Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip diktuojantis akmuo pakeičia kūrėjo vaidmenį?“ Analizuok paskutinių eilučių veiksmus, rašymo priemones ir diktavimo laikyseną. Susiek juos su ankstesniu mūzos pavidalu.

Siuvėja mūza iš Denis paveikslo
Ant suolo deda siuvinį, pakyla,
Nueina vasaros tuščia gatve,
Pageltusia tartum kiniečio veidas.
Marga suknelė ima lipti laiptais,
Ir jai po kojom ąžuolinis balsas
Skanduoja jambais bėgančius žodžius.

Ji pro sunkias užmigusias duris
Praeina tartum vėjas ir iš karto
Kaip statula išauga kambary.
Pamatę aklą akmeninį veidą,
Vaikai sucypę pradeda blaškytis,
Bet ji pro langą išmeta vaikus
Ir pelargoniją ir kanarėlę,
Ir kūdikiai, plasnodami sparnais,
Kaip angelai į aikštę nusileidžia.
Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu,
Ir kanarėlė pradeda žydėti
Skaisčiu geltonu žiedu. O akmuo
Paduoda vyrui stilių ir lentelę
Ir ima neskubėdamas diktuoti.

Šaltinis: Henrikas Radauskas, „Žaibai ir vėjai: eilėraščiai“. Chicago: V. Saulius, 1965 („Tekstai.lt“ perspaudo bibliografinis kreditas; spaudos puslapis nenurodytas).

Pateikiamas visas eilėraštis. Jambas – metrinė pėda, kurioje nekirčiuotą skiemenį keičia kirčiuotas. Stilius šiame kontekste – smailus rašymo įrankis. Paveikslo figūra, suknelė ir akmuo dalyvauja poetiniuose virsmuose; jie nėra tikro nutikimo liudijimas.

Kaip diktuojantis akmuo pakeičia kūrėjo vaidmenį?

Radausko „Mūzos“ pabaigoje diktuojantis akmuo pakeičia įprastą žmogaus ir kuriamo pasaulio santykį: kalbos pradžia priklauso daiktui. Veiksmažodžių „Paduoda“ ir „ima“ subjektas yra akmuo, todėl jis pats pradeda veikti. Vyrui perduodami stilius ir lentelė leidžia jį suprasti kaip galintį užrašyti tekstą, tačiau būsimos kalbos turinį siūlo kitas. Taip kūrėjo figūrai tenka priimti tai, kas ateina iš šalies. Šį apsikeitimą vaidmenimis parengia ankstesni vaizdai. Mūza išeina iš paveikslo ir savarankiškai juda, o kambaryje pasirodo tartum statula. Akmens vardas pabaigoje atliepia šį sustingusį pavidalą, kuriam vis dėlto suteikta kalbėjimo galia. Todėl išoriškai nejudrus daiktas pasirodo galintis paveikti žmogaus darbą. Svarbus ir prieveiksmis „neskubėdamas“: diktavimas vyksta ramiai, sava tvarka. Vyras čia nepasako, kokiais žodžiais pasaulis turėtų prabilti, ir nepaskelbia savo plano. Vyrui neskiriama nė viena tiesioginės kalbos replika, o akmeniui paliekamas kalbos pradžios veiksmas. Tai sustiprina skirtumą tarp priemones turinčio ir diktavimo kryptį nustatančio veikėjo. Toks santykis leidžia kūrybą įsivaizduoti kaip susitikimą su nevisiškai valdomu įkvėpimu. Eilėraščio pradžioje matytas meno kūrinys pabaigoje pats tampa naujo teksto šaltiniu. Tačiau diktuojami žodžiai skaitytojui neatskleidžiami, todėl galime aiškinti pasikeitusį santykį, o ne išgalvoti būsimo kūrinio temą.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Viso PUPP darbo taškai ir apimties nuoskaitos šiai užduočiai netaikomi.