Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kodėl verta pažįstamus dalykus pamatyti kitaip?“ Vieną argumentą pagrįsk eilėraščio detalių analize, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija.

Siuvėja mūza iš Denis paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.

Ji pro sunkias užmigusias duris
Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę pradeda blaškytis,
Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.

Šaltinis: Henrikas Radauskas, „Žaibai ir vėjai: eilėraščiai“. Chicago: V. Saulius, 1965 („Tekstai.lt“ perspaudo bibliografinis kreditas; spaudos puslapis nenurodytas).

Pateikiamas visas eilėraštis. Jambas – metrinė pėda, kurioje nekirčiuotą skiemenį keičia kirčiuotas. Stilius šiame kontekste – smailus rašymo įrankis. Paveikslo figūra, suknelė ir akmuo dalyvauja poetiniuose virsmuose; jie nėra tikro nutikimo liudijimas.

Kodėl verta pažįstamus dalykus pamatyti kitaip?

Pažįstami daiktai dažnai lieka nepastebėti, nes jau žinome jų paskirtį. Kitas žvilgsnis gali padėti atrasti jų formą, skambesį ar ryšį su žmogaus veikla. Kurdami palyginimą ar piešinį, galime išryškinti tai, ko nepastebime vien naudodamiesi daiktu. Svarbu leisti sau išbandyti kitą paaiškinimą.

Radausko „Mūzoje“ siuvėjos suknelė ima lipti laiptais, o medžio balsas skanduoja žodžius. Šios detalės suardo įprastą skirtį tarp nebylaus daikto ir veikiančio žmogaus. Vėliau gėlė užgieda, kanarėlė žydi. Panašios frazės sujungia abi permainas, todėl skaitytojas pastebi jų abipusiškumą. Toks pasaulis gali ne tik žavėti: vaikų reakcija išlaiko baimę. Vis dėlto būtent neįprastas veiksmas padeda daiktą pamatyti daugiau negu vien pagal įprastą jo naudojimą.

Įsivaizduokime mokinę, kuri dailės užduočiai turėtų nupiešti virtuvėje rastą kiaurasamtį. Iš pradžių ji laikytų jį neįdomiu: indas su skylutėmis, kuriuo nusunkiami makaronai. Pasukusi jį prie lempos, ant sienos pastebėtų šviesių taškų piešinį. Pastūmusi daiktą toliau, palygintų, kaip pasikeičia jo metamas šešėlis ir šviesių taškų tarpai. Viename eskize apskritimus galėtų paversti žvaigždėmis, kitame ilgą rankeną pratęstų kaip tiltelį. Abu piešiniai rodytų skirtingas to paties daikto galimybes. Mokinė galėtų paklausti namiškių, kurį vaizdą jie atpažįsta pirmiausia, ir išgirsti visai kitą pasiūlymą. Pokalbis leistų pastebėti, kad įprastą daiktą kiekvienas susieja su sava patirtimi. Kiaurasamtis virtuvėje tebebūtų naudingas, tačiau piešdama ji jau atidžiau žiūrėtų į šviesą ir formą. Taip kūrybinis bandymas papildytų kasdienį žinojimą konkrečiu atradimu.

Todėl pažįstamą dalyką verta pamatyti kitaip dėl galimybės pastebėti daugiau ir palyginti savo žvilgsnį su kito. Eilėraščio virsmai tai leidžia patirti kalboje, o įsivaizduota piešimo užduotis – stebint daiktą. Naujas matymas išlieka prasmingas, kai remiasi pastebėta detale ir skatina toliau klausti.

Kasdienis atvejis sukurtas ir sąlyginis. Eilėraščio neįmanomas virsmas ir piešinio atradimas nėra tas pats įvykis: gretinama naujai pastebėtos savybės reikšmė.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo vertinimo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios klasės užduoties atrama – 250–300 žodžių ir keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai galimi maksimumai, ne suteiktas pavyzdžio balas. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; hipotetinis atvejis moko plėtoti mintį ir pats maksimalaus balo neužtikrina. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis, ne visiems PUPP žanrams privaloma forma.