Užduotis. Parašyk vieną 170–190 žodžių pastraipą klausimu „Kaip paveikslo erdvė sukuria grėsmės pojūtį?“ Remkis konkrečiomis ištraukos detalėmis ir paaiškink jų poveikį.

Sekmadienį pas mane užėjo kaimynas. Rankoje laikė plokščią keturkampį daiktą, kryžmai perrištą špagatu.

– Vaikščiojau po Senamiestį, nusipirkau paveikslą.

– Parodoj?

– Ne, ten prie tos geležinės tvoros.

– Prie cerkvės?

– Nu.

– Ten nebūna gerų paveikslų, vienos teplionės.

– Bet šitame kažkas yra, tik nesuprantu kas. Gal tu suprasi?

– Baisus iš manęs supratėjas...

– Vis tiek pažvelk.

Nebuvo tas paveikslas koks didelis, gal 40x60 centimetrų, nutapytas statmenai, labiau panašus į natiurmortą. Ir kažkodėl dar be rėmų. Nežinojau, kur padėti, kad geriau kristų šviesa. Laikydamas rankose prisikišau jį vos ne prie nosies, bet niekur nebuvo dailininko parašo. Pastačiau ant kėdės, pasukiojau vienaip, kitaip, pats atsisėdau priešais, o kaimynas jau sėdėjo ant sofos. Iš ten jis nieko negalėjo matyti, bet jam ir nereikėjo, buvo prisižiūrėjęs prieš pirkdamas.

Jutau, kad širdis pradeda plakti dažnyn. Juk aš jį jau kartą mačiau! Aš jį mačiau lygiai prieš trisdešimt trejus metus Kaune, kai jis dar nebuvo nutapytas!..

Rodos, nieko tokio jame ir nebuvo: dalis rudos stalo plokštumos, ant kurios guli senas aprūdijęs skustuvas ir dailininko paletė, dar lango rėmas, o tuoj pat už stiklo – purvinas, apšiukšlintas skardis su besikalančios pirmos žolės žalumėle, dar negalinčia uždengti nei to skardžio purvo, nei šiukšlių, išlindusių iš po žiemos sniego. Ir ryški, rėkianti numestos apelsino žievės spalva. Pačiu pakraščiu ten, aukštai, matyt, eina koks takas ar šaligatvis, vaikšto žmonės, stovi namai, auga medžiai, matosi gyvenimas. Bet jis nebetilpo į paveikslą. O virš skardžio – nei dangaus, nei debesies, nei oro. Skardis taip arti ir toks status, kad, rodos, neatlaikys savo purvino negražumo, tuoj sugarmės į vidų kartu su lango stiklais, šiukšlėm ir žemėm.

Vieną sekundę man pasirodė, kad matau po tuo paveikslu ant kėdės numestą balto popieriaus stačiakampį. Mašinėle didžiosiom raidėm išspausdinti du žodžiai: TAPYTOJO MIRTIS, nors puikiai žinojau, kad pats tapytojas tebėra gyvas. Ten tik jo paletė, kurią aš mačiau prieš trisdešimt trejus metus, ten tik tas pats skardis, tos pačios šiukšlės ir purvas, ir ta numesta apelsino žievė... Bet visa tai aš mačiau skirtingose vietose, kaip jie susirinko paveiksle? Kaip įgavo visai kitą prasmę – tą, kuri buvo užrašyta man pasivaidenusio balto popieriaus stačiakampyje?

Pasisukau į savo kaimyną:

– Kaip atrodė tas žmogus, iš kurio pirkai šitą paveikslą?

– Apie keturiasdešimt penkerių, paakiai paburkę, rankos dreba...

– O kodėl tu nusipirkai kaip tik šitą?

– Pats nežinau. Ilgiau įsižiūrėjęs gal suprasiu.

Ne, tai ne R. tapyta. Jeigu jis pats būtų tapęs – matytųsi net apdulkėjęs iš lauko lango stiklas. O gal jis ir nutapė? Jokioj parodoj niekada nemačiau, bet galėjo pats kam parduoti, paskui kažkas nukopijavo, ir šitą nevykusią kopiją mano kaimynas nusipirko iš ano girtuoklėlio.

– Čia ne originalas, – pasakiau. – Kopija. Kiek sumokėjai?

– Kiek prašė – penkiasdešimt litų. O kas yra? Ko tu į jį taip keistai žiūri?

– Matai... Toks paveikslas gal ir yra...

– Kaip nebus, jeigu sakai – kopija?

– Bet gal ir nėra. Pats nieko nesuprantu. Jis galėjo būti, jis turėjo būti, bet... Bet gal niekada ir nebuvo. Tik pati jo dvasia kažkaip išliko, jeigu jis buvo sunaikintas...

– Tai kaip galima nukopijuoti paveikslo dvasią?

– Jame ir nėra jokios dvasios. Paveikslas yra, dvasios nėra... Keista... Ji kažkur sklando. Bet čia tikrai ne er ranka.

– Kokio er?

– Tokio dailininko iš Kauno. Tu jo negali pažinoti.

– Tai kaip jo paveikslo dvasia iš Kauno persikėlė į Vilnių?

– Ir jis pats jau seniai Vilniuje. O dvasia niekur nepersikėlė, ji liko paveiksle.

– Juk gali paskambinti ir paklausti: tapė jis tokį ar ne?

– Neskambinsiu. Telefonu nieko apie tai nepaklausi. Pamanys, kad girtas.

– Ir aš pamanyčiau, jeigu manęs apie visokias dvasias klausinėtų, – šyptelėjo kaimynas. – E!.. – staiga numojo ranka. – Nedideli pinigai! Tegul kabo!

Ir išėjo nešinas. Ir dar patenkintas. Nusipirko tikrai nebrangiai. O aš likau sėdėti. Žiūrėjau į anos kėdės atkaltę, pasuktą lango pusėn.

Ruda stalo plokštuma, tą rudumą aš gerai atsimenu. Ant jos – paletė su maišytų dažų skrituliais. Šitokią paletę turėjo tiktai R., pats buvo pasidaręs gal iš plono lentgalio, gal iš faneros gabalo, aš per tuos dažus tada gerai neįžiūrėjau, tik mintyse nusistebėjau, kad net aštrių kampų nė kiek nesuapvalino.

Skustuvas. Senas, atlenkiamas, pajuodęs. Gelsva kaulinė rankena. Vienoj pusėj tas kaulas įstrižai įskilęs. Ar gali būti pasauly du seni skustuvai, kurių rankenos lygiai taip pat įskilusios? Ir ant viršutinės kniedės žalia dažų dėmelė, likusi nuo nykščio?

Skardis. Status skardis tuoj pat už murzino neaukšto lango. Purvinas, šiukšlinas, su pagalvės dydžio dar neištirpusio sniego lopinėliu, kurio vidury – ta klykianti, rėkianti oranžinė apelsino žievė.

Pojūtis grėsmingos, suspaustos erdvės, iš kurios niekur ir niekada neišsiverši. Trūksta oro, pradedi dusti. Plačiai pražiotos burnos įspūdis. Toje žiojymėje jau melsvėja liežuvis.

Ir kada šita purvina, šiukšlina žemė staiga atsistoja piestu prieš akis uždengdama visą dangų? Prieš pat užgęstant sąmonei? Ir kada tai galėjo būti? Tik prieš trisdešimt trejus metus. Kaune. Tuščiame, apleistame Pažaislio vienuolyne. Ir prie pat Žaliakalnio skardžio. Tik paveiksle visa tai sutapyta į viena. Menas nekreipia dėmesio nei į vietą, nei į laiką. Taip jau yra: menui – galima, menininkui – ne. Jeigu būtų atvirkščiai... Bet atvirkščiai nebūna.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Skustuvas ir paletė“, kn. „Šunys danguje: apysakos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 109–114. ISBN 9986-39-392-2.

Špagatas – stora pakavimo virvelė. Natiurmortas – paveikslas, kuriame vaizduojami daiktai. Paletė – dailininko lentelė dažams maišyti. „Er“ – tekste raidės R. tarimas, ne atskleista dailininko pavardė. Kaimyno sumokėti litai priklauso vaizduojamam laikui.

Kaip paveikslo erdvė sukuria grėsmės pojūtį?

Granausko „Skustuvo ir paletės“ ištraukoje grėsmę sukuria paveikslo erdvė, kurioje vis mažiau lieka vietos kvėpuoti ir judėti. Iš pradžių pasakotojas vardija įprastus daiktus: stalą, skustuvą, paletę, langą. Tačiau langas neatveria tolimo vaizdo. Visai arti jo kyla status, purvinas skardis, o gyvenimas su žmonėmis ir namais lieka aukščiau, už paveikslo ribų. Tai, kas galėtų suteikti judesio ir laisvės, į kompoziciją nepatenka. Dar stipriau uždarumą perteikia vardijimas „nei dangaus, nei debesies, nei oro“. Iš vaizdo pašalinami įprasti atviros erdvės ženklai, todėl žvilgsnis neturi kur pasitraukti. Skardis pasakotojui atrodo galintis tuoj sugriūti į vidų kartu su stiklais ir žemėmis. Šis įsivaizduojamas judesys paverčia lauko vaizdą grėsme kambariui. Riba tarp lauko ir vidaus pasidaro trapi, nors iš pradžių ją aiškiai brėžė langas. Vėliau pojūtis nusakomas tiesiogiai: trūksta oro, prasideda dusulys. Taip paveikslo sandara susiejama su kūno reakcija. Ryški apelsino žievė bendroje purvo visumoje taip pat neatrodo raminanti: jos spalva apibūdinama kaip rėkianti. Skaitytojas mato, kaip kasdieniai daiktai, glaudžiai suspausti vienoje vietoje, įgyja slogią prasmę. Grėsmė kyla iš jų tarpusavio padėties ir užvertos aplinkos, kuri pasakotojo išgyvenime virsta beveik nepakeliamu artumu.

Vienos 170–190 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir nacionalinio minimumo nuoskaitos šiai pastraipai netaikomi.