Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą pastraipą tema „Kaip kartojimas atveria prisiminimų erdvę?“. Paaiškink klasės draugui, kaip pateikto teksto raiška padeda suprasti jo mintį.

Ežero skaisčios bangos liūliavo
Žaliu smaragdu;
Laivą be irklo varė, lingavo
Vėsos dvelkimu.

Saulė už Alpių leidos sustingus;
Varpai Liucernos
Dievui aukojo darbus vargingus
Žmogaus ir gamtos.

Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų papūtė kvapas
Skania sveikata.

Audžiau nurimęs aukso svajones
Aušros spinduliais;
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,
Padangių keliais.

Vedė jas Paukščių kelias žvaigždėtas,
Lydėjo širdis
Į tolimąsias, į numylėtas
Tėvelių šalis.

Kiek atminimų-atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!

Ten, kur palangėm stiepias sužiurę
Žemčiūgų žiedai,
Kur raudonmargę kreipia kepurę
Jurginų pulkai,

Ten, kur sesutės rūta dabina
Kasas nuo mažens,
Kur juodbėrėlį brolis augina
Balnot ant rudens,

Ten, kur Dubysa mėlyna juosta
Banguoja plati!..
Ko, ašarėle, ko tu per skruostą
Kaip perlas riedi?

Ten tai prabėgo mano brangiausi
Jaunystės laikai,
Ir po tiek metų pats savęs klausi:
Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!

Šaltinis: Maironis, „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“, knygoje: Elena Degutienė, „Iš raštijos versmių. Lietuvių kalbos vadovėlis pagrindinės mokyklos VII klasei“, 2 dalis, pirmasis leidimas. Punskas: „Aušra“, 2017, p. 53–55; ISBN 978-83-65342-42-3.

Vieta ir žodis. Keturių kantonų ežeras ir Liucerna yra Šveicarijoje. Smaragdas – ryškiai žalias brangakmenis. Išlaikyta 2017 m. liudijimo rašyba ir skyryba. Eilėraščio kalbėtojas nėra savaime tapatinamas su autoriumi.

Kaip kartojimas atveria prisiminimų erdvę?

Maironio eilėraštyje „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ kartojimas padeda pereiti iš matomo peizažo į atmintį. Pradžioje aprašomas Šveicarijos ežeras, Alpės ir Liucernos varpai. Vėliau svajonės nukreipiamos į tėvelių šalį, o kartojamas „Ten“ vis sugrąžina žvilgsnį į jos gėles, artimuosius ir Dubysą. Gimtoji vieta tampa vidinio išgyvenimo centru, nors kalbėtojas tebėra svetur. Šeštoje ir paskutinėje strofose pasikartojantys žodžiai apie atminimus apgaubia šį paveikslą. Junginys „Anapus ribos!“ primena, kad išgyventa jaunystė nutolusi. Todėl atminties vaizdas turi ir gyvumo, ir nebesugrąžinamo laiko liūdesio. Pasikartojimai leidžia skaitytojui sekti vidinę kelionę, kurioje artėjama prie brangios vietos ir kartu pajuntamas atstumas.

Pastraipa parodo erdvės ir laiko kaitą. Kartojimas aptariamas pagal jo vietą eilėraštyje ir poveikį visumai. Šveicarijos kraštovaizdžio grožis išlieka, o judėjimas į tėvelių šalį vyksta svajonėse. Tai ne pasakojimas apie fizinį grįžimą.

Šios mokomosios pastraipos įsivertinimas. Viso PUPP rašinio apimties ir taškų reikalavimai vienai pastraipai netaikomi.