Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kodėl verta pažinti savo gyvenamąją vietą?“ Vieną argumentą grįsk pateiktu tekstu, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija. Tai mokymosi apimtis ir sandara.

Pradžioje dera aprašyti Ežerų kraštą, kur gyveno Tomas. Šitas Europos sritis ilgai dengė ledynai, tad jų gamtovaizdis dvelkia šiaurės rūsčiu. Žemė čia daugiausia akmenuota, smėlinga, tinkanti auginti tiktai bulves, rugius, avižas ir linus. Dėl šios priežasties žmonės čia neiškirto miškų, kurie kiek švelnina atšiaurų klimatą ir apsaugo nuo Baltijos vėtrų. Miškuose dažniausiai pamatysi pušį bei eglę, yra taip pat beržų, ąžuolų ir skroblų, o visai neauga bukai – jų riba eina gerokai toliau į pietus. Per girias gali ilgai keliauti nė kiek neišvargindamas akių, nes medžių bendruomenės, kaip ir miestų gyventojai, turi nepakartojamų ypatybių – buriasi į guotus, juostas, salynus, tai šen, tai ten paženklintus kokiu nors keliūkščiu su smėlyje įspaustomis vėžėmis, miško trobele ar sena deguto virykla, kurios irstančias krosnis gožia žolės ir krūmokšniai. Ir visuomet nuo kokios nors kalvelės staiga išvysi žydrą ežero dubenį, kur suboluos vos pastebima krago dėmelė, o viršum nendrių nutįs praskrendančių ančių virtinė. Pelkynuose šičia peri daugybė vandens paukščių; pavasariop blyškiame šio krašto danguje vis aidi atsikartojantis perkūno oželių traškesys, tar tar tar: raitydami vis tas pačias akrobatines figūras, reiškiančias meilės žaidimus, jie išskleidžia savo plunksnų vairus, kuriuose vėjas ir sukelia tokį garsą. Šitas tylus traškesys ir tetervinų burbuliavimas (tarsi kažkur tolumoje virtų horizontas), ir tūkstančių varlių kurkimas pievose (nuo varlių skaičiaus pareina kiekis gandrų, susikrovusių lizdus ant trobesių ir daržinių stogų) – tai įprasčiausi šio metų laiko balsai. Tada ūmai nutirpus sniegui pražysta purienos ir žalčialankiai, smulkūs rausvai balti žiedeliai ant dar belapių krūmokšnių. Šitam kraštui būdingi du metų laikai, tarsi jam ir būtų sutverti: pavasaris ir ruduo – ilgas, dažniausiai giedras, kupinas mirkstančių linų kvapo, mintuvų tauškėjimo, iš toli atplaukiančių aidų. Žąsis tuomet pagauna nerimas, jos nevikriai kėsčioja sparnais, norėdamos kilti paskui laukines, kurios šaukia iš padangių. Pasitaiko kam nors į namus parsinešti gandrą sulaužytu sparnu: jis išsigelbėjo nuo mirties, kuriai bičiulį, nesugebantį pakilti į kelionę link Nilo, savo snapais pasmerkia gandrų bendrijos teisėjai; pasklinda gandas, kad tai vienur, tai kitur vilkas nusinešęs paršėką; iš miškų girdėti medžioklinių šunų koncertas: lėkdami loja – sopranas, bosas ir baritonas, vejasi žvėrį, ir iš melodijos pažinsi, ką seka pėdomis – zuikį ar stirną.

Gyvūnai čia sumišę, dar ne visai šiaurietiški. Pasitaiko baltųjų tetervinų, bet yra ir kurapkų. Voverės kailiukas žiemą pilkšvas, bet ne grynai pilkas. Yra dvi rūšys kiškių: vieni, paprasti, lygiai tokie pat žiemą ir vasarą, o antri, baltieji, keičia kailį, ir jų neatskirsi nuo sniego. Šis rūšių bendrabūvis teikia medžiagos mokslininkų apmąstymams; klausimas tampa sudėtingesnis dar ir todėl, kad, anot medžiotojų, paprastųjų kiškių yra du porūšiai – lauko ir miško, o pastarieji retsykiais dar poruojasi su baltaisiais.

Dar neseniai žmonės namuose pasidirbdindavo viską, ko reikėjo. Dėvėjo storą drobę, kurią moterys klosto ant žolės ir laisto vandeniu, kad išbaltų saulėje. Pasakų ir dainų metą, vėlų rudenį, būdavo, iš kuodelio pirštais peša sruogas, ritmingai stuksi ratelio paminos. Iš tų verpalų šeimininkės audė namų darbo staklėmis gelumbę, pavydžiai saugodamos rašto paslaptis: eglute, tinkleliu, vienos spalvos apmatai, kitos – ataudai. Šaukštus, kubilus bei ūkio reikmenis droždavo ir skaptuodavo patys, kaip, beje, ir klumpes. Vasarą dažniausiai nešiojo vyžas, pintas iš liepos karnų. Tiktai po Pirmojo pasaulinio karo ėmė kurtis pieno bendrovės, javų ir mėsos supirktuvės, tad pradėjo keistis ir kaimo gyventojų poreikiai.

Trobos čia statomos medinės, dengtos ne šiaudais, o gontais. Kibirai iš šulinių traukiami svirtimi – prie skelto stulpo pritaisyta kartimi, kurios vieną galą slegia svarmuo. Šeimininkių garbės dalykas – darželis prie įėjimo. Jame augina jurginus ir dedešvas, gėles, kurios linguoja aukštai pasienyje, o ne tokias, kurios puoštų tik žemę, pasislėpusios už tvoros.

Nuo šito visumos paveikslo dera pereiti prie Isos upės slėnio, upės, kuri dėl daugelio aplinkybių išsiskiria Ežerų krašte. Isa juoda, gili, vangiai tekanti, apaugusi tankiais karklynais; pro vandens lelijų lapus vietomis vos matosi jos paviršius; upė vinguriuoja per pievas, o abiejuose nuolaidžiuose jos šlaituose plyti laukai su derlingomis žemėmis. Slėnis yra palaiminga vieta dėl reto mūsų krašte juodžemio, vešlių sodų, o gal ir dėl nuošalumo, kuris niekuomet neslėgė čionykščių gyventojų. Kaimeliai šičia turtingesni nei kitur, sutūpę arba ties vieninteliu vieškeliu palei upę, arba aukščiau viršum jos, terasose, ir pavakare žvalgosi vienas į kitą langų šviesuliais per daubą, kuri kaip rezonuojanti dėžė atkartoja plaktuko dūžius, šunų lojimą ir žmonių balsus, – gal todėl slėnis taip garsėja savo senomis dainomis, kurias čia dainuoja atskirais balsais, niekada unisonu, visuomet stengdamiesi nurungti varžovus iš priešais esančio kaimo – gražiau, iš lėto užgesinti posmą. Tautosakos rinkėjai užrašė prie Isos daugelį motyvų, kurie siekia pagonybės laikus, kaip antai pasakojimą apie Mėnulį (pas mus jis vyras), atsikėlusį iš vedybinio guolio, kur jis miegojo su savo žmona – Saule.

Šaltinis: Česlavas Milošas, „Isos slėnis“. Iš lenkų kalbos vertė Algis Kalėda. Vilnius: Vaga, 1991. Lietuviško leidimo ISBN 5-415-00898-5 patvirtintas pateikto EPUB tituliniame ir autorinių teisių atvaizduose. EPUB teksto spausdinti puslapiai nenurodyti.

Kontekstas. Romano pradžioje pasakotojas nuo Ežerų krašto panoramos artėja prie Isos slėnio. Gamtos garsai, žmonių darbai ir dainos pristatomi kaip susijusi vietos visuma.

Žodžiai. Gontai – medinės stogo dengimo lentelės. Karnos – iš po medžio žievės imama pluoštinė medžiaga, iš kurios pindavo vyžas. Unisonu – vienu balsu, ta pačia melodine linija. Perkūno oželis – paukštis; jo skrydžio garsas čia įtrauktas į pavasario garsų aprašymą.

Kodėl verta pažinti savo gyvenamąją vietą?

          Gyvenamoji vieta gali atrodyti gerai pažįstama vien todėl, kad kasdien praeiname tomis pačiomis gatvėmis. Vis dėlto įprotis kartais slepia jos savitumą. Pažindami aplinką atidžiau, galime suprasti jos ženklus ir pastebėti žmones, su kuriais dalijamės erdve. Tai padeda joje dalyvauti sąmoningiau, o ne tik judėti iš vieno taško į kitą.
          Milošo „Isos slėnio“ pradžioje pasakotojas parodo, kiek daug telpa vienoje vietoje. Jis aprašo dirvą, miškus, gyvūnų balsus, žmonių darbus ir dainas. Upės dauba ne tik gražiai atrodo: ji atkartoja garsus ir leidžia kaimams girdėti vienas kitą. Todėl aplinkos savitumas išryškėja supratus jos ryšius. Vienam praeiviui šunų lojimas tebūtų triukšmas, o pažįstantis žmogus iš jo gali spręsti, kokį žvėrį šunys vejasi. Toks dėmesys suteikia kraštovaizdžiui daugiau prasmių negu vien trumpas žvilgsnis.
          Įsivaizduokime mokinę, kuri kasdien pereitų seną geležinkelio pėsčiųjų tiltą. Jai tai būtų tik trumpesnis kelias į mokyklą. Rengdama draugams pažintinį pasivaikščiojimą, ji galėtų pasidomėti prie tilto dar matomais buvusios stoties ženklais. Pakalbinusi rajono bibliotekininkę, rastų seną nuotrauką ir sužinotų, kokiems susitikimams žmonės naudodavo aikštelę. Kitą rytą ji jau pastebėtų daugiau: kur veda senasis takas, kur turėklas taisytas skirtingu metalu, kas čia laukia autobuso. Atsirastų ir konkretus klausimas, ar apie atsikišusią lentą verta pranešti savivaldybei. Toks pažinimas negarantuotų, kad visos bėdos bus ištaisytos, bet kasdienis maršrutas taptų suprantamesne bendra vieta. Mokinė galėtų pasidalinti tuo, ką išmoko, aiškiai atskirdama patikrintą nuotrauką nuo spėjimų.
          Taigi pažinti gyvenamąją vietą verta dėl ryšių, kurių iš karto nematome. Aplinkos istorija ir kasdienė patirtis leidžia geriau suprasti jos savitumą. Svarbu ne vien sukaupti įdomių faktų, bet išmokti į ją žiūrėti atidžiai ir dalytis atsakomybe su kitais.

Remiamasi PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Nacionalinis viso kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šio mokomojo modelio apimtis – 250–300 žodžių, keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų; čia kriterijų maksimumai, modeliui balai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis padeda plėtoti mintį, bet pats maksimalaus balo nesuteikia. Keturios pastraipos yra mokymosi atrama, ne visiems PUPP žanrams privaloma forma.