Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip patirtis sugriauna pasitikėjimą autoritetu?“. Aiškink, kaip konkrečios teksto detalės pagrindžia tavo teiginį.

Jie turėjo įvesti mus, aštuoniolikmečius berniokus, į brandų gyvenimą, į darbo, pareigos, kultūros ir pažangos pasaulį, tarpininkauti tarp mūsų ir mūsų ateities. Kartais mes pasityčiodavome iš jų ir iškrėsdavome jiems kokį pokštą, bet širdies gilumoje jais tikėjome. Tikėdami jų autoritetu, mes savo mintyse siejome jį su didesniu išmanymu ir geresniu gyvenimo pažinimu. Tačiau pirmas nukautasis, kurį pamatėme, sutriuškino šį įsitikinimą. Mes supratome, kad mūsų karta yra garbingesnė negu jų; jie pralenkė mus tiktai mokėjimu gražiai pakalbėti ir apsukrumu. Pirmoji uraganinė ugnis parodė mums, kad klydome, ir šioje ugnyje sugriuvo ta pasaulėžiūra, kurią jie buvo mums įskiepiję.

Jie vis dar rašė ir kalbėjo, o mes jau matėme ligonines ir mirštančiuosius; jie vis dar kalė, kad tarnauti valstybei yra kilniausia pareiga, o mes jau žinojome, kad mirties baimė yra stipresnė. Nuo to mes netapome nei maištininkais, nei dezertyrais, nei bailiais,— jie taip lengvai svaidydavosi visais šiais žodžiais,— mes mylėjome savo tėvynę ne mažiau kaip jie ir drąsiai ėjome į kiekvieną ataką; bet dabar jau šį tą supratome, tartum mums iš karto būtų atsivėrusios akys. Ir matėme, kad iš jų pasaulio nieko nebeliko. Staiga pasijutome baisiausiai vieniši ir išeitį iš tos vienatvės turėjome susirasti patys.

Šaltinis: Erichas Marija Remarkas, „Vakarų fronte nieko naujo“, I skyrius, iš vokiečių kalbos vertė Jonas Kabelka; vartotojo pateikta 2005 m. skaitmeninė kopija, kurioje nurodytas 1960 m. leidimas, PDF p. 10.

Situacija. Pasakoja jaunas kareivis Paulius Boimeris. Jis su klasės draugais pasitikėjo mokytojų raginimu eiti į karą, tačiau fronto patirtis pakeitė jų požiūrį. Pateiktos dvi ištisinės I skyriaus pastraipos. Skaitmeninės kopijos akivaizdžios perrinkimo klaidos sutvarkytos, išlaikant šio liudijimo vertimo redakciją.

Kaip patirtis sugriauna pasitikėjimą autoritetu?

Ericho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ištraukoje pasitikėjimą vyresniųjų autoritetu sugriauna karo patirtis. Pasakotojas prisimena, kad iš mokytojų tikėjosi didesnio išmanymo ir pagalbos pasirengiant gyvenimui. Tačiau pirmas pamatytas žuvęs žmogus šį tikėjimą paneigia. Įvardžiai „jie“ ir „mes“ atskiria vyresniųjų žodžius nuo kareivių išgyvenimų. Rašymui ir kalbėjimui priešinamos ligoninės bei mirštantieji. Pasikeitimą išryškina laiko žodžiai „dar“ ir „jau“: vieni dar kartoja ankstesnes nuostatas, kiti jau patyrė jų ribas. Kartojamas „vis dar“ pabrėžia, kad vyresniųjų kalbos nesikeičia net jaunuoliams patyrus karą. Meilės tėvynei pasakotojas neatsisako, todėl nusivylimas nesutapatinamas su bailumu. Pabaigoje kalbama daugiskaita: vieniši pasijunta kartu kariavę jaunuoliai. Jiems tenka patiems ieškoti išeities, nors anksčiau šią kryptį turėjo parodyti auklėtojai. Taip įvardžių priešprieša atskleidžia ir prarastą pasitikėjimą, ir likusį bendros patirties ryšį.

Pastraipa aiškina, kaip pasikeičia buvusių mokinių santykis su vyresniųjų autoritetu. Pasakojimo įvardžiai ir laiko žodžiai susieja šį pokytį su konkrečia karo patirtimi. Pabaigos vienatvė neprilyginama meilės tėvynei praradimui.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas.

110–150 žodžių apimtis skirta vienai išplėtotai pastraipai. Jai netaikomi viso PUPP rašinio minimumas ir bendras taškų skaičius.