Įvertinimas nežinomas. Rašytojos Bitės Vilimaitės novelė „Namai“ NEĮTRAUKTA Į ]PRIVALOMOS LITERATŪROS SĄRAŠĄ.
Tik namai, kuriuose vyrauja darnūs žmonių santykiai ir yra ugdomos moralinės vertybės, gali būti vadinami tikraisiais namais, o ne vien gyvenamąja vieta. Juk rasti kokią nors buveinę ir vadinti ją namais gan lengva. Tai gali būti paprastas viešbučio kambarys, prabangus loftas miesto centre ar didelis namas užmiestyje, tačiau ne veltui literatūrologas Regimantas Tamošaitis yra rašęs: „Be žmogiškų santykių šilumos bet kokie namai yra nieko verti“. Šį posakį pagrindžia rašytojos Bitės Vilimaitės novelė „Namai“. Kūrinyje pristatoma chaotiška, įvairiausių daiktų prikišta vieta, kurioje gyvena eilinė moderni šeima. Ar ji yra laiminga? Ne, nes šeimoje vyrauja netikrumas, nėra bendrumo ir net malonaus bendravimo, kuris nebūtų pagrįstas materialumu ar būtinybe. Kaip priešpriešą tokiam šeimos paveikslui galima įvardyti XX amžiaus vidurio - XXI amžiaus pradžios rašytojo Juozo Apučio novelę „Erčia, kur gaivus vanduo“. Šiame kūrinyje beveik nėra namiškių bendravimo, dialogų, tačiau tėvus ir vaikus sieja toks stiprus vididnis ryšys, kad jo nereikia reikšti žodžiais. Pats autorius tarytum tęsia J. Biliūno rašymo dvasią - kūriniu kreipiasi į žmogaus dorovę ir atskleidžia, kad šilti santykiai ir supratimas turi būti ugdomi. Novelėje pristatoma dukra, kuri pasirengusi palikti namus, išvažiuoti mokytis ir pradėti naują gyvenimo etapą. Ir ji, ir namiškiai žino, kad ji grįš pasikeitusi, tačiau visuomet vertins namus, kaip vietą, kurioje artimieji padėjo sudėlioti vertybių sistemą ir suteikė pamatą visam gyvenimui. Taigi, tikrieji žmogaus namai bus tik ten, kur kasdien jį sups šiluma, supratimas ir palaikymas.