Užduotis. Remdamiesi pateiktu Evangelijos pagal Luką fragmentu ir kultūrine patirtimi, pasvarstykite klausimu „Ar atleidimas panaikina atsakomybę?“. Suformuluokite savo atsakymą, pagrįskite jį ir aptarkite svarbius patikslinimus.

1 Nesąžiningi mokesčių rinkėjai ir kiti dideli nusidėjėliai dažnai ateidavo pasiklausyti Jėzaus pamokslų,

2 bet tai sukėlė žydų religijos vadovų ir žydų įstatymo mokytojų pasipiktinimą, kadangi Jis bendrauja su tokiais menkais žmonėmis – netgi valgo su jais.

3 Todėl Jėzus pavartojo šį palyginimą:

4 „Jeigu jūs turėtumėte šimtą avių, o viena iš jų pasimestų ir pasiklystų, argi jūs nepaliktumėte devyniasdešimt devynių kitų ir neimtumėte ieškoti vienos pasiklydusios, kol surastumėte?

5 Ir tada jūs su džiaugsmu neštumėte ją namo ant pečių.

6 Kai parvyktumėte, jūs sušauktumėte draugus ir kaimynus pasidžiaugti kartu su jumis, nes atsirado prapuolusi avis.

7 Taip pat ir dangus bus laimingesnis dėl vieno pasiklydusio nusidėjėlio, kuris grįžta prie Dievo, negu dėl devyniasdešimt devynių kitų, kurie nebuvo paklydę!“

8 Arba štai kitas palyginimas: „Moteris turi dešimt vertingų sidabrinių monetų ir vieną pameta. Argi ji neužsidegs žiburio ir neieškos kiekviename namo kampe, ar neiššluos kiekvieno užkampio ar plyšio, kol ras ją?

9 Ar radusi ji nesukvies draugių ir kaimynų pasidžiaugti kartu?

10 Taip ir Dievo angelų akivaizdoje daug džiaugsmo, kai atgailauja vienas nusidėjėlis.“

11 Kad mintis būtų aiškesnė, Jis papasakojo jiems tokią istoriją: „Žmogus turėjo du sūnus.

12 Kai jaunesnysis pasakė tėvui: „Dabar noriu pasidalinti tavo turtą (gauti turto dalį), nelaukdamas tavo mirties!“ – jo tėvas sutiko ir padalijo sūnums turtą.

13 Po kelių dienų tas jaunesnysis sūnus susidėjo visus savo daiktus ir leidosi kelionėn į tolimą žemę. Ten iššvaistė visus pinigus pokyliams ir prostitutėms.

14 Tuo metu, kai baigėsi jo pinigai, į aną šalį atėjo badas ir jis pradėjo badauti.

15 Jis įkalbėjo vietinį ūkininką, kad tas pasamdytų jį šerti kiaulių.

16 Vaikinas taip išalko, kad net atliekos, kuriomis jis maitino kiaules, jam atrodė geros. Bet niekas nieko jam nedavė.

17 Kai pagaliau jis atsipeikėjo ir nusiramino, tarė sau: „Namie net samdiniai turi apsčiai maisto, o aš čia mirštu iš alkio!

18 Aš grįšiu namo ir sakysiu: „Tėve, aš nusidėjau dangui ir tau

19 ir nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Prašau, priimk mane kaip samdinį.“

20 Taip jis grįžo namo pas tėvą. Kai jis dar buvo toli nuo namų, tėvas pamatė jį sugrįžtantį, ir jo širdis prisipildė gailesčio ir meilės. Nubėgęs apkabino ir išbučiavo jį.

21 Jo sūnus jam pasakė: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nesu vertas vadintis tavo sūnumi.“

22 Bet jo tėvas pasakė tarnams: „Greičiau atneškite puikiausius rūbus ir apvilkite jį. Užmaukite ant piršto brangakmeniais papuoštą žiedą; nepamirškite apavo!

23 Paskerskite veršiuką, kurį turime tvarte. Mes privalome iškilmingai atšvęsti,

24 nes šis mano sūnus buvo miręs, o dabar grįžo į gyvenimą. Jis buvo pražuvęs ir atsirado!“ Taigi pokylis prasidėjo.

25 Tuo tarpu vyresnysis sūnus dirbo laukuose. Kai jis grįžo namo, išgirdo šokių muziką, sklindančią iš namų,

26 ir paklausė vieną tarną, kas čia vyksta.

27 „Sugrįžo tavo brolis, – jam buvo pasakyta, – ir tavo tėvas papjovė veršiuką, kuri mes nušėrėme, ir suruošė didelį pokylį, kad atšvęstų laimingą sugrįžimą į namus!“

28 Vyresnysis brolis supyko ir nėjo į vidų. Tėvas išėjo laukan ir maldavo ji,

29 bet jis atsakė: „Visus šiuos metus aš tau dirbau ir nė karto neatsisakiau nė vieno darbo, kurį tu man skyrei. Ir per visą tą laiką tu nė karto nedavei man net jaunos ožkos šventei su draugais.

30 Dabar, kai grįžta tas tavo sūnus, ištaškęs tavo pinigus prostitutėms, tu šventi, paskerdęs puikiausią mūsų veršeli!“

31 „Brangus sūnau, – pasakė jam tėvas. – Aš ir tu labai artimi, ir visa, ką turiu, yra tavo.

32 Ir gerai darome, kad švenčiame. Nes jis – tavo brolis. Jis buvo miręs ir prisikėlė! Jis buvo prarastas ir atsirado!“

Šaltinis: Evangelija pagal Luką, Lk 15, 1–32; Biblica® Open Lithuanian Luke-Acts™, 1995.

Biblica® Naudojimo teisės atviros „Jėzus ir Jo pasekėjai“™
Autorių teisės © 1995 Biblica, Inc.
Biblica® Open Lithuanian Luke-Acts™
Copyright © 1995 by Biblica, Inc.

„Biblica“ yra firmos ženklas, įregistruotas Jungtinių Valstijų patentų ir prekių ženklų biure Biblica, Inc. Naudojamas su leidimu.

CC BY-SA 4.0 · Leidimas ir naudojimo sąlygos. Šaltinio žodžiai nekeisti; išlaikyti eilučių numeriai ir išskirtos pastraipos. Šio pavyzdžio rašiniai ir paaiškinimai taip pat skelbiami pagal CC BY-SA 4.0.

Ar atleidimas panaikina atsakomybę?

Atleidimas suteikia galimybę žmogui sugrįžti į santykį, kuriam jis pats pakenkė. Dėl to gali atrodyti, kad kartu nustoja galioti ir pareiga atsakyti už praeitį. Vis dėlto priimtas žmogus tebelieka savo poelgio autorius, o padaryta žala gali išlikti. Manau, kad atleidimas atsakomybės nepanaikina: jis gali sudaryti sąlygas ją prisiimti be baimės būti visam laikui atstumtam. Toks požiūris svarbus ir atleidžiančiajam, ir tam, kuris gauna progą keistis.

Žmogaus priėmimas gali padėti jam pripažinti kaltę, tačiau pats savaime dar neįrodo pasikeitimo. Evangelijos pagal Luką palyginime jaunesnysis sūnus iššvaisto turtą, patiria alkį ir nusprendžia grįžti. Jis numato pasakyti tėvui, kad nusidėjo, bei prašyti samdinio vietos. Tėvas jį apkabina dar prieš ištartą prisipažinimą. Ši veiksmų tvarka leidžia suprasti, kad artumo nereikia pirmiausia nusipelnyti teisingai atlikta kalba. Tačiau sūnus savo kaltės neneigia: sugrįžęs ją įvardija. Taip priėmimas ir atsakomybė pasirodo galintys egzistuoti kartu. Pirmuosiuose skyriaus palyginimuose džiaugsmas tiesiogiai susiejamas su atgailaujančiu nusidėjėliu. Sugrįžimo vertę sudaro atsigręžimas į anksčiau nutrauktą santykį. Tai padeda išvengti dviejų kraštutinumų: amžino žmogaus pasmerkimo ir apsimetimo, kad praeities pasirinkimas niekam nepakenkė. Panašią galimybę svarstyti skatina Jurgio Savickio novelė „Vagis“. Berniukas atriša suaugusiųjų surištą ir mušamą vagį, nes pamato jo pažeidžiamumą. Šis veiksmas nepaverčia vagystės teisinga ir nesuteikia žinojimo apie visą žmogaus ateitį. Novelės pabaigoje vagis vėl sugaunamas, todėl lengva nuolatinio pasitaisymo istorija nepasitvirtina. Gailestingas elgesys išlieka prasmingas kaip galimybė, kurios baigties padedantis žmogus negali valdyti. Gavęs tokią galimybę pats žmogus vis dar turi rinktis, kaip gyvens toliau.

Atsakomybė taip pat reiškia pasirengimą matyti tai, ko atleidimas nebegali atitaisyti. Jono Biliūno apsakyme „Kliudžiau“ vaikystės poelgį prisimenantis pasakotojas išsaugo skaudų kaltės jausmą. Berniukas, strėle sužeidęs katytę, vėliau randa ją negyvą ir sulaužo lanką. Tai pasikeitusio santykio su savo veiksmu ženklas, tačiau gyvūno gyvybė nebesugrąžinama. Pasakotojo atmintis rodo, kad moralinė pamoka gali tęstis ilgiau už patį įvykį. Todėl net ir kitų priėmimas nesuteiktų pagrindo sakyti, kad poelgis apskritai nebesvarbus. Evangelijos palyginime tėvo džiaugsmas taip pat nepanaikina jaunesniojo praeities: vyresnysis ją skaudžiai primena. Tėvas atsako primindamas jų ryšį ir vyresniojo vietą namuose. Jis neperpasakoja turto iššvaistymo kaip gero darbo. Taigi atleidžiant galima išsaugoti skirtumą tarp žmogaus vertės ir jo veiksmų vertinimo. Vis dėlto ilgalaikė atsakomybė neturėtų reikšti nuolatinio savęs žeminimo. Berniuko išgyvenimas vertingas tuo, kad padeda pažinti kito skausmą ir atsisakyti jį sukėlusio žaidimo. Panašiai grįžusiam sūnui tėvas grąžina sūnaus vietą: jam suteikiamas pagrindas gyventi toliau, neuždaromas vien samdinio vaidmuo. Šitaip atmintis apie kaltę gali derėti su pagarba žmogui. Atsakomybė tuomet skatintų rūpintis, kad panaši žala nepasikartotų, o priėmimas padėtų išbūti su nelengva tiesa apie save.

Vadinasi, atleidimas gali pakeisti santykį su kaltu žmogumi, tačiau neištrina jo pasirinkimų ir jų pasekmių. Sūnaus grįžimas leidžia matyti priėmimo bei prisipažinimo sambūvį, Savickio novelė primena nevaldomą pasikeitimo baigtį, o Biliūno pasakotojas išsaugo atsakomybės atmintį. Todėl atleisti prasminga kaip suteikti galimybę gyventi atsakingiau. Pasinaudoti ja turi pats priimtasis, pripažindamas padarytą žalą ir savo tolesnių veiksmų reikšmę.

Ar atleidimas panaikina atsakomybę?

Kalbant apie atleidimą lengva visą dėmesį skirti tam, kuris nori būti priimtas atgal. Tačiau santykyje lieka ir kitų žmonių patirta žala, nuoskauda bei lūkestis būti išgirstiems. Jei atleidimas būtų suprastas kaip leidimas šių dalykų nebematyti, jis galėtų sukelti naują neteisybę. Mano požiūriu, atleidimas nepanaikina atsakomybės nukentėjusiajam. Jis turi palikti erdvės tiesai apie praeitį ir rūpesčiui tais, kuriems kito žmogaus pasirinkimai buvo skaudūs.

Atleidžiant svarbu neprarasti nukentėjusio ar nuskriausto žmogaus perspektyvos. Evangelijos pagal Luką palyginime jaunesniojo sugrįžimo šventę pertraukia vyresniojo nuoskauda. Jis kalba apie ilgą darbą, paklusnumą ir negautą šventę su draugais. Tėvas išeina jo pakalbinti ir atsako primindamas jų artumą. Taigi pasakojime išsaugomas balsas to, kuriam bendras džiaugsmas atrodo neteisingas. Tėvo atsakymas kviečia priimti brolį, bet neapsimeta, kad vyresnysis nieko neišgyvena. Išgirsti nuoskaudą nereiškia būtinai pritarti kiekvienai jos išvadai. Tėvas nesutinka išbraukti jaunesniojo iš šeimos, nors išklauso vyresnįjį. Jis stengiasi išsaugoti sugrįžusiojo vietą ir parodyti vyresniajam, kad šis tebėra artimas. Priėmimui reikia išlaikyti abu ryšius, todėl vienos pusės skausmas negali tapti pagrindu kitą visiškai atmesti. Skaudžios praeities balsus ypač ryškiai iškelia Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“ antroji dalis. Žiauraus pono vėlei prašant maisto ir gėrimo, paukščių pavidalais pasirodę nuskriaustieji primena savo patirtis. Badautojas buvo žiauriai nubaustas už vaisius, o pagalbos prašiusi motina su kūdikiu išvaryta į šaltį. Pono kančia neužgožia jo kadaise turėtos galios ir kitų bejėgiškumo. Ši drama skatina atskirti norą pačiam išsilaisvinti nuo pasirengimo matyti kitam padarytą žalą. Atsakomybė prasideda ten, kur nuskriaustųjų istorijos išgirstamos ir nepaverčiamos nepatogiu trukdžiu.

Rūpestis nukentėjusiuoju turi būti matomas ir elgesyje. Lazdynų Pelėdos apysakoje „Motulė paviliojo“ našlaičių priglaudimas iš išorės galėtų atrodyti geras darbas, tačiau pasakojimas atskleidžia jų išnaudojimą. Strypeikienės namuose Petriukas ir Katriukė apkraunami darbais, o mergaitė turi budėti ir naktį prie kūdikio. Šeimininkų vaikai iš jų tyčiojasi, suaugusieji tuo net džiaugiasi. Oficialus globėjos vaidmuo neapsaugo mažųjų nuo skriaudos. Toks kūrinys leidžia suprasti, kodėl vien geranoriško įvaizdžio ar gražių žodžių nepakaktų atsakomybei prisiimti: turėtų keistis vaikų gyvenimo sąlygos ir suaugusiųjų elgesys. Evangelijos tėvas taip pat priima veiksmais: pasitinka, apkabina, pasirūpina ir išeina kalbinti lauke likusio sūnaus. Šie skirtingi rūpesčio vaizdai padeda vertinti tai, kas iš tikrųjų vyksta su pažeidžiamu žmogumi. Atleidimas neturėtų reikalauti iš jo užmiršti skausmą ar iš karto pasitikėti. Tai ypač svarbu, kai žmonių galimybės nelygios. Vaikas negali pats pakeisti globėjų elgesio ar lengvai iš jų išeiti. Suaugusiojo atsakomybė dėl to apima pareigą liautis naudotis tokia persvara. Skubus reikalavimas atleisti, kol skriauda tebesitęsia, perkeltų naštą būtent tam, kuris turi mažiausiai galios. Už santykio atkūrimą atsakinga ir ta pusė, kuri gali sustabdyti skriaudą bei užtikrinti pagarbų elgesį.

Taigi atleidimas atsakomybės nukentėjusiajam neatšaukia. Palyginime išgirstama vyresniojo nuoskauda, Mickevičiaus dramoje praeitį primena nuskriaustųjų balsai, o Lazdynų Pelėdos kūrinys tikrina tariamą rūpestį pagal vaikų patirtį. Šie tekstai skatina priėmimą sieti su tiesa ir konkrečiu elgesiu. Atkuriant santykį svarbu išsaugoti žmogaus galimybę keistis, tačiau kartu pripažinti kitų patirtą žalą ir jų teisę nebūti skubinamiems jos užmiršti.

Du variantai atsako į tą patį klausimą. Pirmame plėtojamas asmeninio pasikeitimo ir negrįžtamų padarinių ryšys, antrame – atsakomybė nukentėjusiojo perspektyvai. Vienoje dėstymo pastraipoje naudojamas vienas iš devynių A kurso autorių, kitoje – kitas rašytojas; tai bibliotekos mokymo principas, ne papildomas oficialus vertinimo reikalavimas.

Faktas ir išvada. Tekstas nepasako, kaip jaunesnysis elgsis vėliau. Todėl galima svarstyti atsakomybės galimybę, bet negalima teigti, kad jo ilgalaikis pasikeitimas jau įrodytas. Taip pat nepasakojama, kad jam iš naujo padalyta turto dalis.

Kultūrinių argumentų ribos. Savickio vagies išlaisvinimas nėra įrodymas, kad jis visam laikui pasitaisė. „Kliudžiau“ nevaizduoja katytės išgelbėjimo ar kam nors ištarto atsiprašymo scenos. „Vėlinių“ žiauraus pono epizodas nepateikia lengvo išsigelbėjimo, o „Motulė paviliojo“ pradžia rodo vaikų išnaudojimą, ne vėlesnį globėjos pasitaisymą. Šių skirtingų situacijų nereikia laikyti vienodo sunkumo kalte; jos padeda nagrinėti skirtingas atsakomybės puses.

Pagal 2026 m. VBE II kriterijus ir vertinimo gaires.

16 pirminių turinio taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Kalbai skiriama iki 28: stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai – po 7. Iš viso – iki 70. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis. Konteksto paminėjimas be jo reikšmės paaiškinimo nepakeičia argumento.