Henrikas Radauskas „Mūza“
Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip netikėti virsmai kuria eilėraščio pasaulį?“ Susiek bent dvi konkrečias permainas ir paaiškink, kokia tvarka bei nuotaika jas jungia.
Siuvėja mūza iš Denis paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.Ji pro sunkias užmigusias duris
Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę pradeda blaškytis,
Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.
Pateikiamas visas eilėraštis. Jambas – metrinė pėda, kurioje nekirčiuotą skiemenį keičia kirčiuotas. Stilius šiame kontekste – smailus rašymo įrankis. Paveikslo figūra, suknelė ir akmuo dalyvauja poetiniuose virsmuose; jie nėra tikro nutikimo liudijimas.
1 variantas: daiktų santykių permaina
Kaip netikėti virsmai kuria eilėraščio pasaulį?
Netikėti virsmai Radausko „Mūzoje“ kuria pasaulį, kuriame įprastas daikto pavidalas nebeleidžia numatyti jo veiksmo. Iš pradžių siuvėja tiesiog palieka rankdarbį, tačiau toliau laiptais ima lipti jos suknelė. Drabužis atstoja visą figūrą ir perima judėjimą. Antrame posme permaina dar ryškesnė: pro duris ji praeina it vėjas, kambaryje iškyla tartum statula, o vėliau pati vadinama akmeniu. Lengvumas ir sunkumas neatšaukia vienas kito, todėl skaitytojui tenka priimti neįprastą jų sambūvį. Pelargonijos ir kanarėlės virsmas turi net savą tvarką: gėlė gauna balsą, paukštis pražysta. Šios dvi detalės atsako viena kitai, užuot likusios nesusijusiomis keistenybėmis. Vis dėlto poetinis netikėtumas nėra vien žaismingas. Vaikai prieš sparnuotą nusileidimą blaškosi iš baimės, tad naujas pavidalas išlaiko ir nerimą. Pabaigoje akmuo duoda vyrui stilių bei lentelę ir diktuoja. Kalbos šaltiniu tampa tai, kas paprastai laikoma nebyliu daiktu. Vyras atsiranda kaip žodžių priėmėjas. Vadinasi, kūrinio pasaulį sujungia ne kasdienės tikimybės taisyklė, o nuosekliai keičiami veikėjų ir daiktų santykiai. Kiekvienas tolesnis veiksmas praplečia ankstesnį atpažinimą, kol pats žmogus praranda įprastą pirmenybę. Tokia pabaiga susieja neįmanomus virsmus su kūrybos klausimu: kas čia įkvepia, kas kalba ir kam tenka klausytis?
Kaip nagrinėti pateiktą tekstą
| Pastraipos dalis | Šaltinio detalė | Ryšys su teiginiu |
|---|---|---|
| Pradinis teiginys | Pavidalas neleidžia numatyti veiksmo. | Įvardijama, kas laikoma poetinio pasaulio taisykle. |
| Pirmas pavyzdys | Suknelė lipa, figūra gretinama su vėju ir statula. | Kasdienis atpažinimas kaskart papildomas. |
| Susietas pavyzdys | Pelargonija gieda, kanarėlė žydi. | Parodomas abipusis savybių apsikeitimas, o ne atsitiktinių keistenybių sąrašas. |
| Nuotaikos tikslinimas | Baimė prieš sparnuotą nusileidimą | Išlaikomas ir nejaukumas. |
| Minties sujungimas | Akmuo duoda priemones ir diktuoja. | Virsmai susiejami su kalbos kilme ir žmogaus vieta. |
Vertinimo lentelė
Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir nacionalinio minimumo apimties nuoskaitos jai netaikomi.
| Patikra | Veiksmas redaguojant |
|---|---|
| Teiginys | Pabrauk sakinį, nusakantį, kaip virsmai jungia poetinį pasaulį. |
| Tikslūs veiksmai | Greta žodžių „gėlė“ ir „kanarėlė“ užrašyk, ką kiekviena pradeda daryti; patikrink, ar nesukeitei. |
| Paaiškinimas | Po abiejų permainų rask sakinį apie jų tarpusavio ryšį. |
| Nuotaika | Patikrink, ar angelų vaizdu neužgožei vaikų baimės. |
| Išvada | Susiek diktuojantį akmenį su pradiniu teiginiu apie įprastų vaidmenų pasikeitimą. |
| Kalba | Perskaityk įvardžių nuorodas ir patikrink, ar aišku, kur kalbama apie figūrą, drabužį bei žmogų. |
Ostatnia edycja: październik 23, 2026