Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip išryškėja paguodos ir skausmo neatitikimas?“. Aptark Juodvalkio lūkesčius, jo žodžius bei gestą ir Baltaragio būseną.

Juodvalkis vis dar sėdėjo už stalo, prie kurio neseniai linksminosi per vestuves ir nuo kurio šiandien išnešė jaunamartės grabą, prislėgtas sunkių minčių ir traukdamas dūmą, kuris kamuoliais kilo į palubę ir sklaidėsi po trobą. Nykūs šešėliai prigludo tamsiuose pakampiuose kaip beviltiškas susirūpinimas. Slėgė sunki tyla. Pagaliau neiškentė kalvis ir pasipurtė. Pasižiūrėjo pro dūmus į sulinkusį prie lopšio Baltaragį ir suprato, kad iš to lopšio kils naujas gyvenimas ir išsklaidys nykius šešėlius surūkusioje troboje. Jis paguos nelaimės parblokštą jo bičiulį ir suteiks jėgų iš naujo gyventi.

Tai supratęs, kalvis pakilo nuo stalo, priėjo sunkiu žingsniu prie Baltaragio ir uždėjo ranką ant jo palinkusio peties.

– Nenusimink, – tarė. – Pakelsi nelaimę, dvigubai stiprus būsi. Užsiauginsi dukrelę, ir bus ji tau visas gyvenimo džiaugsmas, paguoda. Tai neprarask galvos. Nelaimė kaip naktis praeis, ir vėl užtekės saulė.

Baltaragis pasižiūrėjo į savo bičiulį padūmavusiomis akimis, lyg nieko nesuprasdamas ir nesitikėdamas sulaukti užtekančios saulės. Baisi nykuma jį slėgė, ir jis nieko negalėjo suvokti, tiktai visa širdimi jautė – kol gyvas bus, neatsitrauks nuo lopšio, kur buvo jo gyvenimo visa viltis.

Šaltinis: Kazys Boruta. Baltaragio malūnas. Vilnius: Alma littera, 2002; 2012 m. skaitmeninis leidimas pagal pateikto PDF antraštę; antraštėje nurodytas ISBN 978-5-430-06012-1; pateikta vientisa XII skyriaus dalis, p. 76–77.

Situacija ir žodžiai. Marcelė mirė gimdydama dukterį. Kalvis Juodvalkis parvedė bičiulį Baltaragį po laidotuvių namo, kur lopšyje miega naujagimė. Grabas – karstas; palubė – vieta prie lubų. Pateikta vientisa XII skyriaus pabaiga. Juodvalkio viltis ir Baltaragio savijauta pasakojime išlaikomos skirtingos.

Kaip išryškėja paguodos ir skausmo neatitikimas?

Kazio Borutos romano „Baltaragio malūnas“ ištraukoje bičiulių požiūris į ateitį skiriasi, nes Juodvalkis mato paguodos galimybę, o Baltaragis dar panyręs į netekties skausmą. Kalvis pažvelgia į prie lopšio palinkusį draugą ir ima tikėti, kad dukrelė suteiks jam jėgų gyventi. Priėjęs uždeda ranką ant peties ir palygina nelaimę su praeinančia naktimi. Būsimoji saulė jo kalboje reiškia laukiamą palengvėjimą. Tačiau Baltaragio atsakas šio pažado nepatvirtina. Jis žiūri nesuprasdamas ir nesitikėdamas sulaukti tos saulės. Paskutinis sakinys išlaiko nykumą kartu su ryšiu: vyras jaučia neatsitrauksiąs nuo lopšio. Vadinasi, likusi viltis dar nėra patirta ramybė. Šis perspektyvų neatitikimas parodo, kad nuoširdžiai guodžiančio žmogaus įsitikinimas negali iškart pakeisti gedinčiojo būsenos. Bičiuliai išlieka šalia, tačiau tą pačią ateitį šiuo metu įsivaizduoja skirtingai.

Pastraipa remiasi dviejų perspektyvų skirtumu. Kalvio ateities pažadas nėra pasakojimas apie jau pasiektą ramybę. Paskutinė mintis pratęsia analizę: ryšys su dukterimi išlieka, bet gedulas neužbaigtas. Toks skaitymas leidžia paaiškinti ir artumo vertę, ir paguodos ribas.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas.

110–150 žodžių apimtis skirta vienai išplėtotai pastraipai. Jai netaikomi viso PUPP rašinio minimumas ir bendras taškų skaičius.