Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą tema „Kaip namų vaizdas atskleidžia veikėjos vienatvę?“. Paaiškink klasės draugui, kaip aplinkos detalės ir jų vaizdavimas padeda pajusti, ko Irkai trūksta. Remkis pateikta pradžios ištrauka.

Įbėgusi į kalnelį sodno gale ir pamačius, kad saulė jau tik puse veido težiūri pro savo auksinio rūmo angą, Irka skubiai surinko savo lėles ir nuėjo namo. Ji niekados neužsimiršta teleidžiama būti sodne lig saulutei nusileidus. Kartais dar būtų darbo prie namelio arba taip būtų gera dar valandėlę palaigyti su Džimu, bet ką padarysi? Mamytė taip liepia, o mamytės klauso visi mandagūs vaikai. Antra vertus, Irkai malonu daryti ką nors drauge su saulute. Saulutė, prisižaidusi ir prisijuokusi visą dieną padangėse, tuojau pasislėps savo namuose, ir Irka, prisibėgiojusi ištisą dieną sodne ir kieme, taip pat pasislėps savuosiuose. Ji sparčiai sparčiai kilnoja kojytes, nenorėdama pasiduoti saulei pralenkiama. Paskui ją trypsi savo baisiai kreivomis ir trumpomis kojomis Džim, jos širdingiausias prietelis ir vienintelis draugas – juodas kaip aksomas taksas ilgu, melancholingu veidu ir ausimis lig žemės. Irka pagautomis akimis žiūri į saulutės namą. Ak, jos gražumas! Visas auksinis auksitelaitis, o stogas rausvas kaip rožių žiedai, o langai violetiniai lyg žibutės. Prieš namą vartai įvairiaspalviai, spinduliuota karūna papuošti. Šviesu, linksma turi būti tame name. O Irkos namai štai tokie niūrūs ir tamsūs, ir tušti... mamytės nėra, tad pryšakinės durys užrakintos, ir Irka gauna eiti aplinkui. Pro virtuvę bruzda Liudvė, su kuria Irka turi didelio noro pasikalbėti, o Džim tuo tarpu pašmirinėti po slaptingus virtuvės kampus. Bet Liudvei reikia eiti į ledinę, į malkinę, į dešimtį kitų vietų, tad Irkai nieko daugiau nebelieka, tik eiti toliau. Ji eina per visą eilę didelių, tuščių, apmirusių kambarių, kuriuose brėkis, išlindęs jau iš kampų, slenka į vidurį. Mergelės žingsnelių aidas lekia iš vieno kambario į kitą, žadindamas miegančius baldus. Jie bunda, purtos ir tiesias, tikėdamies su džiaugsminga viltim tuojau ką nors ant jų atsisėsiant, į juos atsiremsiant, šiltą, gyvą ranką ant jų padėsiant, maloniai jais pasigrožėsiant, laukdamies tuojau išgirsią linksmą pašnekesį ir juoką. Bet aidas akimirksniu tilsta – ir jie vėl sukniubę nerias į savo miegą. Tik valgomajame budriai tikčioja laikrodis, o kažkur kitame užklydęs uodas dainuoja savo aukštu diskantu.

Įėjus į erdvų vaikų kambarį su viena tiktai našlaitiškai baltuojančia lovele, Irka tuojau imasi darbo. Reikia kuo greičiausiai guldyti lėles, nes vaikams nesveika gulti vėlai. Pataisius joms lovas, ji klupdo jas poteriauti. Nors jai mamytė niekados neliepia melstis, ji dėlto žino, kad taip reikia, ir jos lėlės meldžias kiekvieną vakarą. Pati atsiklaupus greta, ji balsu kalba maldos žodžius: „Tėve mūsų, kursai esi danguje... ir duok mums duonos... ir atleisk mūsų kaltes. Amen“.

Irka žino, kad ten yra dar daugiau žodžių, bet niekaip jų neatsimena. Liudvė dabar vis neturi laiko ją pamokyti, o mamytė, jos prašoma, sako, kad kaip ji užaugsianti ir norėsianti melstis, tai ir išmoksianti. Bet kad ji dabar nori, kaip kiti vaikai kad daro.

Tuo tarpu visai subrėško, ir kelios žvaigždutės žvilgterėjo pro langą. Irka skubiai klosto lėles ir, paėmusi Džimą, kurs jau buvo nesnaudžiąs savo pintinėje, kelia jį ant lango, o paskui pati įsilipusi sėdas greta jo.

Į padanges jau išbėgo gerokas žvaigždžių būrelis, ir priešais langą, virš seno maumedžio, jau uoliai mirkčioja Irkai jos mylimiausioji žvaigždutė. Mylimiausia dėl to, kad visados žiūri į pat Irkos langą ir kad taip linksmai linksmai kinknoja jai auksinę galvelę. Bet Irka myli ir kitas – visas visas – nuo tol laiko, kaip išgirdo nuo Liudvės, kad žvaigždelės – tai mirusieji ir nuėjusieji į dangų vaikai. Jiems ten labai labai gera. Dievulis yra jų tėvelis, o Dievulio motina – jų mamytė. Ir jie visados yra drauge – ne taip, kaip Irkos tėveliai. Ji čia su mamyte, o tėvelis toli toli Kaune. Kai jie visi buvo drauge, buvo taip linksma. Paskui ji ir mamytė atvažiavo čia. Buvo žiema, šalta. Paskui Kalėdos. Irkai mamytė parėdė eglelę, bet buvo nelabai linksma, nes tėvelio nebuvo. Paskui tėvelis parašė pasiilgęs Irkos, ir ji važiavo į Kauną su tetule Brone. Su tėveliu matė kinematografe liūtą ir dramblį, gėrė tokio saldaus šokolado cukrainėje. Paskui tėvelis vėl atvažiavo ir atvežė Džimą... Dabar nebeatvažiuoja ir nebeatvažiuoja... Ir nei Dievulis, nei Dievulio mamytė niekados nesivažinėja su visokiais reikalais – Dievulis turi daug angelų ir siuntinėja juos, kur reikia. O Irkos mamytė vis tai šen, tai ten ir bevažiuojanti. Dabar mat tokie sunkūs laikai, reikia visiems patiems darbuotis – nebėra ką siuntinėti. Ir tie žmonės taip baisiai vagia, reikia pačiai mamytei vis saugoti ir prižiūrėti. O danguje tikriausiai niekas nevagia. Į dangų tas teeina, kas neturi nuodėmės, sako Liudvė. O vogti – nuodėmė. Irka žino: ko mamytė neleidžia daryti, tai yra nuodėmė. Danguje yra tie vaikai, kurie klausė mamytės; jie visi ten labai mandagūs ir geri. Ir kaip toms žvaigždutėms linksma danguje – jų tiek daug, tiek daug! Kad kartais išbėgs viso pažaisti į dangaus pievą, tiek jų yra, kiek gėlių toje pievoje pas malūną. Net mamytė sakosi negalinti jų suskaityti. Nebent tėvelis... Kai tėvelis atvažiuos, ji paklaus... Ak, kuomet atvažiuos tėvelis! Jau taip seniai seniai yra buvęs – kai atvežė Džimą – tuomet dar buvo pavasaris, ir juodu ėjo žibučių į mišką, o dabar jau ir obuoliai prinokę, jau ruduo. Koks tėvelis geras, kad jai atvežė Džimą! Ji taip labai myli savo tėvelį. Ji prašė, kad jis nebevažiuotų į tą Kauną, kad čia drauge gyventų. Bet tėvelis sako: „Negalima, Irka, reikalai taip liepia, nieko nepadarysi“. Fe! bjaurūs, bjaurūs tie reikalai! Irka jų nekenčia.

– Juk pas jus, danguje, nėra reikalų? – klausia ji žvaigždelių.

Žvaigždelės šypso, krato galveles ir, aukso akelėmis mirkčiodamos, kugžda:

– Nėra, Irka, nėra!

Irka, sunkiai atsiduksėjusi, lenkias prie Džimo.

– Ar matai, Džim, danguje nėra reikalų. Laimingos žvaigždutės!

Bet Džim nieko nebegirdi. Negalėdamas lydėti savo ponios į svajonių karalystę, jis nuvyko kitur – į sapnų šalį ir saldžiai miega, padėjęs ant Irkos kelių savo smailų snukutį. Tad Irka, nenorėdama vyti savo favorito iš to laimingojo krašto, švelnitelaičiai glosto jį savo mažute rankele ir vėl, atsikreipus į žvaigždes, tęsia toliau savo pasakojimus.

Dabar, mamytei su reikalais išvažiavus, jai nebėra taip ilgu, nes ji kiaurą dieną žaidžia su Džimu, o vakare kalbasi su jomis. Tik kai lytus lyja ir Dievulio mamytė neišleidžia žvaigždučių pabėgioti, – tai jai taip ilgu ilgu.

Šaltinis: Šatrijos Ragana, „Raštai“, t. 2: „Apsakymai, dramos kūriniai, straipsniai“, parengė Gediminas Mikelaitis, Vilnius: Margi raštai, 2008; „Šaltinių“ skaitmeninė atranka „Apsakymai ir vaizdeliai“, PDF p. 20–21.

Veikėjai ir situacija. Irka gyvena su motina, o jos tėvas – Kaune. Pateikta apsakymo pradžia. Mergaitė grįžta iš sodo, prižiūri lėles ir, laukdama motinos, kalbasi su žvaigždėmis. Džim yra jos šuo taksas, Liudvė dirba namuose. Pasakotojas kalba trečiuoju asmeniu ir perteikia Irkos mintis. Žvaigždžių šeima ir atsakymai priklauso jos vaizduotei; pašnekesys atskleidžia ilgesį būti kartu.

Žodžiai. Brėkis – prieblanda; prietelis – bičiulis; pryšakinės – priekinės; ledinė – patalpa maistui šaltai laikyti; diskantas – aukštas balso skambesys; kinknoti – linkčioti galva; kugždėti – šnabždėti. Išlaikytos šio leidimo formos. Išnašos numeris po žodžio brėkis pašalintas iš pateikimo, jo paaiškinimas yra čia.

Kaip namų vaizdas atskleidžia veikėjos vienatvę?

Namų vaizdas atskleidžia Irkos vienatvę: didelėje erdvėje mergaitei trūksta žmonių artumo. Šatrijos Raganos „Irkos tragedijos“ pradžioje mergaitė įsivaizduoja šviesius saulės namus su spalvingais vartais. Toks vaizdas išreiškia jos troškimą sugrįžti ten, kur gera ir linksma. Tačiau savi namai pasitinka užrakintomis durimis ir tamsa: motinos nėra, o Liudvė turi daug darbo. Eidama per kambarius Irka girdi savo žingsnių aidą. Jis trumpam pažadina baldus, kurie tarsi tikisi pajusti gyvą ranką ir išgirsti pašnekesį. Taip pasakotojas įasmenina aplinką: daiktams suteikiamas žmonėms būdingas laukimas. Kai baldai vėl panyra į miegą, išryškėja, kokio bendravimo trūksta pačiai mergaitei. Svarbus ir kambarių apibūdinimas: „didelių, tuščių, apmirusių kambarių“. Greta esantys apibūdinimai sujungia erdvės dydį su gyvybės stoka. Tokioje aplinkoje vienintelė lovelė baltuoja „našlaitiškai“. Šis žodis sutelkia dėmesį į nuošalumą, nors Irkos tėvai gyvi. Namai pilni baldų, tačiau mergaitė neturi su kuo pasidalyti dienos įspūdžiais. Net girdimi laikrodžio ir uodo garsai paryškina tylą tarp žmonių. Todėl namų erdvė padeda suprasti Irkos ilgesį: jai reikia atsiliepiančio, ją pastebinčio žmogaus. Įsivaizduojama saulės namų šviesa dar labiau išryškina šį tikrovėje nepatenkintą poreikį.

Pastraipą veda erdvės ir mergaitės jausenos ryšys. Saulės namai pirmiausia iškyla Irkos vaizduotėje, o savi namai aprašomi per patiriamą tuštumą ir laukimą. Įasmeninti baldai laukia to paties, ko trūksta ir vaikui: žmogaus prisilietimo, pokalbio bei gyvybės.

Šaltinio vaizdai aiškinami kaip pasakojimo raiška. Baldų pabudimas nėra stebuklingas įvykis, o saulės namai nėra tikras pastatas. Pasakojimo žvilgsnis leidžia pajusti vietą taip, kaip ją išgyvena grįžtantis vaikas.

Šios mokomosios pastraipos įsivertinimas. 170–195 žodžių apimtis yra šios klasės užduoties pasirinkimas; viso PUPP rašinio minimumas ir taškai vienai pastraipai netaikomi.