Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip pasikartojanti sąlyga atskleidžia vidinį konfliktą?“ Susiek bent dviejų posmų laikymo veiksmus, norus ir galimas pasekmes.

Veidas, kurį ranka keliu,
rusvas ir negražus –
jis išslys su visa įkyria šypsena,
jei ištiesiu pirštus
trokšdama būti viena.

Saulė, kurią rankoj laikau,
maža ir aštri,
ir suduš, jei paleisiu ją,
norėdama būti tikra
vasara ir savimi.

Šaka, kurią rankoj supu,
žydi, bet vaisių nemegs –
ji palūš, jei palenksiu ją,
ano žiedo ieškodama,
kuriame dūzgiant bitę girdžiu.

Paukštė, kurią ranka sugavau,
nustebus, tyli...
ji užtrokš, jei glostysiu ją,
svajodama būti laisva
ir toli, toli –

Diena, kurią rankoj turiu,
kvepiant liepoms, penkta.
Ji paliks rausvą rėžį mano delne,
jei užgniaušiu ją,
ilgėdamos būti jauna,
taip jauna, kad galėčiau vėl grįžti į čia –

Šaltinis: Liūnė Sutema, „Žaidžiu su veidrodžio šuke“, kn. „Sugrįžau: poezijos rinktinė“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. ISBN 978-9986-39-582-9. Pateikto PDF p.11; spaudos folio nematomas.

Pavadinimas nukreipia į atspindžio ir veidrodžio šukės vaizdą. Spaudinio forma „ilgėdamos“ paskutiniame posme išlaikyta; savo sakiniuose vartok savo pasirinktai sakinio sandarai tinkamą formą.

„Penkta“ tekste nesiejama su konkrečia patvirtinta kalendorine data.

Kaip pasikartojanti sąlyga atskleidžia vidinį konfliktą?

Sutemos eilėraštyje „Žaidžiu su veidrodžio šuke“ pasikartojanti sąlyga atskleidžia, kad kalbančiosios norai nesutampa su galimais jos veiksmų padariniais. Kiekvienas posmas prasideda artumo ar kontrolės įspūdžiu: veidas keliamas, saulė laikoma, šaka supama. Tačiau „jei“ atveria kitą kryptį. Ištiesus pirštus veidas išslystų, paleista saulė sudužtų, o palenkta šaka palūžtų. Šie būsimojo laiko veiksmažodžiai nepasakoja jau įvykusių nelaimių. Jie parodo kalbančiosios svarstomą kainą. Ypač aiškus prieštaravimas tarp paukštės glostymo ir numatomo užtroškimo: švelnus gestas negarantuoja išsaugotos laisvės. Greta išsakomas pačios kalbančiosios noras būti laisvai, todėl jos troškimas susiduria su tuo, ką ji laiko. Paskutiniame posme kontrolės ribą išplečia rankoje turimos dienos vaizdas. Užgniaužimas siejamas su galimu rėžiu delne, o noras sugrįžti jaunai lieka neįgyvendintas tekste. Kartojamas „jei“ sujungia visus mėginimus, bet neleidžia vieno jų paskelbti galutiniu sprendimu. Vien paleisti ar vien stipriau laikyti nepakanka. Panaši penkių posmų sandara leidžia lyginti skirtingus mėginimus, o kiekvieno pabaigoje atsirandantis noras parodo jų asmeninę reikšmę. Todėl pasikartojimas ne tik sujungia tekstą, bet ir išskleidžia kalbančiosios vidinį svarstymą. Vidinis konfliktas kyla todėl, kad siekiamas tikrumas, artumas ir laisvė reikalauja skirtingų, kartais prieštaringų judesių.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir apimties nuoskaitos šiai užduočiai netaikomi.