Antanas Škėma autobiografijoje rašė: Skeptiškai vertinu išeivijoje esančių kariškių skelbiamą heroimą: jis nėra pirmos rūšies. Piermaeiliai herojai užuvo ir žūsta Lietuvoje.
Romanas turi autobiografinių bruožų: jo motina išėjo iš proto, 1941 m. partizanavo Kaune, emigravęs į Ameriką Škėma dirbo keltuvininku.
Kaip ir kiti egzistencialistai (Ž. P. Sartras, A. Camus), Škėma baisėjosi pasauliu absurdu, atskleidė tikrųjų vertybių besiilginčio žmogaus kančią, vienatvę, kėlė žmogaus gyvenimo prasmės klausimus.
Škėmos kūrybai įtaką darė Šopenhauerio filosfija, jo pesimistinė pasaulėžiūra. (Keturiolikmetis Garšva prisikaitęs Šopenhauerio filosfijos bandė nusižudyti.)
Kūrinio turinys
Galite rasti mokykliniame vadovėlyje.
Kūrinys (1952 - 1954, 1958 m.)
- Apmąstoma skaudžių XX a. įvykių nulemta emigranto patirtis. Romane vaizduojama Antano Garšvos gyvenimo istorija, bet į ją žvelgiama įvairias požiuriais.
- Knyga rašė 1952 - 1954 m., rankraščio antraštė buvo Keltuvas
- 1955 m. Keltuvas virto Balta drobule
- Pavadinimo reikšmė: švari sąmonė tada, kai žmogus idiotas, išprotėjęs, rūpinasi tik fiziologiniais poreikiais.
- 1958 m. Londono leidykla Nida pasiryžo išleisti knygą. Škėmai, regis, buvo sunku surasti leidyklą.
- Romanas prasideda ir baigiasi idiotu atvaizdu.
- Itin daug angliškų žodžių, frazių knygoje. Garšva pajunta dvilypumą, nes mąsto lietuviškai, bet yra svetimoje aplinkoje, jis tarsi augalas, bandantis pritapti.
- Istorinis kontekstas: II pasaulinio karo pradžia. Inteligentai žinojo, kad Lietuvai gresia sovietų okupacija, todėl sprunka, emigruoja į Vakarus. Tie, kurie nepavyko, buvo ištremti.
- Antanas Garšva:
- Neurastenikas
- Romano veikėjas vaizduojamas kaip ypatingas žmogaus, jo kitoniškumas pastebimas jau vaikystės metais.
- Keturiolikmetis Garšva gyvena vienas Kaune, ištisas dienas praleidžia skaitykloje, ieškodamas atsakymo į svarbiausius egzistencinius klausimus. O šeima yra žmogaus ištaka ir svarbi vertybė, gyvenimas be šeimos nėra lengvas.
- Šinšilo atvaizdas — tai jautri, naktį aktyvus gyvūnai, graužikai — siejamas su primityviua egzistencija
- Panašus į patį rašytoją Antaną Škėmą, kūrinys autobiografiškas. Romane atskleidžiami pagrindiniai veikėjo kūrybinės biografijos tarpsniai.
- Kūrinyje vienišas, skirtingai nei rašytojas, kuris keliavo su šeima
- Individualybę praradęs liftininkas / keltuvininkas numeris 87. Hotelyje numeruojami žmonės kaip lageryje. Niekam nerūpi Garšvos asmenybė
- Puiki citata rašiniui: Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Aukštyn ir žemyn, monotoniškas darbas.
- Garšva kartais lyginasi su akacijos krūmu, norintis pritapti prie užnuodytos žemės.
- Elgiasi kaip aktorius: nori keiktis, plūstis, bet mandagiai turi kitus aptarnauti, kad neapskustų.
- Jį gelbėja prisiminimai, kaip ir Merso romane „Svetimas“ (A. Camus).
- Kasdienybei besipriešinantis poetas, pasirinkęs modernaus meno kelią. Jaučiasi kaip absurdo herojus — maištauja.
- Jaučia kaltę
- Prisiżadėjo vesti Jonę. Išprievartavo, ligos požymis, tapo kaip demonas. Buvo pasisamdęs prostitutę.
- Nužudė žmogų, jauną ruselį.
- Motina nuvežė į psichiatrinę ligoninę.
- Ligos priepuolius patiriantis, tikėjimo krizę išgyvenantis, pasaulio katastrofų slegiamas nevykęs žemės gyventojas
- Šizofreniją slopina vaistais. Save vadina żmogėnu, kauku (žmogaus statuso nepasiekusi būtybė). Nori realizuoti save poetu, bet roboto darbas neįkvepia.
- Vyras, romantiškai žvelgęs į meilę, bet dėl įvairių aplinkybių jos išsižadėjęs
- Herojui sunku. Jis kenčia, nes nori kurti, o tam reikia įkvėpimo
- Jo siela tuščia ir vieniša, tad tokio poeto pasauliui nereikia: „Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti. Elena padės man rašyti?“
- Nori save realizuoti kaip asmenybę su meniškai turtinga kūryba. Jis žino, kad reikia palikti palikimą, įsiamžinti literatūros istorijoje.
- Regimas vyras, kuris skaudžiai jaučia gyvenimo beprasmybę ir savo paties tragizmą. Gyvenimo absurdą Garšva siekia įveikti panieka ir ironija (Man belieka juoktis. Garsiai. Realybė egzistuoja.)
- Atsakingas už savo jausmus, nenori būti impulsyvus
- Antanas iš visų žmonių pasirinka tik tuos, kurie jam reikalingi, kurie jam pritaria, jį myli ir gerbia. Kitų jam nereikia. Kiti jį vadina bepročiu, kaip Stevens, karčemos savininkas.
- Veikėjas jaučia giminystę su milijonais karo ir pokario aukų, patyrusių smurtą, kančią ir tremtį. Tuo jis artimas egzistencialistams, kurie vertino žmonių solidarumą ir pripažino asmeninės atsakomybės, maišto, išdidaus pasipriešinimo prasmę absurdiškame pasaulyje.
- Egzistencinės absurdo temos sieja Albero Kamiu ir Antanos Škėmos pasaulėvoką. O kaip teigia šis prancūzų rašytojas, nėra tokios lemties, kurioje negalima įvekti panieka.
- Prieš išprotėjimą (scena rojuje) jį aplanko tikroji gyvenimo ramybė, dvasia randa santykį su pasauliu.
- Skausmingoje kelionėje į save personažui paaiškėja tiesa — gyventi reikia čia ir dabar, neužmirštant, kad gyvenimas duotas tik vieną kartą, o žmogus nėra savo likimo šeimininkas.
- Tėvas aptariamas 2 skyriaus a dalyje
- Motina
- Aptariama 11 a skyriuje
- Jautri psichika
- Poetinė dovana
- Grožio jautimas
- Romantinis žvilgsnis į pasaulį (mokė gyventi nerealybėje, atnešė pasakos ilgesį)
- Visapusiškas išprusimas (santykis su kultūra)
- Idealios būties ilgesys (pasaka tampa užmirštąja kalba, kurios jis ieško visą gyvenimą)
- Nūza, įkvėpėja, moteriškumo simbolis
- Elena panaši į Garšvos motiną. Meniška, graži, elegantiška.
- Mylėjau vieną žmogų, Antanuk. Ir išsiskyriau. Likau su tėvu. Nes tu esi. Nes… šeima.
- Antanas Garšva: Aš prisimenu motinos pamokas. Tai buvo įspūdžiai žmogaus, kuris laikinai apsistojo žemėje
- Elena
- Moteris, kurią Garšva, dar būdamas jaunas, karštai pamilo
- Buvusi gimnazijos mokytoja, mylėjo Vilnių
- Elegantiška
- Elena turi vyrą (inžinierių), o Antanas yra meilužis
- Jis prisimena, kaip Elena bandė įeiti į jo kambarį, „kaip šaukė jo vardą ir kūkčiojo“. Troškimas mylėti ir būti mylimam – dar viena svajonė, kuriai nelemta išsipildyti
- Garšva negali sukurti šeimos, bijo įskaudinti Eleną
- Šie išgyvenimai – taip pat didelis žingsnis beprotybės link
- Elenos artumas ir meilė iš tiesų įkvėptų Garšvą
- Laikas
- Gyvenimo para, bet įterpti prisiminimai iš praeities.
- Romanas prasideda 15:54 (šešios iki keturių popiet) ir baigiasi kitos dienos dvyliktą (kelios minutės iki dvyliktos).
- Laikas visada smulkus, tikslus.
Įvadas
- Veiksmas Niujorke
- Antanas Garšva eina iš perono į darbą
- Dirba hotelyje (viešbutyje), tarnautojas, liftininkas numeris 87
- Mąsto apie Eleną. jis ją įsimylėjęss
- Samprotauja apie trikampį: žmona (Elena), meilužis (Antans), vyras
- Dirba sekmadienį nuo 16 val.
- Antanas (angl. Tony, Tonis) užsideda uniformą, kurioje aiškiai matosi skaičius 87. Jeigu nepatinka darbas, gali paskųsti
- Daktaras Ignas, kuris mėgsta lietuviškas liaudies dainas, sako, jog Antano sveikata blogėja, galės dirbti tik porą dieną
- Antanas mąsto, ar spjauti darbui, ar eiti pas daktarą Igną
1
a
- Stevenso tavernoje (karčemoje - bare - smuklėje) apsilanko Garšva. Ten daug renkasi darbininkų.
- Stevens mėgo šį liekną, linkterėjusį, šviesaplaukį vyrą. Ir jo balsas malonus.
- Stevens, kalbėdamas su juo, suprato, kad jo gyvenimas gerai surėdytas.
- Neišgarinamas šlapimo ir alaus kvapas. Vis dėlto Garšva norėtų nupirkti tokią gerą smuklę.
- Susitikimas su Elenos vyru - inžinieriu, matyt, poetu
- Stevens manė, kad prasidės kumštynės. Nustebo, kad taip nebuvo.
- Anot Garšvos, Elena ištikima, nors jis ją labai myli, buvo kiaurą dieną prašnekėjęs. Buvo apsėdęs priepuolis.
- Inžinerius, nepaisant išdavystės, rūpinasi Elena: kaip ją išlaikys Antanas? Visgi jis serga, dirba varginantį keltuvininko darbą…
- Garšva „estetikas“, nori, kad kiti jį matytų estetišką.
- „Elena ir aš buvome sutarę. Prašysiu jūsų skyrybų.“
- Daktaras sakė, kad „teks mesti darbą“, bet ne aišku, ar reikės į ligoninę.
- Inžinierius linki, kad Garšva pasveiktų.
b
- Garšva („Esu svajotojas kaip ir meno tėvas.“) prisimena Eleną.
- Eina dirbti į didżiausią New York 18 aukštų hotelį. Garšva panašus į tėvą. Save laiko lietuviu kauku.
2
a (Iš Antano Garšvos užrašų)
- Mano tėvas labai mėgo smuikuoti. Buvo gabus. Klausydamasis jo pekliško grojimo jaukiais vakarais kilo noras mirti vardan sprogstančios manyje ekstazės. Norėjo studijuoti konservatorijoje, nes jis meniškos prigimties. Savotiška drama, netapo virtuozas.
- Tėvo išvaizda: lieknas ir vikrus kūnas, nervingos ir elegantiškos rankos, aštrus profilis su ilga ir pakibusia nosimi. Atitiko „genijaus“ vaizdą.
- Ir mano tėvas rašė dramas.
- Jis mokėsi Tiflise, Pedagoginiame institute. Jis neturėjo pinigų, jis mito vynuogėmis ir sūriu. Bet jis buvo elegantus ir iš paskutiniųjų apsivilkdavo gerai pasiūtu drabužiu.
- Mano tėvas buvo išdidus ir nesukalbamas, ir aš niekaip nesuprantu kodėl.
- Mano tėvas mylėjo gamtą.
- Kartais mano tėvas mušdavo mano motiną. Kai motinai prasidėjo histerijos priepuoliai, Garšvos tėvas smurtaudavo.
- Tėvo svajonės neišsipildė. Provincijoje dėstė aritmetiką.
b
- Sekmadienis. Perpildytas hotelis, jame švenčiama, susirenkama, puotaujama, minima, prisimenama…
- Aukštyn ir žemyn griežtai įrėmintoje erdvėje. Tai tarsi kalėjimas. Antanas tęsia ritualą.
- Antanas dirba elegantiškai (ironija), jo liekna pozyva maloniai priimli važiuojantiems.
3
a
- Apytamsė skaitykla Kauno centriniame knygyne.
- Antanas Garšva buvo 14 metų, gyveno ir mokėsi vienas Kauno gimnazijoje
- Tėvas mokytojavo provincijoje
- Filosofo Schopenhauer įkvėptos mintys: Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas — blogis, nes gyvenimas — karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas — sąmoninga ar nesąmoninga valia; kkūnas yra valios produktas.
- Linkęs į pesimizmą, skaito daug knygų, domisi mirtimi.
- Antaną Garšvą įveikė du kolaborantai: Schopenhaueris ir akiniuotasis valdininkas su hemoroidiniu humoru: „ar nenusižudysi?“ Antanas Garšva patikėjo jais ir vieną rudenio šeštadienį, grįždamas iš gimnazijos, užsuko į krautuvėlę Lukšio gatvėje. Jis pareikalavo virvės.
- Antanas Garšva bandė nusižudyti Pajiesy:
- „Mano mirtis trijų metrų ilgio“, suformulavo mintį ir nutarė, kad tai bus paskutinis įrašas išminčių sąsiuvinyje. Jo paties sugalvotas.
- „Mirtis dieviška. Aš esu garbingesnis už Mucijų Scevolą. Vieni niekai apdeginti ranką. Aš esu vienintelis stoikų pasekėjas Kauno berniukų gimnazijoje. Tuojau aš mirsiu, nes šitaip tegaliu pasipriešinti Schopenhauerio valiai“.
b
- Maloni senutė skaito MacNeice poeziją, kuri sudomina Garšvą, apie humaniškumą, žmogaus rolę, mašinos straigtelį.
- Antanas supranta, kad jis yra poetas, meniškos prigimties, nors ir neparašęs knygos, dar nėra gimęs, slegia keltuvininko darbas, gyvenimas jaučiasi beprasmis:
- Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde. […] Bet man sunku pavirsti mašinos straigtu, […] tebenoriu rašyti.
- Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa.
- Liftininkas negali turėti jausmų, turi dirbti darbą.
5
a (Iš Antano Garšvos užrašų)
- Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai.
- Garšva paklauso psichiatro patarimo nekurti šeimos, tačiau neišbraukia moterų iš savo gyvenimo, apsiribodamas epizodiniais meilės nuotykiais.
- Garšvos santykiai su meilužėmis -pabrėžtinai egoistiški, jis „vartoja" moteris kaip sekso objektus bei priemones aštriau pajusti realybę ir apsirūpinti gyva medžiaga.
- Garšva neapsunkina savęs jokiais sąžinės priekaištais ar bandymais įsigilinti į paliktų meilužių išgyvenimus. Pažinęs išsiskyrimo su Jone skausmą, vėliau jis paniškai bijo emocinio ryšio ir vos pajutęs, kad seksas gali peraugti į tikrą jausmą, nutraukia bendravimą su pavojinga partnere.
- Jonė — Antano pirmoji meilė
- 16 metų perėjo į 8 klasę
- Neturtinga mergaitė, kurią auklėjo ir leido į gimnaziją giminės:
- Tai buvo garbingas notaras, notarienė — dantų gydytoja, nemėgstanti plombuoti dantų, o raunanti juos lauk be pasigailėjimo.
- Aptemptu drabužėliu, geromis akimis
- Jonės pusbrolis Vytautas
- Tėvai
- Ir ji papasakojo apie savo neturtingą tėvą, Kauno konservatorijos sargą, apie motiną, mirkstančią skalbykloje, apie didelę laimę, kad notaras teikiasi ją globoti.
- Antanas ir Jonė buvo atostogaujanti kaimiečiai
- Maudėsi vandenyje su kostumiais, bet neleido plaukti šalia, nes miestelio moralė tai draudė.
- Antanas: aš neužmiršau jos lieknos, ištreniruotos nugaros; aš ir šiandien tebemyliu jos išsigandusį glėbį, atsakančias lūpas, susižavėjimą mano idiotiškais eilėraščiais.
- Antanui Jonės netekimas man yra jaunystės netekimas, kai tikrasis gyvenimas pasibaigia, o prasideda atsargi ir sukta kova su mirtimi.
- Iš pabučiuoti nedrįsusio įsimylėjėlio Antanas virsta prievartautoju. Vėliau suprantama, kad agresija — būsimos ligos požymis.
- Jie susipažino susipažino kaukių vakarėlyje, kurį surengė gaisrininkai, savanoriai. Kaukė trukdė alsuoti.
- 3 metus Antanas mylėjosi su Jone. Antanas prižadėjo, kad ją ves.
- Tuo metu 19 metų Antanas buvo baigęs gimnaziją.
- Kaip keista, vedė mylimųjų sąrašą, kuriame buvo siuvėjos, fabrikų darbininkės, prostitutės.
- Antanas buvo nusprendęs studijuoti literatūrą:
Norėjau per vasarą parašyti keletą gerų eilėraščių, kad talentu įžengčiau į universitetą. Ant stalo gulėjo knygos. Verlaine, Baudelaire, Poe, „Tūkstantis ir viena naktis“. Rankoje laikiau plunksnakotį. Kiekvienu momentu buvau pasirengęs priimti į save kraterinę Mūzą. Ji turėjo apakinti, persmeigti, apdovanoti mane. Tuščias popieriaus lakštas laukė. Žadintuvas tvaksėjo. Nelojo šunys, nesigirdėjo žmogiškų balsų, miestelis miegojo. Žinojau, kad įkvėpimas staigiai neįšoka į poeto sielą. Stebėjau mėnulio kraterius, klausiausi žadintuvo, laukiau. Bet Mūza nesiteikė atskristi.
- Jam sunku gauti įkvėpimą.
„Štai poeto veidas, – nutariau. – Mano plaukai ilgi, akys svajingos. Tiesa, mano oda nudegusi, bet jei aš gyvenčiau Brazilijoje? Gal man reikia gerti vyną, rūkyti pypkę, keiktis? Gal įkvėpimas nereikalingas?“ Šaltai pradėjau rašyti.
6
a
1941-aisiais metais Antanas Garšva buvo partizanas.
8
a
- NKVD Simutis, vyras baltu chalatu sumušė Antanui poetui galvą. Ji buvo suvarstyta. Ten liko vingiuotas randas. Kankino żymų poetą… Daužė plaktuku galvą iš lėto, kol sukvailėjo.
- Simutis ir Zuika (netgi toks vardas niekinantis) pataikauja okupantams.
- Tėvas mirė pūslės vėžiu ir ilgai kankinosi, nes širdis buvo stipri.
- Antanas liko vienas.
- Dažnai paleisdavo vidurius. Sveikata buvo ne itin gera. Amnezija, bet nepavojingas. Protingas beprotis.
- Apsilankė Ženia. Rūpinosi katinuku, t.y. Garšva, davė valgyti. Norėjo susigyventi su juo ir naudoti patalpas prostitutės darbui.
- Vėliau Garšva supranta, kad jis Kauno ligoninėje. Daktaras Ignas paaiškina, kad dainavo dainas, sirgo. Situacija pagerėjo ir Antaną išskrido.
- Kai į Lietuvą vėl grįžo bolševikai, jis pabėgo į Vokietiją.
9
a Iš užrašų.
Antaną tuščiame bute užrakindavo vieną. Abu tėvai buvo mokytojai. Buvo nusilpęs. Laukdamas naudojo vaizduotę. Susigalvodavo žaidimus. Stebuklas būtų patobulinta realybė. Garšva vaikystėje buvo vienišas, buvo daug laukimo ir atskyrimo.
11
a. Apie motiną.
- Bajoriškos kilmės.
- Pirmoji Garšvos mokytoja. Deklamavo visokių kalbu eilėraščius — prancūzų, vokiečių, rusų, lietuvių.
- Mėgo juodo aksono suknias.
- Mylėjo vieną žmogų. Išsiskyrė. Su tėvu. Nes šeima.
- Tėvas turi meilužę. Konfliktas. Pasireiškia jautri motinos psichika
- Antanas apgavo motiną, išvežė į psichiatrinę ligoninę, nors sakė, kad į Palangą. Motina išlipus ir pamačius, kur buvo atvežta, buvo vien nusivylusi.
b. Pokalbis su Stanley.
Antanas klausia, kodėl niekuo neveikia ir noriu nusižudyti.
Stanley primena, kad Antanas serga ir yra neurastenikas.
12
a
- Apgaudinėjo Jonė
- 21 m. gyveno vienas Kaune, studijavo literatūrą
- Pramogų pinigai iš biliardo
- Pasisamdė nedidukę, švarią kekšė… į namo šešėlį.
- Jaunatvės klaidos.
- Sveiki organai, bet jau serga psichine liga. Neurastenikas.
- Priepuolis – Zoori.
13
a
10 skyriaus tęsinys. Meilės scena.
- Garšva su Elena, ji prisipažįsta, kad jį myli.
- Jeigu gyvens kartu, Garšva bus geresnis — negers, mažiau rūkys.
- Garšva: bijau mirti, todėl geriu, todėl radau
- Sau mąsto: kodėl nepasakiau Elenai, kad buvau beprotnamyje? Elena: ką reiškia, kad pirmą kartą priepuolis?
14
a Iš užrašų - Požiūris į meną
- Garšva — poetas panašus į Henriką Radauską, jo prototipas. Nori laisvai kurti universalią kūrybą. Nereikia vesti tautą, negalima tarnauti ideologijai. Skirtingai nei Radauskas, pavydžiui, Liudas Vasaris norėjo tarnauti tautai, kaip ir Maironis.
- Veiksmas Vokietijoje
- Garšva jau neberašo eilių. Po pokalbio su Vaidilionu, matyt, susijaudins ir nerašys 4 mėnesius.
- Garšva alkoholikas, dirba dėl pinigų (markių). Privilegijuotas, nes karo pabėgėlis.
- Kambariokas Vaidilionas:
- Eilėraščiais ramino, kėlė, rašė sklandžiai
- Galingas, sakralus balsas
- Susipyko prieš eilę metų
- Pasitiki savimi, yra žvaigždė. Bernardo Brazdžionio prototipas — tai prozininkas, kuris paliko Lietuvą, nors apie ją rašė.
- Garšva garbina tik literatūrą, Vaidilionis — moralę, idealizmą, gerąjį Dievą.
- Garšvai sekėsi, pragyveno bombardavimą, buvo kaime pas vokietę, kuri išvarė, nes Garšva per daug gėrė. Bandys į JAV emigruoti.
- Būti „moraliu“, anot Garšvos — apsimesti, meluoti, bet Vaidilionio eiles „spausdina, skaito, deklamuoja. Ir sako. Aš palaikau viltį gyventi.“ Garšva teigia, kad tai „rasinis lietuvių kilnumas“.
- Anot Vaidilionio, Garšvos poezija niekam tikusi, nieks neskaito.
- Vaidilionis eiliuoja „klasiškai“, o A.G. pažino stovyklos jaunuolių poeziją: „Jie tiki poezija. Jų eilėraščiuose aš suradau ir meilę savo kraštui.“
- Garšva: „Čia tu esi saugus ir gauni atlyginimą. Tai nepadoru.“
- „Tave jau užmiršo“, - teigė Vaidilionis. „Tu esi paranoikas. Tavo vieta beprotnamy.“
b
- Kasdieninė kančia: Noriu būti laimingas, gyventi noriu. Up ir down, keliasdešimt dolerių, laimės. Yra ir kontrargumentų. Būna dar blogiau.
- Laidojamos senutės laidotuvės yra iškilmingos, palyginus su galimybėmis.
- Noriu būti laimingas, gyventi noriu. Up ir down, keliasdešimt dolerių, laimė. Yra ir kontrargumentai. Būna dar blogiau.
Pabaiga
- Sūnus nesugebėjo tapti žymiu poetu.
- Garšva bučiuoja Eleną. Jis ją labai myli.
- Esu 87-asis žmogėnukas aštuoniamilijoniniame new Yorke.
- Prasideda priepuolis.
- Rudas žmogus lifte yra mirties simbolis.
- Dabar Garšva labai nori gyventi: nori, kad jį išgelbėtų Dievas. Eis į vienuolyną, bus kitoks…
- Gelbėkit! Antanas Garšva unkščia. Jis rėkia. Ir kumščiais daužo sienas
- Garšva išprotėjo: jis jau rojuje, kur gėlėtas linoleumas, mėlyni kalnai, žydi gėlės ir didelės plštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Jam vėsa ir gera.
