Lietuvių literatūra neteko vieno ryškiausių savo balsų. 2026 m. liepos 8 d. mirė poetas, eseistas, literatūros kritikas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Aidas Marčėnas (1960–2026).
Aido Marčėno poezija daugybei skaitytojų tapo ne tik literatūros pažinimu, bet ir kvietimu įsiklausyti į kalbą. Jo eilėraščiai jungė klasikinę poetinę formą su šiuolaikišku mąstymu, ironiją – su jautrumu, kasdienybę – su amžinaisiais žmogaus klausimais. Jis nuolat ieškojo naujų raiškos formų, tačiau išliko ištikimas tikėjimui, kad poezija yra prasminga ir reikalinga.
Vienoje autobiografinėje pastaboje Marčėnas rašė: „Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti poetu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė.“ Šiandien šie žodžiai skamba ypač stipriai, tačiau jie pirmiausia liudija ne apie pabaigą, o apie visišką atsidavimą kūrybai. Poezija jam buvo ne profesija, o gyvenimo būdas.
Mokydamiesi Aido Marčėno kūrybos, prisiminkime ne tik jo biografijos faktus ar literatūros sąvokas. Svarbiausia – skaityti jo eilėraščius lėtai, įsiklausyti į jų ritmą, kalbos žaismą ir tylą tarp žodžių. Būtent ten atsiveria tai, kas jo poeziją padarė viena reikšmingiausių šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.
Nuoširdžiai dėkojame Aidui Marčėnui už paliktą kūrybą, kuri ir toliau lydės naujas skaitytojų kartas.