Aidas Marčenas

Eilėraščių rinktinė „Eilinė“

Biografija

• Aidas Marčėnas ir Marius Ivaškevičius yra vieninteliai autoriai, kurie šiandien dar gyvi ir 11-12 kl. privalomos literatūros sąraše.
• Gyveno, mokėsi Vilniuje
• Studijavo Lietuvos konservatorijoje
• Poetas bendradarbiauja periodinėjė spaudoje, skelbia eseistinius ir kritinius straipsnius, recenzijas.
• 2005 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
• Savo autobiografijoje rašė: Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė.
  • Būtent šis sakinys atskleidžia gyvenimo ir poezijos santykių dramatiškumą.
• Regis, religingas, mylintis tėvynę

Kūryba

Rekomenduoja perskaityti 2006 m. rinktinės Eilinė eilėraščius.

• Kūrybos kaip misijos deklaravimas Marčėną išskiria nuo kitų šiuolaikinių kūrėjų, nes poetas susieja save su poezija, išpažįsta kūrybą kaip žmonėms ir tautai reikšmingą veiklą.
• Anot jo, poezija yra meilė.
• Savo poezijoje atskleidžia šiuolaikinio žmogaus pasaulėjautą: rašo apie vienatvės, meilės, gyvenimo klastos, džiaugsmo, gyvenimo prasmės temas.
• Nėra skyrybos ženklų, mintis tarsi plaukia, galima sakyti, kad rašoma, kaip šiais laikais siunčiame žinutes draugams: išreikšdami mintį, nesirūpindami kalbos taisyklėmis.
• Kūriniai primena Henriko Radausko kūrinius, neigiančius kasdienybę ir kuriančius savitą pasaulį.
• Sumaištis akivaizdi, bet ne nihilistiška (t.y. nebeprasmė), nes lyrinis subjektas nenigia tėvynės, nesijuokia iš Dievo.

(Iš Vikipedijos:)

Poetas labai daug dėmesio skiria eilėraščio formai, skambesiui, rimui, ritmui. Ir turinys dėl to nė kiek nenukenčia.

Pirmųjų eilėraščių rinkinių lyrika skaidri ir muzikali, vėlesniuose rinkiniuose greta silabotonikos atsiranda verlibrai. Kūryboje matyti ryški ir subtili stilizacija.

A. Marčėno lyrika meditacinė. Gyvenimo prasmė – pats buvimas, gebėjimas išgyventi momentą. Klausimas apie prasmę eilėraščiuose dažnai yra beprasmis. Ar verta vargintis ieškant į jį atsakymo? Galima eiti dar toliau ir ginčyti tokio klausimo kėlimą apskritai. Tą darė dzenbudistai. Poetui mąstytojui eilėraštyje klausimo neatsakomumas nesukelia nei liūdesio, nei beprasmybės jausmo. Susidūrus su siena galima beviltiškai daužyti į ją galvą, bet galima paprasčiausiai į ją atsiremti ir toliau jaukiai medituoti. Ramiai tenkintis tuo, kas duota, pastebint prasmės prisodrintą kiekvieną gyvenimo akimirką.

Iš kitų labiau išsiskirianti A. Marčėno knyga yra „Ištrupėjusios erdvės“, pasižyminti itin plačiu lietuvių literatūros kontekstų sluoksniu. Tai vien iš rytietiškų eilėraščių – tankų – sudarytas rinkinys. Beveik dviejuose šimtuose griežtos struktūros lakoniškų eilėraščių skleidžiasi kasdien patiriami išgyvenimai, dabartinio pasaulio ir žmogaus būsenos, aktualūs apmąstymai. Knygoje ryškiausias „sankalbų“ ciklas, tęsiantis poeto pokalbį su mirusiais meno žmonėmis.