Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip riešutų skonis atskleidžia pasakotojo savijautą?“ Paaiškink daikto reikšmės kaitą ir bent vieną pabaigos raiškos detalę.

Buvo tylu, ir begalinė, lyg išretinta erdvė priešais, į šoną ir už nugaros spengė ausyse – jokio garso, negirdėti net vėjo, kuris nešė aštrias žemės dulkes ir lyg skutamaisiais peiliukais pjaustė akis.

– Aš baigiu apakt!

Liuka užsimerkusi skaičiavo šovinius ir valė nuo jų smėlį.

Jie artėjo tai pradingdami, tai vėl pasirodydami priekyje, šone ir už nugaros, aštrūs ir mirgantys lyg dulkės, ir staiga išdygo čia pat, ranka pasiekiami.

– NO PASARAN! – suklykiau, Liuka pakibo man ant kaklo, ir aš, nusimetęs antklodę ir atsimerkęs, pamačiau, jog baigiu praryt raudoną Liukos kaspiną.

Užsidegiau stalinę lempą, kaspinas buvo šlapias ir sudriskęs nuo kramtymo, o mano skrandį pradėjo traukyt skausmingi spazmai lyg tuoj vemčiau. Atsikėliau iš lovos ir, lėtai grabinėdamasis sienų lyg mano senelis keičiantis pinigams, išslinkau iš kambario.

Virtuvėj degė šviesa, ir aš girdėjau vienodą taukšėjimą.

Mano tėvas dryžuota pižama ir aštriom kaip nupešto paukščio sparnai mentėm palinkęs skaldė plaktuku riešutus ir metė branduolius į stiklinę permatomą lėkštę. Jis atsistojo lyg mokinys, nusiėmė akinius, nušluostė į pižamą, vėl užsidėjo ir droviai pasakė:

– Šiandien tavo gimimo diena... Aš prisiminiau, kad tu visada mėgdavai riešutus...

– Tai tu iš tikrųjų prisiminei? – paklausiau nustebęs ir gerokai susijaudinęs.

– Pabandysiu iškept riešutų duonos. Gal ir pavyks... – šyptelėjo tėvas ir skėstelėjo rankom. – Tik riešutų mažoka, per vėlai susigriebiau.

Paskui atsikėlė iš lovos mano motina ir pažiūrėjo pravėrusi duris. Ji buvo basa, žemuogėm išmargintais ilgais naktiniais marškiniais ir šypsodamasi rodė žvilgsniu į mano tėvą. Tada uždarė duris, bet greit grįžo į virtuvę ir padovanojo man baltas kelnes, kokias nešioja tik žokėjai, bokso teisėjai ir kai kurie laimingi žmonės.

– Tik nespėjau dar atsiūlėt...

Aš apsimoviau baltom kelnėm, buvau gerokai sulysęs, ir jos man buvo per plačios. Ir mano tėvas padėjo plaktuką į šalį ir įdėmiai nužvelgė mane nuo juosmens iki kojų.

– Gražios kelnės, tik gal kiek nepraktiškos.

Galbūt iš tikrųjų su tokiom kelnėm mūsų miestely vaikščiotum lyg balta varna ir tave greitai apdrabstytų purvais, nes nesi nei bokso teisėjas, nei žokėjas, nei... nei...

Susėdom už stalo ir pradėjom švęst mano gimimo dieną ir mano motina ilgai pasakojo, kaip gimdė mane ir kad aš galėjau gimt negyvas, kaip dujom apnuodytas Irenos Meškutės vaikas. O tėvas pasakojo, kaip jis penkis kartus lakstė nuo ligoninės iki namų, nuo namų iki ligoninės su antklode, vystyklais ir kad kareivis su šautuvu palaikė jį miškinių ryšininku.

– Ačiū jums, tėvai, – pasakiau, – ir tau, Elyte, kad manęs nepamiršot.

– Ką tu šneki, – susijaudino ir net paraudo mano tėvas. – Aš ne toks jau baisus sklerotikas, kad tave pamirščiau.

Elytė tik šypsojosi ir negalėjo juoktis, nes jai dar skaudėjo siūlė.

Buvo dvylikta valanda, kai aš apkabinau savo tikrą tėvą ir savo tikrą motiną per pečius ir pasakiau:

– Tegu man nudžius ranka, jeigu aš pamirščiau jus, tėvai, ir tave, Elyte.

Ir jie nuėjo miegot gręžiodamiesi ir negalėdami atsižiūrėt į savo tikrą sūnų.

Sutvarkiau virtuvę, išploviau indus, sušlaviau tuščius kevalus ir pasėmiau saują tėvo išgliaudytų riešutų: jie buvo pernykščiai, sudžiūvę, susitraukę ir kartūs – tai ne tie riešutai, tai ne ta riešutų duona, kurios galbūt niekados iš tikrųjų nebuvo ir niekada nebus.

Užgesinu virtuvėj šviesą ir lėtai kramtydamas riešutus sakau:

– Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados...

Šaltinis: Saulius Šaltenis, „Riešutų duona“, XV skyrius „Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados“. Vartotojo pateiktas lietuviškas EPUB; spausdinto pagrindo leidėjas, metai ir puslapiai kopijoje nenurodyti.

Žodžiai. NO PASARAN! – ispaniškas šūksnis „Jie nepraeis!“; žokėjas – žirgų lenktynių raitelis; atsiūlėti – palenkti ir apsiūti drabužio kraštą. Tėvo žodis „sklerotikas“ šiame pokalbyje perteikia ironišką pasiteisinimą dėl užmaršumo. Išlaikytos originalo šnekamosios formos, pavyzdžiui, „apakt“, „iškept“, „gimt“.

Kaip riešutų skonis atskleidžia pasakotojo savijautą?

Šaltenio „Riešutų duonos“ ištraukoje riešutų skonis atskleidžia savijautą, kuri nesutelpa į vieną gimtadienio nuotaiką. Iš pradžių riešutai reiškia tėvo dėmesį: naktį juos gliaudantis žmogus prisimena sūnaus pomėgį ir ketina pamėginti iškepti duonos. Andrius susijaudinęs padėkoja, apkabina tėvus, todėl šeimos artumas nėra tariamas. Prieš ragaudamas Andrius išplauna indus ir sušluoja kevalus. Šventės sutvarkymo veiksmai sulėtina pabaigą, atskiria bendrą buvimą nuo paskesnio vienišo jutimo. Tačiau likęs virtuvėje vienas jis ragauja riešutus: pernykščius, sudžiūvusius, karčius. Šių požymių išvardijimas stabdo šventinį pasakojimą ir sutelkia dėmesį į dabarties pojūtį. Lygiagrečios konstrukcijos „tai ne tie riešutai“ ir „tai ne ta riešutų duona“ leidžia suprasti, kad skonis gretinamas su trokštamu prisiminimu. Žodis „galbūt“ išlaiko abejonę, ar idealioji patirtis apskritai buvo tokia, kokios dabar ilgimasi. Todėl pabaiga nepatvirtina nei Liukos kaltės, nei tėvų pastangų bevertiškumo. Užgesindamas šviesą Andrius kreipiasi į Liuką ir kartu į savo gyvenimą. Iš praėjusiu laiku papasakotos šventės pereinama į dabarties „sakau“: paskutinis pojūtis priartėja prie skaitytojo. Tas pats daiktas išsaugo tėvo rūpestį ir pažadina kitą ilgesį. Jo kartumas leidžia parodyti šių jausmų sambūvį be tiesioginio visos pasakotojo būsenos paaiškinimo.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Pilno PUPP darbo taškai ir jo apimties nuoskaitos šiai pratybai netaikomi.