Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip liepsnos vaizdas atskleidžia atminties trapumą?“. Aptark kreipinius, žvakidės bei liepsnos vaizdą ir jų ryšį su pabaigoje minėta legenda bei daina.

Mano genties
Pirmajam pilkapy guli
Visi jauni,
Visi gražūs,
Su rūtom prie kepurių,
Susižiedavę su mirtimi.

Kas juos paguldė?
Kam juos užklojo
Ten,
Kur sauso šaltinio dugne
Plyšta žemės širdis...

Imk ir laikyki
Balto kaulo žvakidę –
Nekvėpuok... Neužpūski
Mėlyno lino liepsnos...

Dabar
Mano tautos
Paskutiniam pilkapy brinksta
Legendos grūdas,
Sėkla dainos,
Ir krauju krikštyti
Tampa vėl gyvybe.

Šaltinis: Kazys Bradūnas, „Prie vieno stalo“, Vilnius: Vaga, 1990; 2025 m. lietuvių kalbos ir literatūros VBE II dalies A kurso pagrindinės sesijos užduotis, p. 5.

Žodžiai ir vaizdai. Pilkapis – senovinis kapas su žemės sampilu. Formos „laikyki“, „Neužpūski“, „pilkapy“, „rūtom“ paliktos kaip eilėraštyje. Kaulo žvakidė, lino liepsna ir legendos grūdas yra poetiniai vaizdai; jų nereikia laikyti pažodiniu įvykio aprašymu. Pateiktos visos 22 eilutės, suskirstytos į keturias strofas. „Krauju krikštyti“ yra eilėraščio, o „Prie vieno stalo“ – rinkinio pavadinimas. Po eilėraščiu nurodyti 1950 metai; rinkinio leidimas, iš kurio tekstas cituojamas egzamino užduotyje, išleistas 1990 m.

Kaip liepsnos vaizdas atskleidžia atminties trapumą?

Kazio Bradūno eilėraštyje „Krauju krikštyti“ liepsnos vaizdas atskleidžia, kad atmintį lengva prarasti, todėl jai reikia žmogaus dėmesio. Kalbantysis kreipiasi į adresatą žodžiais „Imk ir laikyki“. Taip nuo pilkapio aprašymo pereinama prie žmogui patikėtos užduoties saugoti atminimą. Balto kaulo žvakidė susieja mirtį su gyvą šviesą laikančiu pagrindu. Neįprastas lino ir liepsnos junginys sukuria švelnios, pažeidžiamos šviesos įspūdį. Raginimai nekvėpuoti bei neužpūsti, pertraukti daugtaškių, sukuria susikaupimo nuotaiką: mažiausias neatsargumas tarsi galėtų užgesinti saugomą šviesą. Šis poetinis veiksmas išreiškia atsakomybę už atminimą. Paskutinėje strofoje minimi legendos grūdas ir dainos sėkla parodo, ką išsaugotas ryšys gali pratęsti. Žuvusiųjų patirtis įgyja kultūrinės gyvybės galimybę. Todėl liepsnos trapumas paaiškina, kodėl vien buvusio gyvenimo pėdsako nepakanka: svarbu, kad dabarties žmogus jį priimtų ir saugotų.

Pastraipoje plėtojama viena mintis: trapi liepsna padeda suprasti, kodėl atminimui reikia gyvųjų dėmesio.

Liepsna perteikia metaforinį atminties saugojimą, o legenda ir daina nurodo kultūrinį jos tęsimą. Teiginys, trumpa citata, jos raiškos paaiškinimas ir sąsaja su visu eilėraščiu sukuria vientisą analizę.

Vienos analitinės pastraipos įsivertinimas.

Šiai vienai mokomajai 110–150 žodžių pastraipai netaikomi viso PUPP rašinio apimties minimumas ir bendras taškų skaičius.