Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip darbų vaizdavimas atskleidžia veikėjo savijautą?“ Paaiškink klasės draugui, kaip garsai, veiksmų seka ir palyginimai leidžia pajusti Napalio nusiteikimą. Remkis pateikta ištrauka ir aptark džiaugsmo santykį su darbo sunkumu.

Rinkos pradeda būti laiku pilnos vežimų dalgių, Austrijos dalgių, tų gerųjų, mėlynųjų, kietųjų.

Napaliui visai nereikia dalgio: jų gana namie iš pernykščių metų. O į dalgių turgų vaikščioja.

Vežimų vežimai, ir aplink kiekvieną po kelias dešimtis rinkėjų pirkėjų. Tie žaliūkai gamtos pavergėjai visi prie tos progos rimtais, ne šypsančiais veidais. Šiuo žygiu niekas nejuokauja, neklykauja kaip paprastai dideliame būryje, nes atsidėję klausos plieno kietumo: pjovėjai tai pažįsta iš balso.

Paimdami dalgius už pat buožakio, daužo į tekinius, į metalines šinas, į ratų skersaplautę, į rungą: į ką pakliuvo, prie ko priėjo. Džann, džann, džann... nuo krašto ligi krašto visame miestelyje. Džann vieną. Ne! Per minkšta. Džann antrą, trečią, ketvirtą iš vieno vežimo, džann iš antro, iš trečio. Ir taip visi. Ar to būtinai reikia? Ko nepaėmė vienas, paims kitas, – vis tiek visas išpirks. Vis dėlto džann, džann, nes taip jau reikia. Tai būtinasis vasaros priedas; tai – Dalgių koncertas.

– Ot, kad gaučiau tokį dalgį, kaip kad turėjau... džann. Ateina studentėlis, plieno lazdele pasiramsčiuodamas... džann, džann. Duok, sako, ir man papjauti... džann. Gerai, sakau, tik numesk šalin savo apsiaustėlį: nepratęs tuoj sušilsi... džann, džann. Jis velkas, aš negaišuodamas tik pjaunu, tik pjaunu, iš viso peties vieko kertu... džann, džann. Kadgi kirsiu paskutinį kartą... džirr, lyg mendrę būčiau nukirtęs, net dantį sugėlė... džann, džann. Gi kas čia?.. džann. Gi ponaičio būta per neapsižiūrėjimą į mano pradalgį lazdelė įsmeigta... džann. Tai, žinai, medinės nebūčiau taip dailiai nukirtęs... džann. O dalgyje – nei žymelės, kad tu sukeptumei... džann. Paskui pjoviau, pjoviau kiek metų, kol visiškai susipustė, sudilo. Pagaliau da atidaviau boboms lapams pjaustyti. Tai buvo dalgis!.. Šitą imu, pirkly. Imkis muštinį.

Ūkininkas kalba. Nei pats savo žodžių neseka, nei kiti jo neklauso: visi tik džann ir džann. Tačiau supranta ir širdžia pritaria, kaip kalbėtojui, taip ir rinktiniam jo dalgiui. Jis kalba. Ir gerai, kad kalba – reikia, kad ūkininkas kalbėtų: tai jo melodeklamacija, kalba su akompanimentu. Džann, džann, džann – kalba, kalba, kalba: kalbos reikia tam kalbos koncertui kaip smuikams violončelės.

Napalys dalyvauja tame koncerte kaipo vienas muzikantų. Daužo, skambina per ištisą valandą, kol nusiperka vieną, drauge ir pustyklę – sunkų, storą gipsinį akmenėlį. Įsideda jį į kišenę, dalgį ima į ranką. Dalgis kliūva, pustyklė sveria, ė jam neštis gera! Lyg medžiokliui paties nušautas kiškis: sunku, o neįkyru, kad ir tol.

Namie jis pats tveriąs dalgiakotį. Aštriu lenktiniu savo peiliuku ilgai drožia jauną eglaitę, ilgai trina stikliniu popieriumi, kol nebekliūva jokia šakelė. Neduok Dieve, kad per darbymetį susiveltų pūslės papautai!

Apskritino daugiakočio galelį. Koks jis juokingas! Kaip jis svavalingai kyšos aukštyn! Napalys neišturi ir padirba iš jo gražią špygelę. Ir laiku džiaugias, kaip jo „einu laukan – namo žiūri; einu namo – laukan žiūri“ visoms sodžiaus gražuolėms rodys špygą, nė vienos tačiau neužgaudamas, nemandagus nebūdamas.

Įsitvėrė. Pasirišo špygelę. Ėmė tinti. Tinn, tinn, tin skamba trumpas balsas, taškos kūjelis plaktukas paseilėtas, kad neslystų. Jau ašmens ploni, aštrūs kaip skustuvas. „Eisime pievų skusti... Duok tik, Dieve, giedros sausai suvežti ir pačiam sveikatos! Kiek bus gražių saulės patekėjimų, skaisčių pusryčių! O kiek pradalgių vartymo, džiovinimo, vežimų krovimo! Kiekvienas darbų darbelis sudarys ypatingą vasaros poemą. Niaugi nematote, kiek vasaros darbuose poezijos?“ Ir mėšlavežtyje?

Net ir mėšlavežtyje! Jis visai nėra toksai abuojas, kaip miestelėnui rodos, nė jo amoniako kvapas ne toks įkyrus. Sunkus tai darbas, ką ir besakyti! Kelk ir kelk ant keturiapirščių šakių lyg ant savo plaštakos po kokią pusę pūdo, jei ne po visą pūdą. Ne tik pakelk, da pirma atplėšk, pertrauk plačią gabaną dar nesutręšusių šiaudų.

Užtat koks pasigėrėjimas matyti, kaip sluoksnis po sluoksnio imasi, kaip tu apgali visus sunkumus. Pirma žemutytės kūtės lubos dabar kyla vis aukštyn, kol tu neatsirandi pačiame dugne lyg giliame šulinyje. Prisikilojus mėšlo, kokie niekai švilptelėti visas galas šūdleterių, idant tinkamoje vietoje atsistotų! Kokie niekai visas arklys atgal atgrūsti! Rodos, imtumei jį ir taip pat šalin švilptelėtumei kaip kačioką.

O arkliukai drūti, stiprūs, šiuo laiku grūdais šeriami. Gražu žiūrėti, kaip galingai ir noriai traukia tokias sunkenybes ir zovada grįžta atgal, lyg pritardami linksmam mažvaikių varinėtojų klykavimui.

Mėšlą mėždamas Napalys tepajuto, kiek jo turima vieko strėnose, rankose ir šlaunyse. Su darbu jis lyg minės, ritos, nuolat gaudamas džiaugsmo ir pasididžiavimo, kad priveikia.

Ar kūlę kūlė, ar mynę mynė, ar molę malė, – visa Napalys dirbo netingėdamas, nesirąžydamas, po pusvalandį pakalio nekasydamas, nenuobodžiuodamas. Tad ir tėvas Šešiavilkis buvo bepradedąs manyti, veltui buvęs Napalį atitraukęs nuo žemės, bene tikrojo jo pašaukimo. Gerai da, kad ponu nepadaręs, darbininko nepagadino. Nors už akių tėvas Benediktas dar dažnai savo Napalį pavadindavo paniekinančiu vardu: „mūsų ponaitis“ ir „burbeklis“, tačiau vis labiau juto su tuo sūnum būsiant jam lengviau vargas vargti, neg buvo su Petru. Buvo net pradėjęs svajoti, tiesa, sau vienas, „močiai“ da nepasisakydamas, Petrui paduoti valia sau gyventi kame nors nupirktoje žemėje. Napaliui paduoti visa valia pašvenčiuose likti. Pačiam gi, liovusis visa ko, pradėti prie Napalio karšti.

Brolis Petras su broliene Verute liptinai prilipo prie Napalio. Niekados jam neprikišo jo Vilniaus nepasisekimų. Kur buvę, kur nebuvę, žvilgsėjo sekdami, ką čia linksmusis jų broliukas vėl beprasimanys, kokį šposą vėl beiškirs ar ką nauja bepaskaitys. Petrai tiesiog pamilo savo jaunėlį, kaip paprastai brolis nemylima. Džiaugės juo ir net didžiavosi. Ir paslapčiomis, kits kitam da neprisipažindamu, abudu Petru svajojo bendrai, su Napaliu susidėję, lengviau priveiksią uvėrų tėvą. Kaip tėvai, taip ir Petrai gerokai apsivylė: dalykai nuriedėjo visai kitais takais, patraukdami kiekvieną kitur.

Ir iš viso visiems namiškiams, kaip saviesiems, taip ir samdiniams, Napaliui sugrįžus, pasidarė taip ramu ir lengva, lyg kas į sunkaus būdo žmonių, tėvo Benedikto ir sūnaus Petro, pritroškintą būstą plačiai būtų atidaręs langą ir daug daug įleidęs tyro oro ir linksmos švieselės.

Šaltinis: Vaižgantas, „Pragiedruliai. Gondingos kraštas“, skyrius „Napalys darbus dirba“, „Raštai“, t. 4, parengė Ilona Čiužauskaitė, Vilnius: Pradai, 1996; „Šaltinių“ PDF p. 74–76.

Situacija ir veikėjai. Napalys (Napoleonas) Šešiavilkis po nepasisekimų Vilniuje grįžo į šeimos ūkį. Benediktas – jo tėvas, Petras – brolis, Verutė – Petro žmona; Petrais čia vadinami abu sutuoktiniai. Ištraukos pradžioje veiksmas vyksta dalgių turguje. Rinka – čia turgus; pustyklė – akmuo dalgiui galąsti; pūdas – senas svorio matas; vieko – jėgos; karšti – čia gyventi senatvėje. Išlaikytos pasirinkto leidimo žodžių formos. Uvėrus – čia sunkaus būdo, užsispyręs; tinti – ploninti dalgio ašmenis plaktuku. Turguje apie nukirstą lazdelę pasakoja kitas ūkininkas, ne Napalys.

Kaip darbų vaizdavimas atskleidžia veikėjo savijautą?

          Darbų vaizdavimas atskleidžia Napalio džiaugsmą patirti savo jėgą ir išradingumą. Vaižganto „Pragiedrulių“ skyriaus „Napalys darbus dirba“ ištraukoje darbo pasaulis pirmiausia suskamba. Turguje kartojamas „džann“ sujungia įrankių bandymą ir ūkininkų šnekas. Metafora „Dalgių koncertas“ leidžia darbo pasaulį pajusti kaip darnią garsų visumą. Veiksmažodžiai „daužo“ ir „skambina“ suteikia šiam vaizdui energijos, o pasikartojantis garsas palaiko jo ritmą. Napalys šiame vaizde tampa vienu muzikantų, todėl jo dalyvavimas atrodo gyvas ir įtraukiantis. Dalgis kliūva, pustyklė sveria, tačiau Napaliui juos neštis gera. Namuose ilgai drožiamas ir gludinamas kotas rodo atidumą, o iš jo padaryta špygelė suteikia veiksmui žaismingumo. Trumpi sakiniai, pasakojantys apie dalgio paruošimą, ir plaktuko garsai perteikia spartų judėjimą. Pasakotojas atvirai įvardija ir darbo sunkumą. Mėžti mėšlą reikia jėgos: tenka kelti sunkius mėšlo gabalus ir plėšti šiaudų sluoksnį. Napalys didžiuojasi, kad šiuos sunkumus įveikia. Todėl džiaugsmas čia nesutapatinamas su pastangų nebuvimu. Veikėjo savijauta atsiskleidžia per jo judesį, kruopštumą ir patiriamą kūno galią. Pabaigoje jo poveikis namiškiams palyginamas su į būstą įleista šviesa ir oru. Šis vaizdas pratęsia gyvumo įspūdį: Napalio nusiteikimas pakeičia ir bendrą namų nuotaiką.

Pastraipą sieja viena mintis: Napalio savijauta perteikiama per tai, kaip darbai skamba, juda ir reikalauja pastangos. Pasirinktos detalės turi skirtingas paskirtis, todėl jų vardijimą lydi aiškinimas.

Turguje pasigyrimą apie plieninę lazdelę sako kitas ūkininkas. Pasirengimo dalgiu scena ir būsimos šienapjūtės vaizdinys nereiškia, kad visi tie vasaros darbai tuo metu jau atlikti. Analizuojant šiuos vaizdus svarbu pastebėti ir patiriamą pastangą, ir veikėjo džiaugsmą.

Šios vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas. 170–195 žodžių apimtis skirta vienam aiškinimui išplėtoti. Atskirai pastraipai netaikome viso PUPP darbo minimumo ar jo taškų lentelės.