatoma; tokia akimirka dar nepasiekiama. Vis dėlto pats susitarimas džiaugsmo sulaikymą susieja su tolesnio veržimosi pabaiga. Šis palyginimas padeda išgirsti Degutytės santūrumą: jos kalbantysis neprašo sustabdyti lankų gyvenimo ir neskelbia jau įveikęs laiką. Derybų scenoje už būsimos pilnatvės galimybę priimama grėsminga sąlyga. Eilėraščio ryšys su žeme kuriamas klausantis ir stebint, todėl prasmė atsiranda be mainų, kuriuose reikėtų atiduoti savo tolesnį gyvenimą. Degutytės kalbantysis klausia, kas liks po jo. Džiaugsmo vertę čia liudija pats jautrus ryšys su pieva, o jo išlikimas paliekamas atviras. Brangi patirtis gali būti pilna, nors jos tęstinumo neįmanoma iš anksto užsitikrinti.
          Kitokia saugojimo galimybė atsiveria tada, kai patirties prasmė tampa svarbi daugiau žmonių. Degutytės žemės vaizdai perteikiami paprastais, atpažįstamais dalykais: spalvomis, balsais, namų ugnele. Skaitytojas gali įsivaizduoti tokį artumą, nors negali perimti visos svetimos akimirkos. Čia svarbu atskirti perdavimą nuo pažodinio to paties džiaugsmo pasikartojimo. Jono Biliūno pasaka „Laimės žiburys“ pasiūlo kitokį tęstinumą – bendruomenės gautą laimę ir jos šaltinio atminimą. Žiburį pasiekusieji, kaip ir ankstesni kopėjai, virsta akmenimis. Šviesa nusileidžia kitiems šalies žmonėms, kurie išsilaisvina ir patiria tarpusavio pagarbą. Vėliau žuvusieji kasmet prisimenami švente, dainomis bei vainikais. Pakartojamas šventimas leidžia kiekvienai kartai įvardyti gautos laisvės kilmę. Atminimas čia priklauso nuo pačių bendruomenės narių veiklos: jie renkasi, puošiasi ir pagerbia žuvusiųjų indėlį į kitų žmonių laimę. Taigi laimės tąsa pasakoje nėra pačių kopėjų nemirtingas mėgavimasis atlygiu. Ji priklauso kitiems, o jų atmintis saugo atlikto darbo reikšmę. Šis skirtumas praplečia ir klausimą apie džiaugsmą: išsaugoti gali reikšti leisti prasmingai patirčiai įgyti tęsinį kitų gyvenime. Vis dėlto pasakos stebuklas nepateikia garantijos eilėraščio kalbančiajam. Asmeninio jutimo likimas ir bendruomenėje perduodama vertė lieka skirtingi dalykai. Jų nesutapatinus, galima vertinti pasidalijimą ir kartu pripažinti negrąžinamą žmogaus laiko ribą.
          Todėl džiaugsmo saugojimą siečiau su jo reikšmės atpažinimu ir perdavimu. Noras sustabdyti vieną būseną gali užverti tolesnį gyvenimą, o prisiminimas ar kūrinys leidžia brangiai patirčiai skambėti kitur. Vis dėlto kitų supratimas nėra pažadas apie mūsų pačių amžiną išgyvenimą. Išsaugoma gali būti prasmė, net jei pirmoji akimirka nesugrįžta.

Svarstymo klausimas leidžia skirti kelias išsaugojimo reikšmes: nenutrūkstantį patyrimą, prisiminimą ir patirties prasmės perdavimą. Iš eilėraščio negalima išvesti garantijos, kad asmens džiaugsmas gyvens amžinai. Galimas argumentas turi paaiškinti ir išsaugojimo būdą, ir jo ribą.

Pirmas variantas aiškina atminties bei kūrybos galimybes ir ribas. Maironio prisimenama jaunystė lieka gyva eilėraščio vaizduose, bet žmogus fiziškai negrįžta į tėvynę. Mačernio pirmosios „Vizijos“ namų dieną aprėmina neramus vidurnaktis. Šie tekstai leidžia saugomą artumą aptarti kartu su išliekančiu ilgesiu ar nerimu.

Antras variantas skiria būsenos sustabdymą ir prasmės tęsinį. Gėtės lažybų sąlygoje svarbi dar neįvykusi būsimo pasitenkinimo galimybė. Susitarimas dar nėra įvykusi jo sąlyga ar parodyta galutinė baigtis. Biliūno pasakoje žūsta visi kopėjai, taip pat pasiekusieji žiburį. Kiti gauna laisvę bei laimę ir kasmet prisimena žuvusiuosius. Šis bendruomeninis tęstinumas nepaverčiamas atskiro žmogaus nemirtingumu ar eilėraščio klausimo garantuotu atsakymu.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: turiniui – iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Lentelė nurodo maksimumus, o ne suteiktą pavyzdžių įvertinimą.

Keturių pastraipų sandara ir privalomo A kurso autoriaus palyginimas pirmoje dėstymo pastraipoje bei kito autoriaus antroje yra bibliotekos mokymosi atramos. Oficialūs kriterijai tokios kontekstų eilės ar kvotos nenustato. Pasirenkami nukreipiamieji klausimai skirti tik B kursui ir pradžioje suskleisti.

Rask sakinį, kuriame teigi, kad džiaugsmas išlieka. Patikslink, kieno patirtyje ir kokiu būdu jis tęsiasi; šalia palik tekstu pagrįstą ribą.