Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip garsų stoka išryškina veikėjos vienatvę?“ Paaiškink, kaip nutylę balsai, likę garsai ir kartojimas perteikia senosios patirtį. Remkis pateikta Granausko ištrauka.

Kai senoji tą balandžio rytą išėjo į lauką ir sustojo ant slenksčio akmens, saulė jau buvo pakilusi virš tvarto stogo,– didelė, raudona, neplieskianti balandžio saulė, galėjai į ją žiūrėti nemirksėdamas. Tačiau senoji ir nesiruošė į ją žiūrėti,– trumpai metė akį į šoną, norėdama tik pasitikrinti, ar tikrai šviesulas tame pačiame aukštume, kuriame šiuo metų laiku jam privalu būti.

Ant sulenktos kairiosios rankos buvo pasimovusi krepšį su dviem kišenėlėm šone, toj pačioj rankoj laikė raktą, o dešinėj – parūdijusią spyną. Įkabino spyną kur reikia, pasuko raktą ir įsidėjo į vieną iš tų kišenėlių. Įsidėjo ir užsegė, tada pasisuko veidu į kiemą. Reikėjo apžvelgti, ar tvarkoj viską palieka išeidama.

Kieme, jau gerokai pradžiūvusiame, buvo švaru. Užvakar nugrėbė, šiukšles pasinešusi sudegino. Vidury kiemo kaip kokia ponia kyšojo perdžiūvusi svirtis, dvišaka jos viršūnė jau buvo apšviesta saulės. Tarp svirties ir rentinio gulėjo sena vištų gelda. Pačios vištos goglinėjo palei tvartą. Goglinėjo dvi, o trečioji tupėjo ant šuns būdos stogelio. Šuns ji nebeturėjo, nes senasis padvėsė iš senumo, o naujo šuniuko ji nenorėjo, nes negalėjo užmiršti senojo balso. Ir būdos negalėjo sukūrenti, nes dvi vištos ten buvo įsitaisiusios dėti, o trečioji, bjaurybė, dėdavo tik daržinės kampe, ir dėl jos vienos turėdavai neužmiršti ir atidaryti, kad ji ten karkdama galėtų įeiti. Senoji pažvelgė ir į daržinę. Niekam jai nebereikalinga ta daržinė, kioksanti kiemo gale priešais trobos langus. Jeigu kas nuardytų, supjaustytų – kiek sausos, geros malkos išeitų. Bet iš kur tu paimsi tiek vyrų? Jau dvi žiemi ji šalo. Anglių buvo iš rudens parsiveždinus – atvažiavo mašina ir išvertė pas šulinį, paskui ji su kibiru dvi savaites nešiojo toliausiai į tą daržinę. Ir dabar dar anglių turi, bet nebeturi nė kokio šakalio, o be medžio, vienos pačios, jos nedega. Kovo pabaigoj, pasiėmusi kirvį, šiaip taip atlupo kelias daržinės lentas iš anos pusės, kur nesimato. Parsivilko prie trobos durų ir vos neapsiverkė: nei susipjaustyt, nei susikapot. Išeidavo kas rytą nešina kirviu, knapodavo, knapodavo kaip višta žarnagalį. Paskui, kai beliko trumpesnės, įsitempė į priemenę.

Višta nušoko nuo būdos ir sakydama „ko ko ko!“ nužingsniavo daržinės pusėn. Eina dėti. Raiba, kelnėta, plunksnos mažne iki kojų nagų auga. Pernai dar gaidys buvo, jis ir tupėdavo ant būdos, bet jį nusinešė vanagas. Lapė negalėjo – nėra arti nei miško, nei krūmo, tik tie didieji medžiai ant kapinaičių kalnelio. Vanago darbas, ne kieno kito. O kai gaidžio neliko, tai kelnėtoji pati užėmė gaidžio vietą: ir ant būdos įsitaisė, ir kitoms dviem viršininkauja. Tiktai tiek, kad negieda. Labai buvo ilgu senajai per žiemą be šuns ir be gaidžio balso. Ir dienos, ir nakties tylumoj – vien jos pačios pasenęs alsavimas ir žadintuvo tiksėjimas. Net mašinų ūžimo neišgirsi, net keliu einančio žmogaus nepamatysi, nes į gyvenvietę nuvedė naują kelią, naują ir asfaltuotą,– toli šiaurėj, anuo pakraščiu laukų, kurie kokių dviejų kilometrų platumo. O tuo senuoju,– kas tau juo beeis, kas bevažiuos? Kentėdama dėl savo vienatvės, ji buvo galvojusi parsinešti iš gyvenvietės kačiuką, bet paskui pati save supeikė: o kuo tu, kvaiša, šersi tą vargšą gyvulį? Karvės nebelaiko, pieno nebeturi, o pelių nėra. Iš kur bus pelių, jeigu net trupinys nenukrenta į aslą. Pluteles ji nupjausto nuo kepalo, paskui užsideda akinius, pasiima peilį, atsisėda prie lango ir tvarkingai supjausto mažyčiais keturkampiais gabaliukais – tokio didumo, kad višta galėtų praryti. Net žvirbliai apleido jos kiemą. Kai nukėlė, nugriovė paskutines kaimo sodybas, visi žvirbliai – o buvo jų daugybė! – paskui žmones išsikėlė į gyvenvietę. Taip ji ir gyvena dabar: be šuns, be gaidžio, be pelių ir be žvirblių. Žiemą, kai vasario pūgos, įsibėgėjusios per tuos lygius numelioruotus laukus, kaukdavo apie trobą ir kapinaičių kalnelį, ji, susigūžusi lovoje į menką gumulėlį, visai rimtai galvodavo: viešpatie, vis tiek turės ateiti pavasaris, aš dar sulauksiu jo, tačiau kas bus, kai nutirps sniegas, ims šildyti saulė, pradžius žemė, o žolė kieme nenorės dygti? Kam augti, kam vargti, jeigu nebėra akių džiaugtis jos žalybe? Taip jai atrodydavo naktį, tačiau rytą, pūgai nurimus, žiūrėdama į baltus laukus, ji ramindavo save: dygs, dygs, nebijok, juk tavo pačios akys dar mato, dar neužsimerkė. Todėl užvakar, grėbstydama kiemo šiukšles, net pasilenkdama žiūrėjo į patvorio žemę: jau kalasi vos įmatomi dilgėlių diegeliai, nors dilgėlių, bet kalasi. Niekur neišeis paskutinė žolė iš tavo kiemo, dar pavaikščiosi basa, dar ant jos pasėdėsi.

Ji vis tebestovėjo ant nedidelio prieslenksčio akmens ir tebežiūrėjo ir senąją daržinę. Pagaliau jos žvilgsnis nuslydo į šoną. Prie daržinės galo juodavo pernykštė bulviena, dar šlapia, dar nesugėrusi visos ištirpusio sniego drėgmės. Ir nedidelis bulvių kaupas. Dėl šito kaupo ji ir susiruošė į gyvenvietę. Rodos, viską tvarkoj palieka išeidama.

Jau seniai nebebuvo apie sodybą nei tvoros, nei vartų. Ji nužengė nuo prieslenksčio akmens ir pro namo galą pasuko kapinaičių kalnelio link. Pro jas ėjo senasis kaimo kelias. Kaip ji džiaugėsi, atitekėjusi į šią sodybą! Juk sodyba prie kelio – tai ne kokia troba pamiškėj, kurios niūriuose languose teatsispindi vien debesų pilkumas ar sklandančio vanago šešėlis. Dar mergaitė būdama ji pavydėdavo savo draugėms, kurios gyveno namuose prie kelio. Langai visuomet linksmi, šviesūs, švariai nuvalyti, po jais marguodavo gėlių darželiai, kad keliu einantis žmogus galėtų stabtelti ir pasidžiaugti, o paskui eitų sau toliau: iki kito darželio, iki kitų švariai nuplautų langų.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Gyvenimas po klevu“, vartotojo pateikta 36 p. skaitmeninė PDF kopija, p. 1; spausdinto leidimo duomenys nenurodyti.

Kontekstas. Senoji balandžio rytą ruošiasi eiti į gyvenvietę ir prieš išeidama apžvelgia savo sodybą. Dabarties vaizdą pertraukia prisiminimai apie žiemą ir ankstesnį gyvenimą.

Žodžiai. Šulinio svirtis – ilga kartis su atsvaru vandeniui semti. Rentinys – šulinio sienelė. Gelda – pailgas indas.

Kaip garsų stoka išryškina veikėjos vienatvę?

Romualdo Granausko apysakos „Gyvenimas po klevu“ ištraukoje nutylantys aplinkos garsai parodo, kiek mažai gyvos draugijos liko senajai. Višta užima gaidžio vietą ant būdos, tačiau trumpas sakinys „Tiktai tiek, kad negieda“ pabrėžia esminį skirtumą: vieta užimta, o pažįstamas balsas negrįžta. Šuns veikėja irgi ilgisi kaip konkretaus gyvūno, kurio balso negali užmiršti. Todėl tyla susijusi su prisirišimu, ne vien su mažesniu triukšmu. Dabarties garsus nusako frazė „vien jos pačios pasenęs alsavimas ir žadintuvo tiksėjimas“. Šie silpni, pasikartojantys garsai išryškina žmogų, likusį girdėti daugiausia save ir bėgantį laiką. Vienatvę gilina ne vien gyvūnų netektys: naujasis kelias aplenkia sodybą, todėl nutolsta mašinų ūžimas ir galimi susitikimai. Gyvūnų išvardijimas su kartojamu „be“ suteikia pasakojimui netekčių ritmo. Vis dėlto trys vištos tebėra gyvos, o vienos kudakavimas girdimas. Vadinasi, aprašoma ne absoliuti tyla, bet daugelio anksčiau įprastų garsų stoka. Pasakotojas juos susieja su senosios kasdienybe ir leidžia suprasti, kodėl ramus kiemas jai atrodo tuščias. Balsai primena gyvenimą, kuriame ji turėjo į ką atsiliepti, todėl jų netektis įgyja artimo santykio praradimo svorį. Klausydamiesi drauge su veikėja, atpažįstame, kokio bendrumo ji pasigenda.

Pastraipos teiginys aiškina tylos emocinę reikšmę. Vien garsų surašymo neužtektų: kiekvienas jų susiejamas su pažįstama gyva būtybe arba buvusiu susitikimu.

Redagavimo veiksmas. Po vienos citatos pridėk sakinį, paaiškinantį, kokio ryšio stinga veikėjai. Jei parašei „visi gyvūnai išnyko“, grįžk prie kiemo apžiūros ir įvardyk, kas jame tebegyvena.

Vienos mokomosios pastraipos savitikra. 170–195 žodžiai – šios užduoties apimtis, ne viso PUPP teksto minimumas. Viso egzamino taškai ir apimties nuoskaitos vienai pastraipai netaikomi.