Slava Ukraini! 🇺🇦
← Literatūra

Jurgis Savickis
Novelės „Fleita“, „Kova“, „Vagis“, „Ad astra“

XX a. I p. moderniosios prozos kūrėjas, ekspresionistas, ironijos meistras. Kūriniai kupini absurdo, veikėjai su kaukėmis. Rašytojas juokiasi iš žmogus ydų, silpnybių, netikrųjų vertybių.

15 min (3122 ž.)

12kl

[Nuotrauka] Iliustracija
Aa

Biografija

Skaidrės

Jurgis Savickis – XX a. epochos europinės kultūros žmogus, siekiantis kūrybinės išraiškos modernumo, originalumo. Jo kūrybos principas – estetiškumas, efekto psichologijos siekimas, perdėta elegancija, subtilus individualizmas. J. Savickio proza yra moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius ir papročius. Todėl dažnas jo kūrinių veikėjas yra vaikas, išlaikęs natūralų pasaulio suvokimą. Kūryba, menas J. Savickiui – saviraiškos priemonė, kaukių teatras, iliuzija.

J. Savickis – vienas pirmųjų lietuvių rašytojų modernistų. Jis – ištikimas sau individuolistas, siekiantis formos, stiliaus, išraiškos tobulumo ir originalumo. “Vagis” – vienas gražiausių rašytojo apsakymų, kur svarbus ir psichologizmas, ir romantizmas, ir estetizmas. Atskleidžiama vaiko sielos brendimo, savojo “aš” suvokimo reikšmė jo asmenybės formavimuisi, tobulėjimui, humaniškumo problema.

„Vagis“

Nesumaišykite su Jono Biliūno novele „Vagis“. Tai skirtingas kūrinys, bet juos galima lyginti.

Pavadinimas aiškus, trumpas ir konkretus. Šio žodžio prasmė išreiškia laikinumą, nuodėmę, nusikaltimą, praradimą. Vagis, pavogdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, tačiau jo dvasia skursta.

Pirmas kūrinio sakinys: „Kaip gerai turėti savo namus.“

Tai trumpas kūrinys, kuriame vaikas — dvasingas, jautrus, Apoloniškos prigimties — daro smuikelį, o kai pamato, kad jo tėvas kankina plėšiką, išvaduoja vagį, kuris, deja, moraliai degradavo, nes neturėjo savo namų.

Kūrinio pradžioje masto, kaip būtų įdomu, jeigu ateitų plėšikas: „Nagi, kad dabar ateitų per prisnigusį darželį…“

Iš pradžių mąsto apie vagį, įsivaizduoja, kad „Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais.“

Tėvas, sugavęs vagį, jį stipriai pririša prie stul kažkokio, trobos, pririša per raumenys („bicepsus“), nes fiziškai stiprus žmogus. Kankina, muša, spardo, įžeidinėja.

Vaikui tai nėra humaniška. Pradeda kalbėti su vagiu, žiūri į jį kaip į žmogų, tada išlaisvina, įsitikinęs, kad nenori nuskriausti vaiko ar tėvo. Tai sujaudina vagį, nes su juo dažnai nesielgiama kaip su normaliu žmogumi, o čia pasigailėjo gi vaikas. Apkabina vaiką.

„Vaikui ašaros pripildė akys ir pradėjo byrėti per skruostus ant jo pilkų su mėlynomis juosčiukėmis trinyčių.“

Tai „Dviejų kankinių „sudieu“.“

Apsakyme “Vagis” J.Savickis supina kone didžiausias priešingybes – vaiką ir vagį. Tokie jie susitinka: nekaltas ir kaltas. Netrukus autorius šią priešprieša įvardija vienu žodžiu – kankiniai. Vagį – kankinį sutinkame ir apsakymo pradžioje: jis, pririštas prie skersinio spyrio, virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju, imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Apsakymo gale vagis įvardijamas kankiniu dėl dvasinės kančios. Išlaisvindamas vaikas jam paskiria didžiausią bausmę – sąžinės kaltės jausmą. Dėl to autorius ir vadina vvagį nuteistu, kankiniu. Vaikas – kankinys, nes tokių kaip jis absurdiškame XX a. pasaulyje liko vienetai.

Įdomus ir apsakymo pradžios bei pabaigos skirtumas: pradžia greita, o pabaiga labai sulėtėja. Atrodo, turėtų būti atvirkščiai: išlaisvintas vagis kuo greičiau spruktų pro duris, oo čia jis lūkuriuoja, spraudžia vaiką prie krūtinės, šnabžda “sudiev”. Su Dievu nuskamba lyg palaiminimas, kad ie ateityje krikščioniškoji meilė neapleistų vaiko. Vaikas tuo metu pravirksta. Kodėl? Bijo tėvo ar kaimo vyrų reakcijos dėl jo poelgio? Nenori, kad vagis išeitų?

Po šių kančių natūralu, kad vaikas pravirksta. Vanduo simbolizuoja nusiplovimą, naują pradžią. Iniciacijos išbandymas išlaikytas, nes būtent šią valandą užgimsta vaiko siela, būtent dabar jis įrašomas “žmonių tarpan”. Nenuostabu kad vaikas pajunta ypatingą ilgesį, jis jaučia kad kažką palieka, atsisako, ir virvės, rišusios vagies rankas, nutraukia ir nematomas vaiko sielą su vaikyste rišusias virves.

Vėliau tėvas sugauna vagį, vilko per sniegą (galima sakyti, savitas Lynčo teismas) ir jis miršta, bet į tai neatkreipia dėmesio vaikas. Džiaugiasi, kad pasielgė humaniškai.

Apsakymas baigiamas viltingai: “jautė tiek tvirtos valios ateičiai”. Ateitis vaikui žada gausybę išmėginimų, tačiau šis patyrimas suteikia jo sielai tvirtybės, ryžto, tikėjimo ir vilties.

Šį J. Savickio pasakojimą paįvairina gyvi dialogai, taiklūs apibūdinimai, palyginimai. Pagrindiniai ir esminiai kūrinio kontrastai: gėris ir blogis, Dievas ir nuodėmė, užuojauta ir kerštas.

Lyginant su Biliūno kūriniu:

  • Savickio charakteriai yra žiaurūs, Biliūno — humaniški
  • Vyksta veiksmas kaime
  • Savickio ūkininkas sąmoningai kankino vagį, o Jokūbas (Biliūno ūkininkas) nenorėjo netgi nužudyti vagio ir blogai jautėsi, kad mirtinai užmušo. Jokūbas buvo dvasiškai jautrus, seko Dekalogą.

„Fleita“

18 metų teatre („Žydrioji tulpė“) dirbęs Žiogas — muzikantas, fleitistas, ponas, inteligentas. Jis uždirbdavo tiek, kiek reikėjo drabužiams, kambarėliui ir panašiai. Ne daug. Neieškojo papildomų pajamų arba didesnių pajamų. Žiogą mėgsta ir gerbia žmonės iš teatro. Teatro darbuotojai gailėjosi naujienomis, kai sužinojo, kad Žiogas susirgo plaučių liga. Skyrė didžiąją dalį gyvenimo muzikai. Tad turi ieškoti kitokių būdų pragyventi.

Ūkininkas paveža. Žiemos peizažą apibūdina, kaip teatrą. Visgi gyvena savo pasaulyje, teatre. Ūkininkas sustoja smuklėje. Žiogui tai bjauri aplinka. Jį pavaišina ūkininkas degtine. Be abejo, sušildo ir pakelia nuotaiką, nors ir aštri… Be to, pakeliui išsigąsta karvės.

Nusprendžia apsilankyti pas Viksvų šeimą (vienintelės giminės). Jie pagarbiai priglaudžia (kaip tikrą poną). Duoda puodą, su kuriuo galėtų praustis, kaip kunigui, garbingui žmogui. Visi nustebo, ieškojo plepalų, manė, kad atvažiavo turtingas ponas, inteligentas. Paprašo, kad pagrotų kūrinį. Savickis akivaizdžiai sukuria kontrastą, kur net į taktą nesugeba šokti kaimiečiai, nors Žiogas išsirinko kūrinį, kuris — jo manymu — kaimiečiams tiktų.

Vėlėliau supranta, kad Žiogas nėra turtingas, tad nusiunčia dirbti visokius ūkio darbus. Kadangi visuose darbuose yra dulkių, jam sunku kvepuoti.

Viksų šeima neturi atgailos, tad vadina Žiogą valkata. Kadangi Žiogas iš miesto ir inteligentas, mano, kad tai profesija…

Žiogas sielvartauja, nenori būti našta šeimai. Tą „bliūdą“, kurį anksčiau davė privilegijuotams, padėjo atgal į komodą. Žeminamas Žiogas, miega virtuvėje, kur pelenai, jam sunku kvėpuoti. Net neleido deginti šviesos, kai buvo tamsu. Kai visi nusiprausdavo, tada pačiame vandeny, kuriame 6 žmonės prausėsi, 7-as buvo Žiogas. Negalėjo keisti vandens.

Protarpy dirba kaimo ansambly, bet neužtenka jam sveikatos, skirtinga kultūra. Nėra pagarbos mokyklai — muzika ne į taktą, visi daug geria, groja per naktis.

Jau eina kalbos, kad Žiogas neišgyvens iki pavasario.

Paskutinį vakarą Žiogas blogai jaučiasi, tad pradeda groti tai, kas jam buvo gražiausia per nakty. Viksvienė Žiogui pasiūlo dantis. Negerbia jo. Tad ryte jau ašarotas ir miręs. Fleita buvo jo ginklas prieš visų kritiką. Mirė darydamas tai, kas jam patiko (tai buvo jo pašaukimas).

„Kova“

„Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži.“

Alkoholis — Velniaus lašai.

Literatūriniame rašinyje galima išrašyti smuklėje esančios moters fizines savybes: kūnas gundo, atrodo kaip nuoga, akys — 2 tamsūs taškai ir panašiai.

„Ūkininko žmona buvo apypilnio, skaistaus veido ir sudėjimo. Ji atrodė tarytum nuoga esanti: tokiolankstaus kūno ji buvo. Nors šiaip jau ji buvo visai padoriai ir net gražiai apsivilkusi. Ji savo kūnu gundė. Tam jis buvo leistas. Taip esti kartais su moterimis.

Skaistokas ir apypilnis moteries veidas buvo gana išblyškęs, kaip pudros nubertas. Šviesūs gelsvi plaukai. Malonus žvilgsnis. Akys – du tamsūs taškai. Ištikimybės ir didžiausio nekaltumo žvilgsnis. Gražios švelnios odos kaklas ir krūtinė, kaip kvepalų nuprausti. Bliuzkelė buvo apsčiai iškirpta iš priešakio.“

Vaikas pavadintas fantastu, nes niekad neišsipildys jo noras turėti darnią ir blaivią šeimą. Lyginamas su cirko pajacu (juokdarys). Vaikas yra liesas, nevalgęs, batai jam per dideli, tad ir girdisi tapu tapu. Akivaizdu, kad vaikas socialiai apleistas.

Tėvas, būdamas girtas, muša vaiką (smurtauja). Mano, kad žmonos vaikas benkartas (nes žmona nėra ištimika), tad nemyli jo. Jis palašautojas (geria alkoholį už dyką). Durnas (silpnabūdis), negali blaiviai mąstyti, nes jį visada nugirdo ir geria, kad užmirštų visas problemas. Tai yra užburtas ratas.

Benkartas — ne santuokoje gimęs vaikas, pavainikis.

Žydas (dar vienas veikėjas), kuris kalbėjo su vaiku, nežinojo, ką reiškė žodis benkartas, nežino, ką reiškė lupti (mušti). Tad vaikas, kadangi toks nepatenkintas su savo tėvais, trenkia žydui į krūtinę. Jis įžeistas, kad juo nesirūpina.

Smuklėje bandoma atsikratyti vaiko (mat, jis čia nereikalingas), nugirdyti, kad išgertų ir susišildytų. Vaikas bando apginti motiną (kovoja už moters garbę, šeimą, moralus, vertybes), panašus į suaugusį žmogų novelėje, bet aišku šią kovą pralaimi, su juo fiziškai susidoroja. Vaikas guli ant šaltos žemės prie smuklės.

Savickis graudina. Reikia suprasti, kad pasaulis yra margus.

„Ad astra“ (iš lotynų k. — iš žvaigždžių)

Ūkininkas Dalba atsikėlęs anksti ryte Kalėdų laike nori padaryti reformų gyvenime, rengėsi eiti į bažnyčia.

Nusprendžia nužudyti šunį (šuvą), atsikratyti, matyt, nereikalingas jam, nors Dalbos žmona (Dalbienė) prašo, kad šventadienį nieko nepadarytų gyvuliui.

      _Pasielgta buvo šuniškai.

      <…>

      Ties krantu buvo prapjauta aketė žlugtui skalbti.

      <…>

      Šuva įpratęs savo šeimininko šaukiamas tik rimtais atsitikimais, stačiai priėjo į jį.

      Ūkininkas, nudavęs, kad nori paglostyti šunį, nustvėrė jį už paskutinės kojos. Dabar tik pamato, koks šuva didelis ir svarus. Ūkininkas, apsidairęs, kad niekas jo nepamatytų, norėjo įmesti šunį aketėn. Bet šuva piktai įkando jį rankon._

Akivaizdu, kad ūkininkui rūpi, ką kiti žmonės mano apie jį. Jis veidmainiškas — iš išorės atrodo kaip uolus katalikas, bet išties nori nužudyti šunį.

Dalba netyčia įkrenta į aketę ir pradeda skęsti. Tuo metu netoli buvo vaikėzai, kurie pamatė, kad jis bando nuskandyti šunį. Visgi nenorėjo prašyti jų pagalbos. Taigi, jam gyvenimą išsaugoja šuo.

      Jei pašauktų piemenis, jie išgelbėtų jį, bet jis nenorėjo to daryti.

      Ir dviejų valakų ūkininkas pradėjo skęsti. Jo ir be to sunkūs kailiniai pradėjo mirkti ir traukė apačion; į batus čiurškė šalto vandens srovelės.

      Šuva, lakstęs visą laiką aplinkui, piktai suleido savo iltis į šeimininko kailinių rankovę ir atsispirdamas gyslotomis kojomis į ledo briauną, ėmė taip piktai traukti šeimininką už rankovės, kad milo siūlai pradėjo trūkti ir braškėti.

Pradėjo verkti. Tai žmogus ant ribos. Buvo laimingas ir dėkingas šuvai:

      – Ciucka! – jis pabučiuotų šunį.

      Kažin ką duotų, kad pasidarytų geresniu žmogumi. Nors blogu žmogumi jis ir dabar nebuvo.

Toks šlapias eina į bažynčią, mano, kad bus geresnis žmogus, bet grįždamas iš bažnyčios prisiminė, kad dar to brudo nenuskandino, nes drabužiai šlapi, su skyle. Vis dėlto po to šį šunį nužudo. Antrąjį kartą šuo nebekovoja prieš lemtį.

Grįždamas iš bažnyčios vietoj to, kad būtų buvęs geresnis, nuskandina šunį, taip ironizuoja.

Dalba yra vartotojiškos prigimties, žmogus su kauke, p grįžus į gražius namus niekas nežinojo (netgi apsilankęs kunigas papolitikavo, giria šviesius namus, nežinodamas, koks Dalba), kad įvyko kažkas žiauraus.

      „Šilta troba – tai geriausias daiktas!“

Dalba (žodžio reikšmė) — lazda, pagalys: neperlenkiamas, nelankstus žmogus, sunku/neįmanoma pakeisti tokio žmogaus.

Lyginant „Ad astra“ su Jono Biliūno kūriniu „Brisiaus galas“, galima sakyti, kad Dalba kur kas žiauresnis, nes jis ne tik bando nužudyti šunį, bet ir nebijo tiesiai žiūrėti į šuns akis, o Biliūno veikėjas negali matyti tos agonijos. Santykis yra skirtingas.

Savirefleksija

1. Istorinis, kultūrinis epochos kontekstas.

Istorinės aplinkybės: Totalitarinių rėžimų atsiradimas, Stalino diktatūros pradžia ir Hitleris tampa Vokietijos kancleriu. Prasideda II pasaulinis karas. Lietuva tarpukariu buvo laisva, tačiau vėliau buvo okupuota tiek rusų, tiek vokiečių.

Kultūrinės aplinkybės: Kaune įkuriamas pirmasis profesionalus lietuvių teatras – Dramos vaidykla, pirmoji Dainų šventė, atsiranda radijas, Dariaus ir Girėno skrydis.

Asmenybės: filosofas Stasys Šalkauskas; rašytojas Kazys Binkis; Mažosios Lietuvos rašytoja Ieva Simonaitytė.

2. J. Savickis (,,etiketė", plačiai, susieta su kūryba, keli gyvenimo faktai).

XX a. pradžios rašytojas, modernistas, Vakarų kultūros žmogus, intelektualas, diplomatas, kosmopolitiškos prigimties, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs ne Lietuvoje, todėl gimtinę matęs iš Europos žmogaus perspektyvos.

Savickio kūrybai poveikį darė teatras, kinas, dailė, visuotinė literatūra, platus vakarietiškas akiratis, miestietiška gyvenimo patirtis.

Kūryboje atsiranda tarptautinių arba kitų kalbų žodžių, kultūrinių nuorodų. Novelės teatrališkos, nes gyvenimas vaizduojamas kaip teatras.

Faktai:

  • Gimė 1890 m. gegužės 2 d. Pagausančio dvarelyje, netoli Ariogalos.
  • Studijavo dailę Maskvoje.
  • Rūpinosi tarptautiniu Lietuvos pripažinimu.
  • Prasidėjus II pasauliniam karui, Ženevoje atstovavo Lietuvai tuometinėje Europos valstybių organizacijoje – Tautų Sąjungoje.

3. Kūryba, kūrybos bruožai.

  • Apsakymų rinkinys „Šventadienio sonetai" 1922 m.
  • Apsakymų rinkinys „ Ties aukštu sostu" 1928 m. (sulaukė pripažinimo).
  • Novelių rinkinys „Raudoni batukai" 1951 m.

Mažiau garsūs kūriniai:

  • Romanas „Šventoji Lietuva" 1952 m.
  • Dienoraštiniai užrašai „Žemė dega" 1956 m.

Savickis yra modernistas, ekspresionistas, nes kūryboje ryškus dvilypumas: novelės modernios, bet yra daug tradicijos.

  1. Kūryba artima ekspresionizmo krypčiai, pasakojimo principai: netikėtumas, kitoniškumas, ironija, sarkazmas, daugiaprasmiškumas.
  2. Savickis nedramatizuoja gyvenimo, stengiasi jį perprasti juoko forma. Gyvenimas novelėse tarsi spektaklis, kuriame žmogus atlieka tam tikrą vaidmenį. Dažnai vartojamos teatro sąvokos, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas.
  3. Jį pirmiausiai domina atskiros psichologinės būsenos, žmonių elgesys tam tikroje situacijoje, kartais nenormalios psichikos apraiškos. Per paprasčiausią įvykį jis stengiasi atskleisti gyvenimo sudėtingumą.
  4. Veikėjai laisvi žmonės, gyvenantys pagal savo vertybes ir taisykles. Dažnai neprognozuojami, besielgiantys instinktyviai.
  5. Atsisakoma vaizduoti senąjį Lietuvos kaimą, nėra pabrėžiamas veikėjų lietuviškumas.
  6. Savickio novelės tarsi teigia, kad moralė tikrovėje veidmainystė, visos vertybės apsimestinės. Žmonės žiaurūs, egoistiški, svetimi vienas kitam. Šiame pasaulyje už gerą atsilyginama blogu.
  7. Pasakotojas nėra visažinis, nes nevertina vaizduojamų įvykių. Niekada nepasako, ar veikėjas smerkiamas, ar juo didžiuojamasi – tai paliekama vertinti skaitytojui. Kaitaliojamos pasakojimo pozicijos.
  8. Tai modernioji literatūra, todėl vertybės nedeklaruojamos, nes suvokiama, kad gyvenime nėra nieko amžino ir pastovaus.
  9. Siekiama šokiruoti skaitytoją, nevengiama šiurkštumo, komiškumo.

4.** Žiaurumo tema "Vagis"**

Novelėje galima įžvelgti savotišką „Liuciferio efektą", t. y. kaip geri žmonės tampa monstrais. Viską lemia ne tik žmogaus prigimtis, bet ir aplinka, kurioje žmogus gyvena ir į kurią patenka. Novelės veikėjai atstovauja simbolinius socialinius vaidmenis: ūkininkas - valdančioji visuomenę. dalis, vagis - visuomenės užribis. Ūkininkas nėra blogas žmogus, tačiau kodėl jis taip žiauriai pasielgė su vagimi? Jis nejaučia asmeninės atsakomybės už savo veiksmus ir laikosi kaimo bendruomenės įstatymų, o tie įstatymai reikalauja žiauriai elgtis su nepaklusniaisiais. Bausmės už nusikaltimus parodo bendruomenės ir valstybės vertybes. Šiuo atveju didesnė vertybė nei žmogus yra turtas. Kito „nužmoginimas", įsijautimas į teisėjo vaidmenį sukuria aplinkybes, pažadinančias ūkininko sieloje snaudžiantį žvėrį - blogį. Vagis ne tik žiauriai kankinamas – iš jo tyčiojamasi. Taigi, žmogus gali būti visoks – ir geras, ir blogas,- riba tarp gėrio ir blogio, kaip sakė Nobelio premijos laureatas A. Solženycinas, eina per žmogaus širdį.

Žmogaus dvasinio brendimo tema "Vagis"

Novelėje atskleidžiama ir žmogaus brendimo, žmogiškųjų vertybių išbandymo tema. Vagies kankinimą galima suvokti kaip gyvenimo pamoką. Žmogus gali rinktis ar jis elgsis taip, kaip elgiasi ir gyvena kiti, visi aplinkiniai, ar taps asmenybe, turinčia savo įsitikinimus, valią spręsti ir elgtis savaip. Vaikas nepaiso šeimos, kaimo bendruomenės autoriteto, ima savarankiškai mąstyti, taip patvirtindamas savo brandą. Kita vertus, požiūris į vaiko poelgį negali būti vienprasmiškas: kilnu išlaisvinti kankinamą žmogų, tačiau juk jis išlaisvina nusikaltėlį. Taip atsiskleidžia gyvenimo ir žmogaus sudėtingumas.

Doro žmogaus samprata "Vagis"

Lietuvių modernistinės prozos kūrėjas J. Savickis novelėje „Vagis" nevienareikšmiškai aptaria žmogiškumo, kaip svarbiausios dorumo sąlygos, vertę. Problematiška doro žmogaus ir jo poelgių samprata atsiskleidžia vaizduojant 3 skirtingus personažus – tėvą, vaiką ir vagį. Esminis įvykis novelėje – arkliavagio bausmė. Tėvas kūrinyje atstovauja tam tikrai socialinei grupei -ūkininkams. Jo elgesys atskleidžia šios visuomenės grupės žmonių moralę ir vertybes. Iš pirmo žvilgsnio ūkininkas būtent ir atstovauja dorus, gerus, teisius ir teisingus ūkininkus. Pasakotojas užsimena, kad tėvas buvo tikras ūkininkas ir žinojo, kaip su plėšikais elgtis ir kaip liepa įstatymai. O įstatymas toks - už nusikaltimą žmogus turi būti nubaustas. Galima manyti, kad tai dora. Bet vagis mušamas žiauriai, brutaliai, iš jo net tyčiojamasi. Net tėvą stebėjęs vaikas suabejoja: ,,Tėtė, sako, geras, bet kodėl taip baisiai muša vagį?" Taigi ūkininkas elgiasi pagal visuomenėje galiojančias taisykles, imasi teisėjo vaidmens, jaučiasi esąs teisus ir doras, nors elgiasi žiauriai. Taigi J. Savickis, būdamas moderniosios prozos kūrėjas, atskleidžia, kad tiek kūrinyje, tiek gyvenime situacijos yra daugiaprasmės ir doros sąvoka gali būti suprasta įvairiai. Ši mintis išryškėja vaizduojant vaiką. Iš pirmo žvilgsnio jis pasielgia žmogiškai - paleidžia kankinamą vagį. Pasakotojas išryškina tai, kad vaikas tarytum jaučiasi įrašytas žmonių tarpan. Bet paskutiniai pasakotojo žodžiai leidžia suprasti, kad kilnūs vaiko siekiai virto abejotinomis pasekmėmis: jam nerūpi, ką išgyvena antrąkart pagautas vagis, todėl nelabai aišku, kokių žmonių „tarpan" vaikas buvo įrašytas. Taigi ir vaiko poelgis negali būti aiškiai įvertintas doras ar ne, žmogiškas ar ne. J. Savickis aiškiai nedeklaruoja jokių vertybių, nes gyvenime nėra nieko amžino ir pastovaus, viskas sąlygiška, kas atrodė vertybė, gali staiga virsti abejotinu dalyku. Taip nevienareikšmiškai gali būti vertinamas ir vagis – neabejotinai nedoras, nes nusikaltėlis, bet novelėje jis lyginamas su Kristumi. Taigi galėtume daryti išvadą, kad kiekvieno, net piktadario, sieloje slypi gėris. Tad Savickio kūryboje kalbama ir apie žmogiškumą, ir apie dorą, tik rašytojas išryškina esminę modernaus pasaulio idėją – nėra nei aiškių vertybių, nei vienareikšmių situacijų. Tačiau už ironijos ir žiaurumo, kartais absurdiško pasaulio vaizdo slypi tikrųjų vertybių ilgesys.

5. Išvados „Ad astra"

  1. Veikėjas. Dalba yra žmogus, valdomas nenuspėjamų instinktų, nepuoselėjantis tikrų vertybių. Tai žmogus su kauke, veidmainis. Jis jautrus tik viešajai nuomonei, o iš tikrųjų yra žiaurus ir bukas.

  2. Vertybės – kūrinyje jų nėra. Dominuoja pseudovertybės: veidmainystė, statusas visuomenėje, melas, bukumas, žiaurumas. Bet iš tikrųjų yra vertybių ilgimasi.

  3. Pasakotojas yra atsiribojęs nuo veikėjų, stebi iš šalies, nekomentuoja, dažnai vertina ironiškai. Moderniosios prozos atstovas J. Savickis vaizduodamas pasaulį, primenantį cirką, absurdo teatrą, iš tiesų išsako tikrųjų vertybių ilgesį, teigia, kad jų nepuoselėjantis žmogus degraduoja.

Kas apie gyvenimą ir žmogų pasakoma novelėje „Ad astra"

Novelėje plėtojama veidmainystės tema. Žmonės gretinami su šunimis, nes yra linkę elgtis šuniškai: nenuoširdžiai užjausti, ciniškai tyčiotis, ištikus pavojui artimą palikti ir nesuteikti pagalbos. Be to, žmonės klastingi, buki, žudo be jokio tikslo, nejaučia sąžinės graužimo, kaltės. Štai kūrinio veikėjas Dalba nusprendžia paskandinti šunį, tačiau, kai pats įkrinta į eketę, pagalbos nesišaukia, nes bijo aplinkinių nuomonės. O kai išsikapsto, Dalba šaltakraujiškai paskandina savo šunį ir jokios sąžinės graužaties nejaučia – grįžta namo, kur jo laukia kunigas, lyg niekur nieko vakarieniauja, šnekasi – elgiasi veidmainiškai. Vadinasi, kūrinyje parodoma, jog žmogui rūpi tik išvaizda, materialūs, buitiniai dalykai: šilti namai, valgis; novelėje vaizduojami šunys ir žmonės, kurie yra žiaurūs, negailestingi, veidmainiai, blogesni net už šunis.

6. J. Savickis "Kova" apibendrinimas

Novelėje „Kova" vaizduojama asociali šeima. Motina (,,mamanka") mėgsta triukšmingas svetimų vyrų draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas, todėl geria. Abu neatsakingi tėvai dažnai lankosi smuklėje „Laisvė". Pats užeigos pavadinimas skamba ironiškai: brandžiam žmogui laisvė visada susijusi su atsakomybe, o šiuo atveju paleistuvė motina ir girtuoklis tėvas jaučiasi laisvi nuo pareigų savo augančiam sūnui. Labiausiai nuskriaustas šioje situacijoje yra vaikas. Jis svajoja apie darnią šeimą, apie tai, kad tėvai vakare jį paguldytų į lovą, duotų atsigerti pieno, apklostytų, važiuotų į turgų pirkti geležies. Rūpinimasis ir veiklumas jam labai svarbus. Tačiau jis nekaltina savo gimdytojų, bet beviltiškai mėgina juos gelbėti iš instinktų valdžios. Nepavykus susitaiko su esama padėtimi ir nepalūžta. Apie tai byloja paskutinė novelės scena - Žvaigždes. Tai užuomina į aukštesnių vertybių ilgesį. Ori vaiko laikysena – jo brandumo ženklas. Novelėje plėtojama socialinė tema – vaikų ir tėvų santykiai, vaiko noras ir pastangos turėti normalią šeimą. Kūrinio pradžioje vaizduojama, kaip vaikas sumuša žyduką. Taip jis pasielgia ne todėl, kad yra žiaurus, o iš vaikiškos nuoskaudos, pavydo, kad šis turi ne tik besirūpinančius tėvus, bet net neįsivaizduoja, kad gali būti mušamas. Taigi, novelėje ryški esminė vertybė supratimas ir vaizduotė, gelbstinti tada, kai gyvenimas yra nykus. Būtent svajonė, fantazija padeda pagrindiniam veikėjui ištverti likimo išbandymus, palengvina naštą.

7. J. Savickio „Fleita" apibendrinimas

Novelėje „Fleita" vaizduojamas pasaulis gana žiaurus, negailestingas, tarsi be jokių prošvaisčių, paveiktas blogio ir keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai. Žmogus jame lyg likimo marionetė. Novelėje vaizduojama tragiška fleitininko Žiogo lemtis. Dėl ligos jis negali groti teatre, todėl atsiduria aklavietėje, nes neturi nei pinigų, nei namų, nei darbo. Prisiglaudęs pas giminaičius, nesugeba pritapti prie jų gyvensenos, tad iš jo jokios naudos ir jis tiesiog pasmerkiamas mirti. Tokia tragiška gyvenimo baigtis atskleidžia daug negerovių: žmonių susvetimėjimą, godumą, abejingumą kito nelaimei, socialinį saugumą; norint ką nors keisti, pasaulį reikia tobulinti iš esmės, o tai neįmanoma. Pasakotojas nieko nesmerkia ir neteisina, negraudina skaitytojo dėl Žiogo nelaimės, į viską žvelgia iš tam tikro atstumo, net mirtis nuspalvinama komizmo doze. Mirštantis Žiogas prilyginamas tarakonui, tarsi būtų praradęs žmogiškąją vertę ir tapęs parazituojančiu vabzdžiu. Kartu išryškinamas visiškas Žiogo bejėgiškumas, o mirtį netgi galima suprasti kaip vienintelę išeitį ir išsivadavimą iš šio negailestingo pasaulio.

💖 Nusiųskite žinias draugams!

Daugiau tokio turinio

Tik Literatūra

Visos pamokos ir konspektai →