Kiekvienas žmogus nori nugyventi prasmingą gyvenimą, reikšmingais darbais įprasminti savo būtį, jaustis naudingas, reikalingas bei svarbus. Tą jis gali padaryti tik atsidavęs savo prigimčiai, atradęs tikrąjį savo pašaukimą. Deja, savęs pažinimas bei gyvenimo prasmės paieškos užtrunka be galo ilgai, priverčia žmogų kentėti, neleidžia pasitenkinti paprastomis gyvenimo akimirkomis bei trukdo atrasti sielos ramybę. Būtent tokią sudėtingą, kupiną kančių bei vidinių prieštaravimų žmogaus padėtį, ilgą ir sudėtingą savojo gyvenimo kelio paiešką puikiai atskleidžia V.M Putinas savo romane „Altorių šešėly“. Kūrinio turinys puikiai atskleidžia sudėtingą žmogaus psichologiją, vidinius išgyvenimus bei kančias.
Romano pagrindinis veikėjas Liudas vasaris, žmogus, visą gyvenimą ieškojęs savo tikrojo pašaukimo, teisingo gyvenimo kelio ir dėl to be galo daug kentėjęs. Jau pačioje jaunystėje Liudo vasario asmenybę bei ateitį kūrė tėvai bei aplinka. Begalinis tėvų noras šeimoje turėti didį žmogų, kuriuo galėtų didžiuotis, nepaliko Liudui Vasariui kito pasirinkimo, kaip tik stoti į kunigų seminariją. Jo idealas bei autoritetas Maironis skatino jį būti tobulu kunigu bei tobulu poetu. Nors pats jaunuolis abejojo savo pamaldumu, tačiau manė, kad laikui bėgant atras tikrąjį savo kunigystės pašaukimą, įrodys sau ir kitiems, kad gali suderinti ir kūrybą, ir kunigystę. Deja, metams bėgant, jo lūkesčiai nepasiteisino, o svajonės sudužo į šipulius.
Jau nuo pirmųjų mokslo dienų seminarijos sienos slėgė jaunuolį ir žudė jo asmenybę. Ši, kūrybai priešiška aplinka, privertė Liudą Vasarį užsisklęsti savyje, vidaus nerimas ir prieštaravimai vertė abejoti savo pasirinkimu, kentėti. Jis bjaurėjosi bereikšmėmis apeigomis bei ceremonijomis, apsileidusiais materialistais kunigais. Tačiau būti kunigu jį vertė pareiga, kurios jis nedrįso atsisakyti. Liudas Vasaris bijojo ir buvo per silpnas, kad galėtų paprieštarauti tėvų valiai ir juos nuvilti, todėl paprasčiausiai užsisklendė savyje ir niekam nerodydamas savo skausmo, tyliai kentėjo. Tik vienintelė gamta, pamatytas saulės spindulėlis sugebėdavo trumpam atgaivinti kunigo Vasario dvasią, suteikti laimės ir vilties. Gamta jam buvo didysis įkvėpimo šaltinis. Tik joje atgimdavo Vasario, kaip poeto, siela, čia jis tapdavo savimi, nurimdavo, galėdavo nuoširdžiai kurti, išsilaisvinti iš kiauto, kuris gaubė jo tikruosius jausmus.
Liudo Vasario kūrybinę prigimtį žadino bei rašyti skatino ne tik gamta, bet ir šilumos bei brangaus žmogaus šalia troškimas, prigimtiniai instinktai. Savo eilėse jis troško išsakyti pačius nuoširdžiausius jausmus, išreikšti potraukį bei meilę moteriai. Tačiau tikrąją sielą bei prigimtį atskleisti jam trukdė kunigystė. Ji draudė Liudui Vasariui išsakyti tikruosius jausmus, neleido gyventi taip trokštamo poeto gyvenimo. Tai jam buvo lyg didžiausia bausmė. Savo išgyvenimus, emocijas ir mintis jis slėpė po šydu, laikė savo viduje. Vidiniai prieštaravimai, neryžtingumas ir baimė atsisakyti kunigystės naikino Liudą Vasarį ne tik kaip poetą, bet ir kaip asmenybę. Neištvėręs šio spaudimo, begalės vidinių prieštaravimų ir kovų, Vasaris pagaliau apsisprendė, kur šį kartą pasuks savo gyvenimo kelią. Prigimties pašaukimas nugalėjo artimųjų ir aplinkinių žmonių norus bei viltis. Liudas Vasaris liko ištikimas savo pašaukimui, gyvenimo svajonei – kūrybai.
Taigi, V.M. Putinas savo romane įrodė, kad žmogaus gyvenimo kelias yra be galo painus ir sunkus, tačiau jį atrasti yra kiekvieno žmogaus didžiausias gyvenimo tikslas. Jis reikalauja daug skaudžių išgyvenimų, priverčia aukotis, kentėti, susidurti su įvairiomis kliūtimis bei išbandymais. Tačiau tik daug patyręs, iškentęs ir gyvenimo išminties pasisėmęs žmogus gali suprasti, kas jo gyvenime yra svarbu ir brangu, kokia yra jo tikroji prigimtis ir pašaukimas ir kur veda tikrasis jo gyvenimo kelias.
