Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip lemties rato vaizdas pagrindžia patarimą nesityčioti?“ Susiek rato judėjimą, menamą padėties pasikeitimą ir baigiamąjį elgesio patarimą.

Jeigu saulės dabar nėra,
Argi ryt nepakils vėl ji nuo Indijos?
Jeigu ratas lemties veržlus
Žemėn žmogų parblokš, smarkiai riedėdamas,
Argi vėl nepakels čia pat?
Toks jau būdas lemties – pokštus mums nuolat krėst.
Tad žinoki, Tarkvinijau,
To, kuriam tu nūnai kojas bučiuot turi
Ir lankstytis žemai, – palauk,
Kai likimas aplink ratą lengvai apsuks,
Puošnūs purpuro apdarai
Kris po kojomis tau ir susiteps purve.
Bet iš jo nesijuok tada
Nei su baime žiūrėk, nei patyčiom kamuok,
Visad tu prisimint turi:
Žaisti mėgsta lemtis dviem kamuoliais iškart.

Šaltinis: Motiejus Kazimieras Sarbievijus. „Lemties žaidimai: poezijos rinktinė“. Parengė Eugenija Ulčinaitė. Vilnius: Baltos lankos, 1995, p. 57. I,13 odę iš lotynų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė. ISBN 9986-403-65-0.

Nūnai – dabar, šiandien. Purpuras – brangus raudonai violetinis audinys, tekste siejamas su aukšta padėtimi. Lemtis – likimas.

Odės paantraštė: „Pataria laimėje ir nelaimėje išsaugoti dvasios pusiausvyrą“. Ji pateikiama už eiliuoto teksto; eilutės neskirstomos į išgalvotus ketureilius.

Kaip lemties rato vaizdas pagrindžia patarimą nesityčioti?

Sarbievijaus odėje „Tarkvinijui Lavinui“ lemties rato vaizdas pagrindžia mintį, kad kintanti žmogaus padėtis neturėtų tapti patyčių priežastimi. Ratas vieną akimirką parbloškia žemyn, kitą gali pakelti, todėl aukštis neatrodo nekintamas asmens bruožas. Klausimai „Argi ryt nepakils“ ir „Argi vėl nepakels“ susieja pasikartojantį saulės judėjimą su žmogaus dalios kaita. Toliau ši abstrakti mintis konkretinama: tas, kuriam dabar reikia lankstytis, vaizduojamas galintis atsidurti žemai. Purpuro apdarų kritimas į purvą ryškiai pakeičia didybės vaizdą. Tačiau prie šios menamos scenos kalbantysis prideda „Bet“ ir uždraudžia juoktis iš nukritusiojo. Taip skaitytojo dėmesys nuo laukiamo padėties apsivertimo nukreipiamas į jo paties elgesį. Lemties ratas nesuteikia teisės atsilyginti pažeminimu. Paskutinis dviejų kamuolių vaizdas dar kartą primena, kad žmogus nėra vienintelis savo aukščio valdovas. Sužmoginta lemtis pasirodo kaip žaidėja, todėl sėkmės nepastovumas reikalauja santūrumo. Kreipinys „Tarkvinijau“ ir liepiamosios formos rodo, kad kalbantysis moko konkretaus laikysenos pasirinkimo. Žmogaus dabartinis pakilimas todėl vertinamas drauge su jo atsakomybe už tai, kaip jis žiūri į tą, kurio padėtis pablogėjo. Odė nepateikia jau įvykusio konkretaus valdovo nuopuolio: numatomas pokytis tampa argumentu, kodėl kitą verta gerbti ir jam praradus išorinius galios ženklus.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir apimties nuoskaitos šiai užduočiai netaikomi.