Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip žvilgsnio kryptis keičia artumo vaizdą?“ Remkis žibinto pasikartojimu, įvardžiais ir paskutinės strofos vaizdo artėjimu. Paaiškink, ką šie pasirinkimai leidžia pajusti.

žiemos vakarais, kai močiutė
eidavo triūstis
nešdavau prieky liktarną
jai pašviesti

didžiulės pusnys, abiejose tako pusėse
Grįžulo ratai, Šiaurinė žvaigždė, mėnulis
ir žmogus, kuris ten gyvena
vaikščioja su liktarna, jam šalta ir liūdna

jis žiūri
į šviečiančius mūsų langus
į degančias žvakutes, ant eglutės
į mano akis, mieguistas

Šaltinis: Nijolė Miliauskaitė, „Širdies labirintas: poezijos rinktinė“, sudarė Janina Riškutė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 146; ISBN 978-9986-39-864-6.

Eilėraštis be pavadinimo. Atpažįstamas pagal pradžią „žiemos vakarais, kai močiutė“. Po tekstu leidinyje nurodyta data – 1986.

Žodžiai. Triūstis – darbuotis; liktarna – žibintas; prieky – priekyje.

Kaip žvilgsnio kryptis keičia artumo vaizdą?

Miliauskaitės eilėraštyje žvilgsnio krypties pasikeitimas leidžia artimus namus pamatyti iš vienišo stebėtojo pusės. Pradžioje kalbantysis prisimena nešdavęs žibintą močiutei pašviesti. Kartotinis būtasis laikas rodo įprastą pagalbą, o tikslas „jai pašviesti“ susieja abu einančiuosius. Antroje strofoje dėmesys kyla nuo pusnių prie dangaus šviesulių ir įsivaizduojamo žmogaus mėnulyje. Jo žibintas atkartoja pirmąjį, tačiau būsena kitokia: jam „šalta ir liūdna“. Taip panašus daiktas išryškina skirtingą patirtį – ėjimą drauge ir atskirą buvimą. Paskutiniame ketureilyje jau šis žmogus žiūri į „mūsų langus“. Įvardis pabrėžia, kad kalbantysis priklauso bendrai namų erdvei, nuo kurios tolimasis atskirtas. Pasikartojantis „į“ veda nuo langų prie žvakučių ir akių, todėl vaizdas vis artėja prie asmeniško ryšio. Pirmasis žibintas buvo nešamas kitam padėti, o dabar įsižiūrima į tą, kurio liūdesio nepanaikina jo paties turima šviesa. Šis perspektyvos pasukimas išlaiko abu jausmus: savo pasaulio artumą ir atidą už jo esančiajam. Todėl namų jaukumas tampa juntamas per įsivaizduojamą svetimą žvilgsnį, o vienatvė finale neįvardijama kaip jau įveikta. Būtasis laikas pradžioje ir esamasis finale taip pat keičia skaitymą: pasikartojanti prisiminimo scena atveria dabar regimo kito įspūdį. Toks perėjimas suteikia vaizduotei tęstinumo, nors fizinis susitikimas neparodomas.

Pastraipos mintį veda perspektyvos pasikeitimas: savas kelias ir namai pamatomi iš tolimo stebėtojo pusės.

Kartotinis būtasis laikas ir dabarties formos padeda susieti prisiminimą su regėjimo įspūdžiu. Eilėraštyje nepasakojama, kad įsivaizduojamas žmogus ateina į namus. Pabaigos „mieguistas“ galima gramatiškai derinti su akimis arba žiūrinčiuoju; pastraipos argumentui nereikia priverstinai pasirinkti tik vienos galimybės.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Jai netaikomi viso PUPP darbo taškai ar jo apimties nuoskaitos.