Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip piešinio erdvė pripildoma gyvybės?“ Remkis laiko formomis, judesiu ir skirtingais pojūčiais. Paaiškink jų ryšį su eilėraščio pabaiga.

Dar tuščia. Dar sustingę praeitim tos mūro sijos.
Bet langas prasivers. Ir bokšto laikrodis išmuš…
Ir piešinys didės ir plėsis, sujudės atgijęs,
kaip kadras miesto filme nusidrieks prieš mus.

Jis duonos šiluma padvelks – sustos mašinos dengtos.
Jis žingsniais suvirpės –
    kasdien vis tais pačiais, kasdien kitais…
Tuojau ateis čia kiemsargiai, laiškanešiai, studentai,
Dažytojai, kreida ir saule išsitepę, tuoj ateis.

Į pilkas dulkes bus vaikų klegėjimas pabertas,
ir debesys balti prie čerpinių stogų pridžius…
Ant grindinio susės čia dailininkai su molbertais,
ir šeimininkės neš daržovių perkrautus krepšius.

Į šitą piešinį aš įeinu daugybę kartų
kasdien per dūlančias plytas –
   ir palydėta, ir viena…
Kasdien pro šitą seną siaurą arką
naujai nuskaidrinta erdve atsiveria diena.

Šaltinis: Judita Vaičiūnaitė, „Poezija. Eilėraščiai“, 2012 m. skaitmeninė atranka, PDF p. 19; ISBN 978-5-430-05994-1. Titule: „Skaitmeninta iš Juditos Vaičiūnaitės knygų“.

Prierašas po pavadinimu. (M. Bulakos sangvino piešinys)

Žodžiai. Sangvinas – raudonai rudos spalvos piešimo kreidelė; molbertas – stovas tapomam paveikslui laikyti; dūlantis – pamažu yrantis, byrantis. Išlaikyta pasirinkto 2012 m. skaitmeninio liudijimo rašyba ir skyryba.

Kaip piešinio erdvė pripildoma gyvybės?

Juditos Vaičiūnaitės „Pilies skersgatvyje“ piešinio erdvę atgaivina numatomi judesiai ir jutiminės detalės. Pradžios „Dar tuščia“ nusako būseną, kuri gali pasikeisti: kartojamas „Dar“ leidžia laukti tęsinio. Būsimojo laiko veiksmažodžiai „prasivers“, „išmuš“, „sujudės“ suteikia langui, laikrodžiui ir pačiam piešiniui veiksmą. Palyginimas su miesto filmo kadru padeda įsivaizduoti regimą vaizdą judant, tačiau eilėraštis nepasakoja apie tikrą kino seansą. Kitoje strofoje duonos šiluma ir žingsniai išplečia patyrimą: erdvę jau galima ne vien matyti, bet tarsi užuosti ir pajusti virpant. Numatomas kiemsargių, laiškanešių, studentų bei dažytojų atėjimas susieja ją su kasdieniais žmonių darbais. Vaikų klegėjimo vaizdas įneša garsą, o daržovių krepšiai primena paprastus gyventojų poreikius. Šie veiksmai dar laukiami, todėl jų negalima perpasakoti kaip visų jau įvykusių susitikimų. Pabaigoje kalbančioji pati pasako įeinanti į piešinį kasdien. Poetinis ėjimas susieja meno vaizdą su pažįstamos gatvės patirtimi. Kalbančioji pereina tą pačią seną arką, tačiau dienos patirtis kaskart gali būti nauja. Poezijos veiksmažodžiai susieja tuos skirtingus pojūčius su tuo pačiu piešiniu, todėl jo vaizdas išlieka vientisas. Žingsnių kartojimasis ir jų skirtumas leidžia suprasti, kodėl pažįstama vieta išlieka gyva: ją pripildo vis naujos žmonių akimirkos.

Visi sakiniai plėtoja tą pačią mintį; trumpa citata įterpiama ten, kur paaiškinama jos reikšmė.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Jai netaikomi viso PUPP darbo taškai ar jo apimties nuoskaitos.