Užduotis. Parašyk 110–150 žodžių išplėtotą pastraipą tema „Kaip kreipiniai ginčą paverčia asmeniniu konfliktu?“. Paaiškink klasės draugui, kaip pateikto teksto raiška pagrindžia tavo mintį.

Kreontas. Teip, mano vaike, tu neturi užmiršti; juog tėvo noras privalo būti tau brangiausias už viską. Todėl tai tėvai ir nori turėti savo šeimynoj paklusnius vaikus, kad jie priešiams prastu mokėtų, o draugus guodotų, pasižiūrėdami į tėvą. O kas turi blogus vaikus, tai ar galima apie tą žmogų pasakyti kita ką, kaip tą, juog jis pagimdė sau votį ir duoda priešiams progą stipriai pasijuokti iš jo? Todėl, mano vaike, patariu tau niekados neaukauti savo proto dėlei meilės moteriškės, žinant, juog moteriškių glėbavimos atsiliepia šalčiu, juog vienose sienose su tavimi gyvena prasta pati. Atstumk nuo savęs tą moteriškę, kaip priešių, — tegul sau pasijieško sužieduotinio... anoję pasaulyje! Jei aš ją visoje pilėje vieną viešai kaltinu už nepaklausymą, aš bent nežadu būti melagiu prieš visą pilę ir liepsiu ją nužudyti. Tegul ji kreipiasi tuokart prie Zeuso-Šeimano. Jei aš imsiu auklėti nepaklusnume savo giminaičius, tai nuo kitų nė to tiek nebelauk paklusnumo! Kas gali vesti namų ūkė, tas sumanys būti bešališku ir viešpatystės dalykuose. Iš antros pusės, neatras pas mane pagyrimo žmogus, kurs dėlei puikybės peržengia kito norą arba svajoja apie suvaržymą viešpačių. Tautos išrinktasis privalo būti paklusniu teisybei ir smulkiuose dalykuose. Guldau savo galvą, kad tokių pažiūrų žmogus mokės ir valdyti ir būti valdomu; gyvoj-gi mūšio laike jis pasirodys geru, įtikimu draugu. Nėra nieko prastesnio, kaip anarchija. Ji žudo viešpatystes, ji griauja šeimyną, ji priverčia bėgti susijungusią kariūmenę. Užtat paklusnumas paprastai išgelbsti paklusniuosius. Tokiu būdu privalo sergėti įstatai, o nepasiduoti moteriškei; geriaus jau yra prasčiausiame atsitikime prasišalinti vyrui, kad tik nesakytų, juog mes pasidavėme moteriškei.

Choras. Jei mes, seniai, neklystame, tai tu, kaip mums rodos, sakai teisingai.

Emonas. Dievai, tėve, apdovanojo žmogų protu, augščiausia už visas gerybe. Aš nepasakysiu, juog viskas, ką tu sakai, yra neteisinga, ir aš negalėjau pasiryžti sakyti ir duok dieve, kad man neišpultų to sakyti, vienok-gi protinga mintis gali gimti ir pas kitą. Aš, žinoma, galiu žinoti viską pirm tavęs, ką sako, ką daro. Tu gali rūsčiai pažiūrėti į prastą žmogų, jei tau nemalonu, ką jis sako. O man štai atsitinka girdėti netyčia, juog pilėnai patylomis gailisi vargšės mergaitės; ji, pagal jų nuomonę, visai nėra užsitarnavusi teip begėdiškos mirties už savo iš visų atžvilgių puikų darbą. Jei ji nepaliko nelaidoto savo tikrojo brolio, kritusio ristynėje, neatidavė jo suplėšyti alkaniems šunims ir paukščiams, — ar-gi ji neverta augščiausio pagyrimo? Štai kokia kalba tylomis platinasi po pilę. Man, tėve, visų-brangiausia yra tavo laimė. Kuo gali labiausiai pasigirti vaikai, jei ne geru laimingo tėvo vardu, arba tėvas — geru vaikų vardu? Nemanyk-gi vien tik apie vieną, būk teisinga yra tik tai, ką sakai tu, o ne kiti. Kas vien tik save skaito protingu, iškalbingu ir švelnaus būdo, nepripažindamas to kitiems, tas, reikia tik į jį prisižiūrėti, paprastai giriasi.

Žmogui, jei tik jis yra protingas, nėkiek nedaro gėdos pasimokyti pas kitus.

Būk perkalbamu, atsisakyk nuo savo užmanymo: jei ir aš galiu išreikšti savo nuomonę, kaip žmogus, teisybė, dar jaunas, tai pasakysiu, juog geriausiai yra būti protingu nuo prigimimo, arba — tai reta esti — gerai yra ir pasimokyti pas tuos, ką protingai kalba.

Choras. Viešpatie, jei jis teisingai kalba, tau reikia paklausyti jo ir vienkart jam — tavęs: abudu judu esata teisingu savo žodžiuose.

Kreontas. Kaip, — kad aš, senis, mokyčiaus proto pas vaikesą?

Emonas. Tu gali pasimokyti nuo manęs tik teisingo. Nors aš esu ir jaunas, vis-gi labiaus reikia žiūrėti į darbus, kaip į metus.

Kreontas. Ar tai tas yra tavo geriausis darbas, kad tu guodoji niekšus?

Emonas. Ne, aš niekados nereikalaučiau guodonės dėlei prastų žmonių.

Kreontas. O ar-gi ji neserga ta liga?

Emonas. To nepasakys nė vienas Tėbietis.

Kreontas. Ar-gi pilėnų priedermė nurodyti, kas man reikia daryti?

Emonas. Ar-gi nenusimanai, kad teip sakydamas sakai, it... vaikas!

Kreontas. Pasakyk, meldžiamas, mano žemę kas turi valdyti: aš ar kiti?

Emonas. Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta.

Kreontas. Ar-gi viešpatystė nesiskaito, pagal bendrą nuomonę, viešpaties savasčiumi?

Emonas (karčiai juokdamos). Kaip-gi gerai būtų viešpatauti tau vienam, tyre!...

Kreontas (chorui). Regimai, jis yra iš vieno su niekše.

Emonas. Teip, jei ta niekšė — tu, aš rūpinuos tavimi.

Kreontas. Ak, biaurybe! kaip tu drįsti ginčytis su tėvu?

Emonas. Aš matau, tu neteisingai elgies.

Kreontas. Kaip? Aš neteisingai elgios, steigdamas paturėti savo valdžią?

Emonas. Tu visiškai nesirūpini jos palaikyti, jei patsai griauni dievų įstatus.

Kreontas. Kame, moters verge!?

Emonas. Užtat tu negali manęs pavadinti begėdystės vergu...

Kreontas. Bent tu tik ir kalbi, ką už ją.

Emonas. Teip, bet ir už tave, ir už save, ir už Mirties dievus.

Kreontas. Nepataikauk prieš mane, bobos verge!

Šaltinis: Sofoklis, „Antigona“, vertė J. Š. [Jurgis Šaulys], Tilžė, 1903, p. 22–24; vientisas Kreonto ir Emono ginčas.

Situacija. Haimonas mėgina įtikinti tėvą Kreontą pakeisti sprendimą dėl Antigonės, jo sužadėtinės. Valdovas savo paliepimo laikosi ir kalba apie paklusnumą. Pokalbį stebi choras.

Žodžiai ir vardai. Emonas – šiame leidime vartojama Haimono vardo forma; Antigona – Antigonė; pati – žmona; guodoti – gerbti; guodonė – pagarba; priedermė – pareiga; viešpatystė – valstybė; savasčius – nuosavybė; tyras – dykuma, negyvenama vieta. „Būk perkalbamu“ – leisk argumentu pakeisti savo nuomonę. Išlaikyta prozinio 1903 m. vertimo kalba. Vėlesnio eiliuoto vertimo žodžiai ir vaizdai į šią ištrauką neperkeliami. Neįprasta forma „prastu“ taip pat perrašyta pagal šį leidinį.

Kaip kreipiniai ginčą paverčia asmeniniu konfliktu?

Sofoklio tragedijos „Antigonė“ tėvo ir sūnaus ginče kreipiniai parodo, kaip keičiasi pašnekovo vertinimas. Pradžioje Kreontas į Haimoną kreipiasi „mano vaike“ ir kalba apie laukiamą paklusnumą. Kai sūnus pasiūlo svarstyti kitų nuomonę, valdovas jau piktinasi turįs mokytis iš vaikėzo. Jaunumas tampa priežastimi atmesti žodžius dar neaptarus jų pagrindo. Vėliau Kreontas sūnų vadina moters vergu, todėl kalba apie merginos likimą virsta kaltinimu pačiam pašnekovui. Haimonas primena kalbantis ir dėl tėvo, ir dėl savęs, ir dėl mirties dievų. Šis atsakymas atskleidžia platesnį rūpestį, kurį įžeidžiantis pavadinimas užgožia. Kreipinių kaita leidžia sekti ginčo aštrėjimą: iš pradžių tikimasi paklusnaus vaiko, paskui prieštaraujantysis menkinamas. Taip dialogas parodo, kaip asmens puolimas apsunkina galimybę išgirsti jo argumentą ir grįžti prie svarstomo sprendimo.

Pastraipa seka kreipinių kaitą tame pačiame ginče. Giminystės vardas siejamas su reikalaujamu paklusnumu, o vėlesni pavadinimai nukreipia dėmesį nuo svarstomo sprendimo į patį kalbėtoją. Haimono atsakymas leidžia patikrinti, ko menkinantis vardas neaprėpia.

Šios mokomosios pastraipos įsivertinimas. Viso PUPP rašinio apimties ir taškų reikalavimai vienai pastraipai netaikomi.