Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Kaip prisiminimai keičia žvilgsnį į vietą?“. Remkis poemos ištrauka ir konkrečia kasdiene situacija. Parodyk, kaip tas pats reginys gali turėti skirtingą reikšmę vietą pažįstančiam ir pirmą kartą ją matančiam žmogui.

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
Kas jūsų grožei senobinei tiki?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
Kepina saulė nenaudingą plotą,
In kurį žiūrint teip neramu regis:
Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..

Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;
Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia ir liula užliesti.
Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,
Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.
Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų
Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų.
Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšį
Iš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.
Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,
Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kimsotos,
Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,
Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,
Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, -
Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.
Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako
Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevčius sako.
Čia nemunės iš kelmo, lepšiai terp alksnyno,
Čia šalpjonai terp stuobrių dygsta iš skiedryno,
Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,
Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti.
Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,
Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,
Arba patys savaimi suglebę supūsta, -
Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta.
Ė iš visų viršesnis auga baravykas,
Valig dainuškos žodžių - „grybų pulkaunykas“
Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas
Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.
Greit auga, ilgai esti giminių visokių:
Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.

Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;
Terpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.
Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,
Ir linijos parėjos skersai mišką šviečia.
Alksniai, lepšių sodyba, palaukėm sužėlę,
Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę
Atokaitoj brendina. Ė karklai po slėnį
Terp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.
Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę
Ir paliūnėm kur ne kur prieglaudą sau gavę.
Baltasai miškas kalnais, kaip tik padaboji:
Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję,
Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;
Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,
Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,
Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo,
Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo
Medžian gailysta virto - pati egle tapo,
Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.
Ieva, gluosna ir blendis, grūšia, obelėlė;
Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.
Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti
Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.
Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta,
Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta;
Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta
Nuo ligų ir padarų gydžia visą svietą.
Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėt patogu,
Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu;
Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,
Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,
Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone,
Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni
Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia
Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.
Ė pušelės! pušelės tos nesurokuotos!
Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,
Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,
Liemuo liemenį plaka, kaip nendrės siūruoja.
Už pusvarsčio nesmato - toksai tankumynas!
Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs, grynas;
Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę vietos,
Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.

Šaltinis: Antanas Baranauskas, „Anykščių šilelis“, Antologija.lt skaitmeninis tekstas; I dalies pradžia, 100 eilučių.

Žodžiai ir užuominos. Dūšia – siela; ažu – už; terp – tarp; sarmatlyvai – droviai; torielkos – lėkštės; pulkaunykas – pulkininkas; sūdas – teismas, sprendimas; Apveizda – Dievo apvaizda; nesurokuotos – nesuskaičiuojamos. Žalktienė ir medžiais virtę jos vaikai primena pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Grybų vaizdo nuoroda į Mickevičių įvardyta pačiame tekste.

Pateikta vientisa ilgos poemos pradžios ištrauka, ne visas kūrinys. Eilutės ir šio leidimo žodžių formos išlaikytos; „grybų pulkaunykas“ kabutės sutvarkytos į lietuviškas. Vėlesnėje poemos dalyje pasakojama miško istorija; jos įvykių nereikia priskirti šios ištraukos dabarties vaizdui.

Kaip prisiminimai keičia žvilgsnį į vietą?

Į tą pačią vietą žmonės gali žvelgti labai skirtingai. Vienas mato dabartinį kiemą ar mišką, o kitam reginys primena buvusius susitikimus, garsus ir įpročius. Prisiminimai papildo tai, ką mato akys, ir leidžia suprasti vietos asmeninę vertę. Jie taip pat padeda pajusti pokytį, kurio nepatirtų ankstesnio pasaulio nepažinojęs žmogus.

Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ pradžioje regimas nuniokotas plotas. Kalbantysis klausia, kur dingo miško grožis ir jo gyvybė. Vėliau žodis „būdavo“ atveria prisiminimą: grįžta grybų spalvos, medžių įvairovė, garsai ir kvapai. Taigi plika vieta jam nėra tuščia ir bereikšmė. Joje dar atpažįstamas buvęs pasaulis. Samanų palyginimas su patalais ir šeimomis augantys grybai leidžia pajusti miško artumą. Tokios detalės paaiškina praradimo skausmą: kalbantysis neteko aplinkos, kurioje jautėsi savas. Prisiminimas padeda išsaugoti ryšį su ja, tačiau neatkuria sunaikinto miško. Todėl atmintis gali ir guosti, ir priminti tai, ko nebepavyks patirti taip pat.

Panašią skirtį galima įsivaizduoti sugrįžus į buvusį mokyklos kiemą. Jame įrengtos naujos žaidimų aikštelės, todėl pirmą kartą atėjęs mokinys džiaugiasi patogia erdve. Anksčiau čia mokęsis žmogus prisimena vietą prie seno suolo, kur laukdavo draugų. Suolo nebėra, bet išlikę pokalbiai suteikia tai kiemo daliai ypatingą reikšmę. Pasidalijus šiuo prisiminimu, naujasis mokinys gali suprasti, kodėl pažįstamą vietą pamatyti pasikeitusią kartais liūdna. Vis dėlto senas prisiminimas savaime neįrodo, kad kiekviena naujovė bloga. Jis padeda matyti skirtingas patirtis ir įvertinti, ką verta išsaugoti kartu su atsinaujinančia aplinka.

Taigi prisiminimai leidžia vietą regėti per išgyventą ryšį su ja. Baranausko miško vaizdai atskleidžia netekties mastą, o įsivaizduotas kiemo pavyzdys parodo, kaip asmeninę vietos istoriją galima perduoti kitam. Atmintis praplečia dabarties reginį, tačiau neprivalo jo visiškai atmesti. Ji padeda suprasti, kodėl skirtingi žmonės tą pačią vietą brangina nevienodai.

Dėstymo pastraipos aiškina dvi atminties galimybes: atkurti prarastą pasaulį ir padėti kitam suprasti vietos asmeninę vertę.

Kiemo scena yra sukurta kaip pavyzdys. Ji nepriskiriama Baranausko biografijai. Ištraukoje miškas atgyja atmintyje, ne dabartyje.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Ši keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis, tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.