Užduotis. Parašyk vieną 170–190 žodžių pastraipą klausimu „Kaip įsivaizduojama kalba atskleidžia pasakotojos vertinimą?“ Paaiškink, kaip konkrečios raiškos detalės kuria prasmę.

Prieš daugelį metų motina, iš pradžių irgi logiškai, bandė išsiaiškinti procesą, kaip šeimos draugai virsta šeimos nariais. Tada ji su tėvu jau pykosi. Ačiū Dievui, ne dėl pinigų. Abu buvo ne materialistai. Motina - logiška. Tėvas - jausmingas ir jautrus, (Menui.) Vienąkart motina, aplankiusi mane, grįžo namo pas tėvą iš Anykščių. Ten aš gyvenau pas senelius ir tada sirgau skarlatina. Močiutė - kad vaikui negadintų akių - lempą uždengė plona vilnone skara. Žiūrėdavau į gyslelėmis sutrūkinėjusį lubų tinką ir iš tų ornamentų susidėstydavo senukų portretai. Dažniausiai įsivaizduojamo Dievo. (Tada dar tikrai žinojau, kad jis yra.) Antrame aukšte tebegyveno sovietų valdžios suleisti kagėbistai, atėmę iš senelio pusę namo. Bet jis tos valdžios nekentė ir anksčiau, ne dėl pragmatinių priežasčių, dėl ideologinių. Su tais karininkais apačioj jis kartais išgerdavo butelį degtinės. Kai jie išeidavo, senelis uždarydavo langines ir klausydavo laidos iš Amerikos. Ji prasidėdavo sakiniu „Amerikos balsas kalba iš Vašingtono“. Kas yra Pentagonas, jis man išaiškino jau daug vėliau, kai buvau ketvirtoje klasėje. Apie politiką kalbėdavo net tada, kai skiepydavo sode medžius, keikdamasis, kokie dabar durni vaikai, neskiria kriaušės skiepo nuo obels. Kai jis mirė, ligoninėj paėmiau jo daiktus. Piniginėje buvo laikraščio iškarpa apie Izraelio karą su arabais. (Dabar, po daugelio metų, būčiau radusi tą patį, nors per tą laiką įvyko daug svarbių strategų derybų.)

Grįžusi tada iš Anykščių motina rado tėvą lovoje su kailiniais, skaitantį K. Stanislavskį. Krosnies jis paprastai nekurda-vo net žiemą. Keptuvės taukuose, kaip rudeniniame leduke lapai, buvo sustingę svogūnai. Tėvas motinai ėmė pasakoti, kas tai yra „sverchzadačia“. Kiekviena spektaklio scena, sakinys, intonacija ir judesys turi tarnauti galutiniam tekstui kaip vasalai. Kitaip spektaklio struktūra suirs. Scenoje nieko negali būti atsitiktinio. „Tu įsivaizduoji, kaip tai sunku padaryti?“ Motina klausė ir staiga prisiminė, kad nenuvežė man vitaminų. Pamatė juos dabar ant spintelės kambary. Labai skubėjo į darbą, paskui, pusę pirmos, po naktinės pamainos stoties restorane, kuriame dirbo, įsėdo į traukinį. Prekinį. Šilumvežyje mašinistas pasodino ją ant mažos kėdelės ir važiuodama ji žiūrėjo, kaip iš šviesos išnyra traukinio bėgiai. Traukinys važiuodavo tada labai siaurais bėgiais. Dabar net bandoma tuos „siaurukus“ atgaivinti. Tai įmanoma, bet tik emocinėje atmintyje. Motinos plaukai traukinyje dar tebekvepėjo aliejuje verdamomis spurgomis. Vienas rusas geležinkelio stotyje (tais laikais, kaip ir daugelis žmonių, laukiantis traukinio į šviesų rytojų) paklausė, kuo ji dažo plaukus, kad jie juodi kaip anglis. Motina nežiūrėdama į jį atsakė: „Batų tepalu“. Visai nemokėjo koketuoti ir, deja, tai yra paveldima. Paskui, pritardama tėvui dėl Stanislavskio (nors jis aiškiai matė, kad ji nesiklauso), prisiminė, kaip aš apsidžiaugiau ja it fantomu Anykščiuose. Rytą virtuvėje pamačiau gauruotus kailinius ir rezginę neįtikėtinai didelių apelsinų. Tas mano džiaugsmas buvo paskutinės jos darbo savaitės „sverchzadačia“. Kiekvienas tos savaitės darbas, veiksmas, net kai kurios Švelnios tėvui skirtos intonacijos turėjo tarnauti naktiniam penktadienio prekinio traukinio reisui į Anykščius kaip vasalai. Kitaip kelionė būtų suirusi. Ar neįvykusi iš viso.

Paskui tėvai ėmė gyventi skirtinguose butuose. Senelis žadėjo duoti tėvui į snukį, bet susilaikė (irgi ne dėl pragmatinių, dėl ideologinių priežasčių, manė, kad tėvai dar gyvens). Oficialiai jie išsiskyrė po trejų metų. Motina išplaukė iš sudėtingos emocinės situacijos ne tekstais, bet vaikais ir plaustais. Plaustais kurį laiką jai buvo draugės. Ypač - Janė. Ji rūkydavo nuomojamo mūsų buto virtuvėje ir besąlygiškai palaikydavo motiną. „Užmiršk tu jį. Jis primena Chlestakovą iš Revizoriaus. Visą gyvenimą tau meluoja. Vakar sutikau jį su merga autobuse ir tiesiai paklausiau, kas ji tokia. Jis sako - renku charakterius spektakliui. Bet neištikimas jis bus tau ne tada, kai tu rasi jį su kita moterim lovoj ar kai jis dar kartą nepaims vaiko iš darželio, bet tada, kai jis tau nustos pasakoti apie darbą. Susižiedavęs su Stanislavskiu. Tavo gyvenimo prasmė bus vaikai. Jie - visi vienodi. Pataikavimą priima kaip normą. Ar tau nė kiek neatsibodo daryti „rolmopsus“ jo saviveiklinių spektaklių premjeroms?“ Kai motina jau ėmė galėti gyventi negalvodama apie skyrybas, vieną kartą 6 val. ryto pamatė Janę, išeinančią iš tėvo nuomojamo buto. Patinusiu nubučiuotu veidu. Laimingą. Įsimylėjusią. Tikriausiai ir mylimą. Nes tėvas buvo jausmingas žmogus. Menui. (Arba gyvenimui kaip menui.) Abi apsimetė, kad viena kitos nemato. Bet motina žinojo, ką Janė būtų sakiusi, jei ką būtų sakiusi iš viso: „Aš nežinau, kaip šioje sudėtingoje emocinėje jūsų gyvenimo situacijoje turėčiau elgtis teisingai ir sąžiningai. Kaip liūdna, kad suiro toks gražus mūsų santykių žemėlapis“. Ar kaip nors panašiai.

Šaltinis: Giedra Radvilavičiūtė, „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“, rinkinyje „Suplanuotos akimirkos“. Vartotojo pateiktas LNB EPUB; jo antraštėje nurodyta: Baltos lankos, Vilnius, 2004; skaitmeninimo projekto kreditas –2013.

Kontekstas. Pasakotoja, pati auginanti dukterį, svarsto emocinės atminties ir rašymo ryšį. Šiame fragmente ji grįžta prie vaikystės ir tėvų santykių. Motinos, tėvo ir Janės poelgiai pateikiami per jos prisiminimą bei vertinimą.

Žodžiai. „Sverchzadačia“ – čia tėvo aiškinamas pagrindinis spektaklio sumanymas, kuriam turi tarnauti visos detalės; pasakotoja šią mintį pritaiko motinos kelionei. Rezginė – tinklinis krepšys; fantomas – šmėkla, netikėtas reginys; rolmopsai – silkių suktinukai. Išlaikytos pateikto EPUB formos, įskaitant „nekurda-vo“ ir „Švelnios“ sakinio viduryje; jų šaltinio tekste netaisome.

Kaip įsivaizduojama kalba atskleidžia pasakotojos vertinimą?

Radvilavičiūtės esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“ tiesioginės ir įsivaizduojamos Janės kalbos skirtis leidžia ir vertinti elgesį, ir išsaugoti pasakojimo žinojimo ribą. Iš pradžių Janė motinai atkakliai pataria pamiršti vyrą, aptaria jo neištikimybę ir piktinasi jam skirtomis pastangomis. Ilga tiesioginės kalbos atkarpa sukuria tvirtai savo nuomonę reiškiančios sąjungininkės įspūdį. Tačiau vėliau motina pamato ją anksti rytą išeinančią iš tėvo buto. Ši scena priverčia iš naujo skaityti ankstesnį moralinį užtikrintumą, nors neatskleidžia visų pirmųjų patarimų motyvų. Abi moterys apsimeta viena kitos nematančios, todėl tikras pokalbis neįvyksta. Vietoj jo pateikiami žodžiai, kuriuos Janė būtų galėjusi pasakyti. Motinai priskiriamas žinojimas išreiškiamas sąlyginėmis formomis ir papildomas baigiamąja išlyga apie panašų pasakymą. Toks rėmas neleidžia šios kalbos laikyti girdėtu prisipažinimu. Įsivaizduojami gražūs sakiniai apie sudėtingą situaciją ir santykių žemėlapį ryškiai skiriasi nuo ankstesnio tiesaus raginimo užmiršti vyrą. Šis kontrastas kuria ironiją: galimas pasiteisinimas atrodo labiau sušvelnintas negu ankstesnis svetimo elgesio vertinimas. Taigi pasakotoja atskleidžia žodžių ir poelgio neatitikimą, bet kartu parodo, kur prasideda spėjimas. Skaitytojui paliekama galimybė svarstyti nenuoseklumą, nepaverčiant numanomo atsakymo tikrai įvykusio pokalbio įrodymu.

Pabaiga nepateikia ankstyvosios Janės pagalbos slapto motyvo kaip nustatyto fakto. Vertinamas parodytas patarimų ir vėlesnio elgesio santykis, o įsivaizduojamas paaiškinimas lieka pažymėtas kaip galimybė.

Vienos 170–190 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Pasirinkta apimtis skirta šiai užduočiai; viso PUPP teksto minimumas ir taškai atskirai pastraipai netaikomi.