Užduotis. Parašyk vieną 170–190 žodžių pastraipą klausimu „Kaip kartojamas prisipažinimas atskleidžia kalbančiojo lūkesčius?“ Paaiškink, kaip konkrečios raiškos detalės kuria prasmę.

Visa laimė, kad nesu nei mokslininkas, nei koks specialistas, todėl apie toleranciją galiu pasvarstyti tik iš praktinės, labai asmeninės pusės, ir nieko daugiau. Visa laimė, nes šios temos painumas ir sudėtingumas dažną kalbą ar diskusiją nuveda aklavietėn. Man nesyk yra taip nutikę, todėl išgirdęs žodį „tolerancija“ vis pagalvoju, ar įmanoma bent sau pačiam iki galo išsiaiškinti, kokių nuostatų ir elgesio jis laukia, kokia yra jo apimtis bei ribos.

Kai kitados tarpkonfesinių krikščionių kovų įkarštyje ėmė rastis ir vis drąsiau gyvuoti tolerancijos idealas, jo turinys buvo paprastas ir aiškus: tiesiog nelieti vieni kitų kraujo. Nežudyti ir nepersekioti žmogaus vien dėl to, kad jis laikosi kitokių religinių įsitikinimų. Neprimetinėti jam savo tiesos ugnimi ir kalaviju. Martynas Liuteris, vokiškosios tolerancijos „tėvas“, paliko garsią frazę: „Su eretikais reikia kovoti ne ugnimi, o raštais.“ Tiesa, pats didysis reformatorius gyvenimo pabaigoje griežtai smerkė bet kokius savo Bažnyčios skilimus ir laidė antisemitines pastabas. Tai tik dar sykį rodo, kaip nelengva net elementariausius teorinius tolerancijos principus paversti savo vidiniu nusistatymu bei nuoseklia praktika.

Visas XVIII ir XIX amžius toliau plėtojo ir gilino tolerancijos sąvoką. Švietimo epochos Prūsijos karaliaus Frydricho Didžiojo įsitikinimas, kad kiekvienas žmogus turįs būti išganytas pagal savo gyvenimo būdą, jau yra kur kas daugiau negu pastangos nelieti kraujo ir su kitaminčiais kovoti žodžiais, o ne ugnimi. Katalikų bažnyčiai prireikė nemaža laiko, kol, atsisakiusi rūsčių XIX a. prakeiksmų sąžinės laisvei, ji pati aukščiausiu lygiu pripažino teisę kiekvienam asmeniui išpažinti ir skleisti savo religinius įsitikinimus.

Kone prieš pusšimtį metų įvykęs Vatikano II susirinkimas Tikėjimo laisvės deklaracijoje Dignitatis humanae iškilmingai skelbė: „Žmogiškasis asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė glūdi tame, kad visi žmonės turi būti tokie saugūs nuo pavienių asmenų, visuomeninių grupių ar bet kokios žmogiškosios valdžios prievartos, kad niekas tikėjimo srityje nebūtų nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas pagal ją skelbti bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais veikdamas ir neperžengdamas teisėtų ribų.“

Bažnyčiai pavyko ne tik apsiginkluoti formaliosios tolerancijos principais, bet ir siekti, kad žmogiškojo orumo suvokimas skatintų skirtingų visuomenės grupių bendrystę. Besivystanti ekumeninio judėjimo ir tarpreliginio dialogo praktika griovė priešiškumo ir nepasitikėjimo sienas tarp skirtingų krikščioniškųjų konfesijų, tarp krikščionių ir nekrikščionių, tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Užuot pasitenkinus tik drungna pakantumo, susitaikymo idėja, vis labiau augo poreikis kalbėtis ir bendrauti, išgirsti ir suprasti vieni kitus. Šioje srityje pasiekta tokių rezultatų, kurie net nesisapnavo drąsiausiems praėjusių amžių tolerancijos šaukliams. Užtenka paminėti vien garsiuosius Asyžiaus taikos susitikimus, kur kartu pasimelsti ir pasikalbėti susirenka visų didžiausių pasaulio religijų atstovai. Prasidėjęs popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva, šis forumas toliau tęsiamas ir Benedikto XVI. Šiųmetis Asyžiaus susitikimas buvo ypatingas tuo, kad kartu su religijų atstovais jame taip pat dalyvavo agnostikai, ateistai. Sakytum, tiesiog neįtikėtinas atvirumas ir tolerancijos triumfas.

Ko dar galėtume laukti ir tikėtis iš žodžio „tolerancija“? Kur jis toliau ves žmonių giminę, o šiuo konkrečiu atveju – religijų atstovus? Ir ko dar trūksta, kad vadinamoji „Asyžiaus dvasia“ reikštųsi ne tik pavieniais renginiais, bet ir pastovia nuostata, kuri nesvarstoma ir neįrodinėjama, o ja tiesiog gyvenama? Ar tai nėra iliuzija prisimenant, jog keturios didžiosios pasaulio religijos – krikščionybė, judaizmas, islamas ir budizmas – ir toliau vieninteliu tikru ir teisingu tikėjimu pripažįsta tik savąjį?

Tolerancijai, rodos, visai pakaktų to, kad skirtingų religijų išpažinėjai, užuot kariavę, draugiškai susitinka, bendrauja, kartu meldžiasi, dalijasi patirtimi, drauge siekia visuomenės gerovės. Kalbant apie ekumenizmą ar tarpreliginį dialogą, man kitados atrodė patrauklu ir teisinga mokytis vieniems iš kitų, praplėsti ir praturtinti save kitų religinių tradicijų lobiais. Antai iš Rytų krikščionybės mes, katalikai, galėtume pasisemti meilės liturgijai, o iš protestantiškųjų Bažnyčių – pagarbos Šventajam Raštui, giesmėms ir pamokslams. Judėjų tradicija mums atskleidžia mūsų šaknis, o kartu nuolat kreipia prie šiurpulingos Dievo didybės ir visagalybės. Islamas turi savo nepralenkiamus mistikus, be to, spinduliuoja tikėjimo drąsą, pasiaukojimą, ištikimybę. Budizmas savo ruožtu atveria meditacijos gelmes ir askezės išmintį.

Visus tuos dalykus šiaip ar taip esu pastebėjęs, suvokęs jų svarbą, vienaip ar kitaip siekęs pažint ir priimti. Dalyvaudamas stačiatikių ir liuteronų pamaldose, skaitydamas knygas, bendraudamas su tų religijų atstovais. Nepasakyčiau, kad rezultatai būtų puikūs. Visa, kuo žavėdavausi ir ką stengdavausi pasisavinti iš kitos religijos lobyno, galų gale taip ir likdavo kažin kur šalia, neprilipdavo, netapdavo savastimi. Pavydėjau Thomui Mertonui, kurio dvasinius raštus persunkęs Rytų aromatas. Pavydėjau Šventojo Rašto dėstytojui kunigų seminarijoje, kuris ekstazės pagautas giedodavo hebrajiškas psalmes. Na ir, žinoma, pačiam Pranciškui Asyžiečiui: jis kryžiaus žygių metu lyg niekur nieko šnekučiavosi su Egipto sultonu ir buvo gavęs dovanų muedzino ragą, kartais ir pats jį papūsdavo.

Mano gyvenime buvo tik du atsitikimai, kada svetima religinė tradicija kone stebuklingai tapo tikra savastimi. Pirmąsyk tai nutiko tarnaujant tarybinėje kariuomenėje Tichvino mieste prie Leningrado. Mūsų dalinys atlikdavo statybos darbus. Iš vieno objekto mus vežiodavo į kitą. Tuo metu dirbome Chvalovo kaimelyje keliasdešimt kilometrų nuo kareivinių. Reikėjo dengti kažin kokio pastato stogą, buvo žiema, šaltis, dar vėjas, žodžiu, nelinksma. Kaimelio pakraštyje stūksojo stačiatikių cerkvė, apgriuvusi, apleista, kaip įprasta anais laikais Rusijoje. Iš tolo vis žvilgčiodavau į jos liūdną bokštą ir pagalvodavau, kad mudu panašūs šioje vietoje. O sykį, paaukojęs pietų pertrauką, per pusnis nuklampojau prie tų griuvėsių. Viduje nuo išlikusių sienų į mane žvelgė apsilaupiusios freskos, rūstūs nepažįstamų šventųjų veidai, iš sniego kyšantis sulaužytas kryžius. Svaigo galva, kažin kas lyg užgiedojo aukštybėse, nė pats nepajutau, kaip ėmiau balsu melstis lietuviškai, rusiškai, lotyniškai. Net gražiausiose pasaulio katedrose vėliau nebuvo tokio dieviškumo srauto. Mano katalikybė ten, apgriuvusioje ir niekam nereikalingoje cerkvėje, įgijo rečiausią ir brangiausią patirtį, kuri iki šiol gyva, kurios niekur kitur negalėjau prisišaukti.

Šaltinis: Julius Sasnauskas, „Tolerancijos momentas“, knygoje „Pagaunama ir nepagaunama“. „Alma littera“, 2013, vartotojo pateiktas EPUB, ISBN 9786090108741; originalių pastraipų 1–9 ištrauka. Visos esė pabaigoje nurodyta: Tolerancijos centras Vilniuje, 2011 11 16.

Šaltinio laikas. Esė pabaigoje nurodyta 2011 m. lapkričio 16 d.; žodžiai „šiųmetis“ ir „prieš pusšimtį metų“ priklauso šiam kalbėjimo laikui.

Žodžiai. Cerkvė – stačiatikių maldos namai; ekumenizmas – krikščionių vienybės siekimas; liturgija – nustatyta bendrų religinių apeigų tvarka; askezė – sąmoningas savęs varžymas dėl dvasinių tikslų; muedzinas – musulmonus maldai kviečiantis žmogus. Eretiku religinėje polemikoje vadinamas nuo pripažintos tikėjimo doktrinos nukrypstantis asmuo.

Kaip kartojamas prisipažinimas atskleidžia kalbančiojo lūkesčius?

Sasnausko esė „Tolerancijos momentas“ kartojamas prisipažinimas „Pavydėjau“ atskleidžia kalbančiojo norą patirti tokį artumą kitai tradicijai, kokį jis įžvelgia kitų žmonių gyvenime. Prieš šį žodį jis išvardija savo pastangas: dalyvauja pamaldose, skaito, bendrauja. Tačiau susižavėjimas lieka šalia ir netampa savastimi. Todėl pavydas atsiranda ten, kur pastangos neatitinka laukiamo rezultato. Pirmą kartą pasakytas „Pavydėjau“ nukreipia dėmesį į Mertono raštus, persmelktus Rytų tradicijos. Antrą kartą tas pats žodis pristato dėstytoją, ekstazės pagautą giedantį hebrajiškas psalmes. Pastraipos sakinių pradžioje kartojamas veiksmažodis sujungia skirtingus pavyzdžius ir sustiprina kalbančiojo nepasitenkinimą savo patirtimi. Toliau prisimenamas Pranciškus Asyžietis: žavimasi jo laisvu bendravimu su sultonu. Šie žmonės atspindi skirtingus artumo būdus, kuriuos kalbantysis norėtų atpažinti savyje. Jis nekaltina jų dėl savo nesėkmės, atvirai parodo savąjį lūkestį. Vėlesnis atsiminimas apie apleistą cerkvę pakeičia palyginimo kryptį. Ten neįprastas išgyvenimas kyla iš jo paties padėties, šalčio, vienatvės ir maldos. Paaiškėja, kad savastimi tapusi patirtis gali turėti kitokį pavidalą negu gerbiami pavyzdžiai. Taigi kartojimas padeda išryškinti pradinį savęs matą, kurį asmeninis atsiminimas vėliau praplečia. Skaitytojas mato ir nuoširdų susižavėjimą kitais, ir jo keliamą spaudimą sau.

Žodis „Pavydėjau“ pakartojamas du kartus; trečias asmuo įtraukiamas kita sakinio pradžia. Pavydas interpretuojamas kaip prisipažinimas apie savo lūkestį. Tekstas nesuteikia pagrindo teigti, kad kalbantysis trokšta kitus pažeminti ar jų patirtį paneigti.

Vienos 170–190 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Apimtis skirta šiai užduočiai; atskirai pastraipai netaikoma viso egzamino taškų lentelė.