Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kaip pažįstama vieta susieja žmogų su kultūra?“. Remkis eilėraščiu ir konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, ką vietos detalės leidžia sužinoti apie žmonių gyvenimą.

Laukas, kelias, pieva, kryžius,
Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.

Bėga kelias, ir berželiai
Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.

O toliau – paskendęs kaimas,
Tik žirgeliai tarp klevų –
Šlama liepos tokia laime,
Tokiu liūdesiu savu.

Tik sukrykš lyg gervė svirtis,
Sušlamės daina klevuos...
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..

Šaltinis: Jonas Aistis, „Peizažas“, „Šaltinių“ eilėraščių rinktinė, PDF p. 10; eilėraščio data: Kaunas, 1929-10-29.

Žodžiai ir vaizdai. Peizažas – kraštovaizdis arba jo vaizdavimas; ižas – ledo lytelės, čia debesėlių vaizdas; žirgeliai – puošnios stogo kraigo detalės; svirtis – šulinio svertas vandeniui semti. Pateiktos visos 16 eilučių. Eilėraštis datuotas Kaune 1929 m.; jo negalima savaime laikyti tremtyje ar emigracijoje parašytu tekstu.

Kaip pažįstama vieta susieja žmogų su kultūra?

Pro pažįstamus namus ar medžius galima eiti kasdien, beveik jų nepastebint. Tačiau įsižiūrėjus ima aiškėti, kaip toje vietoje gyveno žmonės, ką jie kūrė ir kokius papročius išlaikė. Vieta susieja žmogų su kultūra tada, kai jos daiktuose, garsuose ar pasakojimuose jis atpažįsta kitų gyvenimo pėdsakus. Tokį ryšį padeda užmegzti dėmesys aplinkai.

Jono Aisčio „Peizaže“ laukas ir kelias pasirodo greta kryžiaus, samanoto stogo bei šulinio svirties. Kraštovaizdyje matoma ir žmogaus veikla. Stogų puošmenos, vadinamos žirgeliais, primena senuosius pastatus ir jų gražinimo įprotį. Gamtos garsus papildo daina, todėl aplinka įgyja pažįstamą skambesį. Liepoms priskirti laimės bei liūdesio jausmai rodo kalbančiojo artumą šiam pasauliui. Pabaigoje įvardijama Lietuva sujungia atskiras detales į savą kraštą. Taip kultūra pasirodo per konkrečius kasdienio gyvenimo ženklus: kaip statoma, kuo puošiama aplinka, kas joje girdima. Jų atpažinimas leidžia jausti ryšį su vietos žmonių gyvenimu.

Įsivaizduokime mokinę, kuri kasdien praeina medinį namą su drožinėtais langų apvadais. Rengdama klasės pasakojimą apie savo gatvę, ji pakalbina gyventoją ir sužino, kad drožinius padarė jo senelis. Mokinė nufotografuoja puošmenų raštus, užrašo meistro vardą ir paprašo leidimo šia istorija pasidalyti. Pažįstamas namas dabar siejasi su konkretaus žmogaus darbu bei šeimos atmintimi. Jos draugai taip pat gali pastebėti anksčiau praleistas detales. Šioje sukurtoje situacijoje kultūros pažinimas prasideda nuo klausimo apie šalia esantį daiktą. Suradusi jo istoriją, mokinė išmoksta atidžiau žiūrėti ir gerbti jį sukūrusį žmogų.

Taigi pažįstama vieta susieja su kultūra, kai mokomės perskaityti joje išlikusius žmonių gyvenimo ženklus. Eilėraščio stogai, daina ir svirtis leidžia pajusti savą kraštą, o gatvės namo istorija padėtų pažinti jį gražinusį meistrą. Toks dėmesys suteikia kasdienei aplinkai daugiau prasmės ir skatina saugoti tai, ką joje atpažinome.

Rašinys rodo kelią nuo įprasto vaizdo iki jo kultūrinės reikšmės. Pirmoje dėstymo pastraipoje aiškinamos eilėraščio detalės, antroje – sukurta kasdienė pažinimo situacija.

Eilėraštyje dainos pavadinimas ir jos kilmė nenurodyti. Rašinys nepriskiria jai išgalvotos istorijos. Namo, mokinės ir meistro pasakojimas sukurtas argumentui paaiškinti; tai nėra patikrintas įvykis ar Aisčio kūrinio dalis.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Ši keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis, tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.