Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl paaiškinimą verta lyginti su veiksmais?“. Remkis pasakėčia ir konkrečia kasdiene situacija. Aptark, ką parodo žodžių ir ankstesnio elgesio neatitikimas.

Lapė alkana pakiemiais bėgiojo,
Sau maisto ieškojo.
Viduj prūdo plaukančių žąsų būrį mato, –
Kaip jos klykau’, kaip nardo, kaip uodegas stato.
Tyko lapė ant krašto, suskliaudusi ausis,
Pabraukusi uodegą, primerkusi akis.
Bet kad niekaip prigauti žąsų negalėjo,
Ir alkanai nuo prūdo pabėgti reikėjo:
„Kam turiu, – sako, – žąsis nekaltas draskyti!
Pritink lapei su paukščiais sandarą laikyti.“

Šaltinis: Simonas Stanevičius, „Lapė ir žąsys“, „Raštai“, paruošė Jurgis Lebedys, Vilnius: Vaga, 1967; „Šaltinių“ tekstas, p. 3–4.

Žodžiai skaitymui. Prūdas – tvenkinys; klykau’ – klykauja; prigauti – pagauti, pričiupti; pritink – tinka, dera; sandara – santarvė, taika. Pateiktos visos 10 eilučių. Pasakėčios gyvūnai kalba ir padeda svarstyti žmonių elgesį; tai nėra tikros lapės mitybos aiškinimas.

Kodėl paaiškinimą verta lyginti su veiksmais?

Žmonės dažnai patys paaiškina, kodėl vienaip ar kitaip pasielgė. Vis dėlto pasakymas gali padėti ir paslėpti nepatogią nesėkmę. Todėl paaiškinimą verta palyginti su ankstesniais veiksmais. Taip lengviau suprasti, ar žodžiai tiksliai nusako įvykį ir tikrąjį žmogaus tikslą. Vien malonaus skambesio patikimam paaiškinimui nepakanka.

Simono Stanevičiaus pasakėčioje „Lapė ir žąsys“ alkana lapė ieško maisto ir tyko prie tvenkinio. Jos dėmesį patraukia žąsys, tačiau jų pagauti nepavyksta. Tik tada lapė ima kalbėti apie taiką su paukščiais ir klausia, kam reikėtų juos draskyti. Skaitytojas jau žino, ką ji veikė prieš ištardama šiuos žodžius. Todėl gražus paaiškinimas skamba kaip mėginimas nesėkmę pateikti savo gerumu. Pasakėčios juokas kyla iš šio neatitikimo. Jeigu matytume vien paskutinę repliką, galėtume nepastebėti, kad lapė nuo tvenkinio bėga vis dar alkana. Įvykių seka padeda suprasti daugiau negu paties veikėjo pateikta versija.

Panašų pasiteisinimą galima įsivaizduoti per klasės vaidinimo atranką. Mokinys ilgai prašo pagrindinio vaidmens ir repetuoja jo tekstą. Negavęs norėtos vietos, nusivilia, bet draugams pareiškia, jog pagrindiniai vaidmenys jam niekada nepatiko. Jie prisimena ankstesnį jo norą, todėl toks paaiškinimas skamba neįtikinamai. Atviresnis sakinys apie nusivylimą leistų aptarti, ko dar reikėtų pasimokyti ir kuo įdomus gautas vaidmuo. Nesėkmės nebūtina slėpti po tariamai kilniu atsisakymu. Kartu draugams verta kalbėti pagarbiai: pastebėtas neatitikimas nėra priežastis iš žmogaus tyčiotis ar kiekvieną jo žodį laikyti melu.

Taigi žodžius lygindami su veiksmais galime geriau suprasti pateiktą paaiškinimą. Lapės medžioklė ir atrankos pavyzdys rodo, kaip nesėkmę kartais mėginama pervadinti pačiam palankiu pasirinkimu. Tiksliau vertinti padeda visa įvykių eiga. Sąžiningas paaiškinimas leidžia pripažinti norą, nusivylimą ir tai, kas iš tikrųjų įvyko.

Pirmoje dėstymo pastraipoje aiškinama pasakėčios įvykių seka, antroje – kodėl sąžiningas nesėkmės įvardijimas naudingesnis už prieštaringą pasiteisinimą.

Tikslumas. Pasakėčioje lapė nepagauna žąsų. Jos paskutinė kalba aiškinama lyginant ją su ankstesniais veiksmais. Tai ne teiginys, kad kiekvienas gražiai kalbantis žmogus meluoja. Vaidinimo scena yra sukurta kaip pavyzdys.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis pasirinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.