Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip daiktų vardijimas atskleidžia namų reikšmę?“ Palygink konkrečius Adolfo ir pasakotojos sąrašus, paaiškink jų ryšį su skirtingu namų supratimu.

- Pradėkime nuo vidaus, - sakau Adolfui atrakindama duris.

Kiekvienąkart čia įeidamas truputį bijai: ką rasi. Bet dabar mus pasitinka tik sustojęs laikas - susicukravęs, virtęs sakais. Tokia tyla būna 4000 metrų gylyje nuskendusio laivo triumuose. Po tėvo mirties, prisimenu, išsiveždama mamą, paskubomis dar grūdau (lietuvišku papročiu) geruosius indus, patalynę ir karakulinį paltą į polietileninius šiukšlių maišus ir tempiau ant aukšto - vyliausi pergudrauti tą, kas naktį, išdaužęs langą, lįs į niekieno namus lengvo grobio. Arba „iš sportinio intereso“ - peiliais badyti pagalvių ir iki spyruoklių plikumo žaginti sofų. Laivas skęsta, pagalvojau, ir mes dar keliamės į aukštutinį denį.

Dabar matau, kaip čia nebuvo ko vogti. Ir Adolfui, nužvelgusiam mane nuo galvos iki kojų, jau aiški mano socialinė terpė. Aišku, iš kokių daiktų esu kilusi. Tie daiktai - be prabos. Gyvenime buvo momentų, kai gėdijausi, kad išsiritau ne iš auksinio kiaušinio, o iš ausinės tėvo kepurės. Iš per didelio palto, siūto išaugai penkeriems metams į priekį. Vatinuko - tas tėvo antrininkas ir dabar yra kažkur ant aukšto, prisisunkęs samaninės rudens tamsos, virkščių dūmo ir pepinų kvapo.

Adolfas eina per kambarius, krumpliais barbendamas sienas, ypač ilgai - kapitalinę, ir yra linkęs pafilosofuoti:

Matot, vos išsikrausto žmonės, jų vietą tuoj užima kažkas kitas - gamta tuštumos netoleruoja.

Tikrai, ant stalo ir palangių, net ant mamos altorėlio su Švenčiausiąja Pana - pelių šūdukai. Nutyliu, kad po koridoriaus kilimėliu vibžda ir kita gyvybės forma. Mikroskopinėmis antenomis pagavusi pavojaus signalą, ji jau skuba su kiaušinėliais - savaisiais karakuliais - į atokiausius grindų plyšelius. Nežinau, kas mane timpteli už liežuvio, ir aš sakau:

- Nenoriu jūsų kraupinti, bet, be pelių ir skruzdžių, gyvena pas mus ir dar kai kas.

Tuoj pasigailiu. Visus metus tą kai ką - šakelių traškesį už nugaros, vidurnaktį minamą „Singerio“ pakojį, ledinius pirštus už apykaklės - slėpiau nuo kaimynų. Niekam neprasitariau, kad mūsų namuose naktimis girgždėdamos pačios prasiveria sandėliuko durys ir kviečia užeiti... Žinau, kad šimtamečiuose Anglijos namuose realusis ir paralelinis pasauliai gražiausiai užsikloja vienas ant kito, kad su paslaptingomis „energijos formomis“ anglai dar nuo karalių galvų kapojimo laikų susigyvenę ir beveik draugiškai dalijasi gyvenamuoju plotu. (Ką ten dar stebina Henrikas VIII, vis pasirodantis „istoriniu kostiumu“ Hamptono rūmuose Londone, ar mergaitė Viktorijos laikų suknele, senas barzdotas jūreivis Davenporte?) Bet aš kažkodėl nesusigyvenau - kapituliavau. Gal čia nervai kalti? O gal - tradicijos? Gal Marijos žemė šmėkloms, net ir vilkinčioms istorinį, pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės, kostiumą, ne itin svetinga? Krūpteliu, kaip paprastai savo profesinę paslaptį ryžtasi atskleisti Adolfas:

- Vaiduokliai - tai daugiau fizinių asmenų, perkančių namus, kuriuose vaidenasi, rūpestis. O tokiems ūkio subjektams kaip mes, „Modern Houses“, jie - jokia problema. Vaiduoklių - įvairaus amžiaus, ekspansyvumo ir tankio - mūsų darbe pasitaiko gana dažnai, ir mes juos išregistruojam automatiškai. Net be jų sutikimo.

Adolfas, dviem pirštais suėmęs mane už alkūnės, per salonėlį vedasi ant sofutės ir kaip stomatologas, kuris ką tik apžiūrėjo jūsų išgedusią burną ir dabar turi konstatuoti nemalonius dalykus, sako:

- Matot, čia viską teks šalinti. Langus, duris, sienas, stogą. Net, ko gero, pamato perimetrą. (O vaiduokliui bet kokia pervarta - smūgis žemiau juostos.) Iš šios vietos liks tik adresas: Priemolio g. 5. Gražus. Visa kita, deja... Nes geram B&B („Bed and Breakfast“ - nakvynė ir pusryčiai), kokius mes diegiame, reikia visko šiuolaikiško: monochromatinės interjero apdailos, skaidrių stiklo blokelių sienų, glazūruotų akmens masės plytelių, dušo kabinų su kondicionieriais - „Modern Houses“ iš šūdo virvės neveja. Užtat atvažiavusi po pusmečio jūs pirštukus apsilaižy-sit - nieko čia neatpažinsit. Kaip čia gyvenusi, galėsite dalyvauti akcijoje - pernakvoti su nuolaida. Patirsit kažką ypatinga. O svarbiausia - jūsų nesekios joks vaiduoklis. Firma garantuoja. Broko ar nesėkmės atveju mes grąžiname pinigus... Na, o su visu šituo, - taktiškai atsidusęs jis mosteli į sieną su „Paskutine vakariene“ ir Gračiovo „Kovai parskrido“, - mūsų žmonės puikiai susitvarko. Mes dažniausiai perkame su viskuo. Optom. Patikėkit, po tą šlamštą šiandien jau niekas nebesiknaisioja, peržegnoja ir - atia. Bet galbūt jūs dar ką nors iš čia imsite?

- Ką jūs, žinoma, ne, - nustembu, kaip paprastai - optom - išsižadu visko, kas buvo mano namai. - Nebent vieną kitą smulkmeną. Atminimui.

Apdujusi vaikštau dulkėtom mūsų kambarėlių arterijom ir kapiliarais iš kampo į kampą ir nebežinau, ką daryti. Kas čia tos smulkmenos. O kas - stambmenos. Kas - aš pati. Adolfas jau, girdžiu, brazda palėpėse - kiloja mūsų karakulius. Pamindžikuoju prie lango. Atsisėdu ant tėvų lovos. Rodos, viskas savo vietose: Jėzulis alyvų darželyje virš lovos, seno dūmo kvapas, lazdelė portjerų laikikliams stumdyti, net plaukai šukose, o namų - nebėra. Ir nebegali būti - namus jau anąkart, kiek lindo, sutalpinau j dėžutę nuo itališkų batų. Mažieji tėvo šachmatai ir kišeninis peiliukas, mamos rašytas trupininio pyrago receptas, arbatos puodelis, gazinė skarelė, kryžiuku siuvinėtas sieninis kilimėlis ir nuotraukos - tiek užvožiau savo „skrynelėje dvasioms pagauti“. Staiga panūstu pasiimti, kol nevėlu, ir dar šį tą. Ir dar. Bet viso buvusio gyvenimo maiše ant kupros taigi neišsineši. Pagaliau - kam? Praeitis liausis kvėpavusi į pakaušį tik tada, kai, niekieno netrikdoma, neužgriozdinta daiktais, ramiai apsigyvens herbariume, kurį dabar vartau: antai kopūs-tiniai baltukai ir verpikai prieš daugybę metų tarp puslapių išleidę savo trynelius, skylėti ievų lapai, varputis - kadaise juo susikruvindavai pirštus ir lūpas - išbalęs į rūkomojo popieriaus juosteles. Noriu rūkyti.

Šaltinis: Danutė Kalinauskaitė, „Išregistruoti vaiduoklį“, kn. „Niekada nežinai“. Tituliniame skaitmeninės kopijos puslapyje: Vilnius, Baltos lankos, 2008. 2013 m. LNB skaitmeninimo projekto kopija, PDF 29–31; originalaus spaudinio puslapiai ir ISBN šioje kopijoje nenustatyti.

Prieš ištrauką sužinome, kad pasakotojos tėvai mirę, o jų namus apžiūrėti ji atsiveža Adolfą iš „Modern Houses“. Optom – urmu, viską kartu. Praba – tauriųjų metalų grynumo žyma, čia perkeltinis vertės matas. Herbariumas – džiovintų augalų rinkinys. Šioje skaitmeninėje kopijoje palikta „apsilaižy-sit“, „kopūs-tiniai“ ir „j dėžutę“; žodžiai spėjimais netaisyti.

Kaip daiktų vardijimas atskleidžia namų reikšmę?

Kalinauskaitės tekste „Išregistruoti vaiduoklį“ daiktų vardijimas atskleidžia, kad namų vertė priklauso nuo asmeninių ryšių, o ne vien nuo pastato įrangos. Adolfas kalba apie langų, durų, sienų ir stogo šalinimą, paskui išvardija būsimo interjero medžiagas. Jo sąraše namai atrodo kaip pakeičiamų dalių visuma. Pasakotojos prisiminimuose daiktai įvardijami kitaip: tėvo šachmatai ir peiliukas, mamos receptas, skarelė, nuotraukos siejami su konkrečiais žmonėmis. Taigi net mažas buities reikmuo įgyja reikšmę, kurios brokerio planas neaprėpia. Šių sąrašų skirtumas parodo, kad pardavimo planas siūlo šalinti ir tai, kas pasakotojai padeda suprasti savo kilmę. Skiriasi ir vardijimo ritmas. Adolfo kalba užtikrintai juda prie žadamo rezultato, o moters mintį stabdo klausimai, kas laikytina smulkmena ir kas ji pati. Šis perėjimas nuo daikto dydžio prie savasties parodo, kodėl atsirinkti taip sunku. Ji jau saugo dalį namų batų dėžutėje, tačiau dabar nori pasiimti dar daugiau. Vis dėlto sąrašas netampa galimybe išsinešti visą ankstesnį gyvenimą. Sienos ir daiktai išlieka, o gyvo namų bendrumo jau stinga. Todėl vardijamos smulkmenos vienu metu liudija išsaugomą atmintį ir tai, ko pats daiktas grąžinti negali. Namai atsiveria kaip santykių istorija, kurios nesutalpinsi į statybos ar inventoriaus sąrašą.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Visam PUPP darbui skirti taškai ar žodžių minimumo nuoskaitos šiai vienai pastraipai netaikomi.