Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip miesto vaizdai atskleidžia vidinį skubėjimą?“. Teiginį pagrįsk konkrečiomis eilėraščio detalėmis ir paaiškink jų poveikį.

Būdama maža, naktimis klausiau greitkelio gaudesio.
Tas garsas masino paslaptimi, kurią turėjau įminti:

Nueik nežinia kur, surask nežinia ką.

Po daugybės metų, palikusi Kauną, matau, kad naujojo miesto
Gatvių arterijos dar labiau užkimštos –
vėl nespėju sudalyvauti draugo knygos pristatyme,
vėl nespėju nueiti į dar vieną parodą ir koncertą.

Naujieji laikai diktuoja madingiausias diagnozes –
Baimė praleisti gyvenimą ten, kur kiekviena skruzdėlė
Kantriai neša dar vieną šapelį į miesto skruzdėlyną.

Todėl mano draugė išsikraustė kur pušys ir tykuma.
Ji rašo laiškus savo senajam meilės ir neapykantos miestui.

O aš sakau, kad gyvenu mažytėje gamtos oazėje,
Stelbiančioje betonų luitus. Mūsų namus užstatė,
Bet medžiai dar gyvi. Bijau nespėti užsiauginti dar
Vieną rievę.

Mieste, ar tai Tu, ar tai aš? Tik atliepi mano alkį,
Iki dabar viliodamas mašinų gaudesiu, daugiabučių
Eilėmis, vakarais įsižiebiant šviesai, vis dar spėlioju
Svetimus buvimus ir suprantu, kad galbūt yra gerai rašyti čia,
Kur tiek daug perštėjimo ir nedarnos.

Šaltinis: Lina Buividavičiūtė, „Kelionių“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024.

Žodžiai: arterijos – kraujagyslės; rievė – medžio metinio augimo žiedas. Eilėraščio kalbančioji paliko Kauną; naujasis miestas neįvardytas. Po tekstu nurodyti 2024 metai.

Kaip miesto vaizdai atskleidžia vidinį skubėjimą?

Linos Buividavičiūtės eilėraštyje „Skubančiam miestui“ miesto judėjimas atskleidžia ir pačios kalbančiosios nerimą visur suspėti. Gatvės vadinamos arterijomis, todėl miestas įgauna gyvo kūno pavidalą, o užkimštumas perteikia stringantį judėjimą. Šį vaizdą pratęsia du kartus pasikartojantis prisipažinimas, kad ji vėl nespėja. Koncertas, paroda ir draugo knygos pristatymas ima atrodyti kaip neaprėpiama veiklų eilė. Skruzdėlyno metafora parodo nuolatinį bendrą triūsą, prie kurio žmogus jaučiasi turįs prisidėti. Tačiau kreipdamasi į miestą kalbančioji suabejoja, iš kur kyla šis alkis: miestas jį žadina, bet kartu atliepia jos pačios troškimą. Klausimas suartina aplinką ir vidinę būseną. Pabaigoje perštėjimas bei nedarna tampa galima rašymo medžiaga. Taip miesto vaizdai leidžia atpažinti sudėtingą ryšį: skubėjimas vargina, o ta pati aplinka vis dar traukia ir skatina kurti.

Pastraipa seka vaizdų ir kalbėjimo kaitą: arterijos, pasikartojantis nespėjimas, skruzdėlynas ir klausimas miestui. Kiekviena detalė paaiškina tą patį teiginį apie išorinio tempo ir vidinio alkio ryšį. Pabaigos rašymo galimybė išlaiko prieštaringą santykį su aplinka.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas.

110–150 žodžių apimtis skirta vienai išplėtotai pastraipai. Jai netaikomi viso PUPP rašinio minimumas ir bendras taškų skaičius.