Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip prisiminimai išryškina Brisiaus dabartinę padėtį?“. Paaiškink, kaip dabartis, praeities apžvalga ir sapnas leidžia suprasti Brisiaus santykį su žmonėmis.

Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišyties. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, e ne – tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...

E juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiukuos įsikinkę važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo, – žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas int save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų, galvijus dabotų. E kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkasėlį ir turi, e vienam pasislėpti liepia; paskum paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio, aukščiausioj eglės viršūnėj, būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs int piemenis, iškišęs liežuvį žiūrėdavo tai int juos, tai int krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tečiaus ir piemenys jį užmiršo...

Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, e jisai iš vandens neša. Ir taip tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi, iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja...

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Brisiaus galas“, „XX a. lietuvių literatūros chrestomatija“, 2014, spausdintas p. 36 (PDF p. 19).

Situacija ir žodžiai. Senas Brisius prisiglaudžia prie ūkinio pastato, o pasakojime grįžtama prie jo ankstesnio gyvenimo ir medžioklės sapno. Spaliai – linų stiebelių liekanos; e – o, ir; int – į; ustovas – vyresnysis piemuo; čerkasėlis – audeklas; pusvarstis – senas atstumo matas; šaudyklė – šautuvas. Išlaikyta sena leidimo kalba. Gyvūno prisiminimus ir jausmus perteikia pasakotojas; tai literatūrinis sužmoginimas.

Kaip prisiminimai išryškina Brisiaus dabartinę padėtį?

Jono Biliūno apsakymo „Brisiaus galas“ ištraukoje prisiminimai padeda suprasti, kokio ryšio senas šuo neteko. Dabar Brisius bijo eiti į trobą ir stengiasi nesimaišyti žmonėms po kojomis. Šią padėtį pasakotojas sugretina su laiku, kai jis buvo „stiprus ir visų branginamas“. Vaikai žaisdavo su juo, žmonės kviesdavo prie savęs ir maitindavo. Išvardyti susitikimai parodo, kiek vietos Brisius anksčiau užėmė jų kasdienybėje. Vis dėlto prisiminime minimi ir vaikų smūgiai, todėl praeitis nevaizduojama visiškai laiminga. Žodžiai „Tečiaus ir piemenys jį užmiršo“ grąžina prie dabartinės atskirties. Sapne Brisius dar neša šeimininko sumedžiotas antis, tarsi tebedalyvautų bendrame darbe. Šio sapno ir guolio ant spalių skirtumas sustiprina praradimo jausmą. Senatvė išryškėja kaip pasikeitęs kūnas ir susilpnėjęs žmonių dėmesys gyvūnui.

Pastraipoje laiko kaita padeda paaiškinti pasikeitusį Brisiaus santykį su žmonėmis.

Pateiktos trys iš eilės einančios apsakymo pastraipos. Jose taip pat pasakyta, kad Brisiui kartais atnešama maisto, todėl negalima teigti, jog jo visiškai niekas nebešeria. Prisiminimus ir sapną skaitytojui perteikia pasakotojas; jo kalbėjimas leidžia priartėti prie sužmoginto gyvūno išgyvenimo.

Vienos analitinės pastraipos įsivertinimas.

Viso PUPP rašinio apimtis ir taškai šiai vienai mokomajai pastraipai netaikomi.