Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą tema „Kaip daiktas išsaugo šeimos atmintį?“. Paaiškink klasės draugui, kaip dovana pavadintas daiktas tampa šeimos praeities liudijimu. Remkis pateikta „Lazdos“ ištrauka.

Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man stalelį, o tėvui, kaip senam, atidavė savo seną obelinę lazdą.

– Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, – tarė Dumbrauckas tėvui.

– Dėkui, ponaiti, – atsakė susigraudinęs tėvas, – kažin ar bepasimatysma kada?!.

Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsotis.

Paskui pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė:

– Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena?

Mes visi sužiurome.

– Tai jau seni laikai, – pradėjo jausmingu balsu tėvas, – labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunu, jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, – tik vienas Mykolas buvo gimęs. Pasitaikė tada kaip tik blogi metai – duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių – pačian Burbiškin. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams – keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo trys dienos atidirbti. Man beariant, pasibaigė pelai, imti vėl – nėra iš kur, pasiganyti negalima – užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau, išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.

Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums, jauniems, dabar kartais atsitinka: dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?

Atsikėliau nuo ežios ir, priėjęs prie kupečio, pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę prie jaučių ir iš rankos šeriu, o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad, žiūrint į juos, ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažin kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais Dumbraucką su lazda rankoj.

– A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. – šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą.

Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir, paspyręs koja, numetė vėl... Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie, atgręžę savo sprandus, stebėjos į mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj...

Tėvas nutilo. Mes sėdėjom savo vietose kaip įbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akim pilnom ašarų paklausė:

– Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mus gyveno?

– Šitas, – atsakė tėvas, – tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...

– O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? – paklausė jau šypsodamasis tėvas, – šita!..

Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.

Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka į malkas ir dusliu balsu tarė:

– Sudeginsim ją, tėvel...

– Ne, ne, vaikai! – atsakė maloniai tėvas. – Tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..

– Gana jau gana, tėvai, – atsiliepė motina, – gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.

Tėvas liūdnai nusišypsojo ir, pasiėmęs knygą, įsikniaupė skaityti.

Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli ji ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Lazda“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 178–181 (PDF p. 180–183); ISBN 978-9986-39-488-4.

Pasakojimo rėmas ir situacija. Apsakymo paantraštė – „Mano draugo pasakojimas“. Pasakotojas prisimena vaikystę, o jo tėvas Juozapas pasakoja dar ankstesnę, baudžiavos laikų patirtį. Dumbrauckas buvo dvaro prievaizda. Vėliau, netekęs vietos ir ankstesnio būsto, apsigyveno pas pasakotojo šeimą ir mokė berniuką lenkiškai skaityti; apsigyvenimo sąlygų pasakotojas nežino. Pateikta vientisa apsakymo pabaiga. Tėvo ir motinos vertinimai gali skirtis; žodžiai apie bausmę „dėl gero“ yra veikėjų kalba. Pabaigoje lazda lieka saugoma.

Žodžiai. Prievaizda – dvaro darbų prižiūrėtojas; ant svieto – pasaulyje; obelinė – iš obels medžio; žabelis – plona šakelė; uncvotas – žeminantis kreipinys. Išlaikytos leidimo formos ir skyryba. Po apsakymu išspausdinta data – 1906.IV.25.

Kaip daiktas išsaugo šeimos atmintį?

Daiktas išsaugo šeimos atmintį, kai artimieji papasakoja su juo susijusią istoriją ir perduoda ją jaunesniems. Jono Biliūno „Lazdos“ ištraukoje sena obelinė lazda iš pradžių atrodo esanti atsisveikinimo dovana. Ją gavęs tėvas ilgai varto rankose ir liūdnai šypsosi. Šie gestai leidžia pajusti vaikams dar nežinomą jos reikšmę. Tik išgirdę pasakojimą apie sumušimą jie sužino, kad dovana buvo ir skriaudos įrankis. Trumpas tėvo „šita!..“ susieja seną įvykį su dabar matomu daiktu. Vaikai krūpteli: šeimos praeitis jiems tampa artima ir skaudi. Brolis nori lazdą sudeginti, tačiau tėvas prašo ją palikti, kad vaikai atmintų tėvų patirtį. Jo noras saugoti daiktą rodo, kad atlaidumas gali išlikti greta neužmirštos skriaudos. Tačiau šeimoje šis prisiminimas vertinamas skirtingai. Motina prieštarauja tėvo svarstymui apie bausmę dėl gero, o jis liūdnai nusišypso ir imasi skaityti. Sesers ašaros ir duslus brolio balsas rodo, kad išgirsta istorija paliečia kiekvieną savaip. Todėl lazda primena ir skaudų įvykį, ir skirtingus jo vertinimus. Pasakotojo žiniomis, ji tebėra pas brolius klėtyje, nors niekas jos neliečia. Išsaugotas daiktas leidžia išlaikyti ryšį su praeitimi, kurios šeima nebegali pakeisti, tačiau gali toliau apmąstyti.

Daikto reikšmę atskleidžia pasakojimo eiga: vaikai pirmiausia mato dovanotą lazdą ir tėvo reakciją, paskui išgirsta skriaudos istoriją. Į vieną daiktą susitelkia keli santykiai su praeitimi. Tėvas nori išsaugoti atminimą, brolis siūlo daiktą sudeginti, o motina prieštarauja paskutiniam tėvo svarstymui. Apsakymo pabaiga patvirtina, kad lazdos nesudegino: ji tebėra klėtyje.

Pastraipoje kiekviena nauja detalė turi atsakyti į tą patį klausimą: ką daiktas leidžia šeimai prisiminti ir suprasti? Vien įvykių išvardijimas dar nepaaiškina lazdos reikšmės.

Šios išplėtotos mokomosios pastraipos įsivertinimas. Pasirinkta 170–195 žodžių apimtis skirta vienai minčiai išsamiau paaiškinti; viso PUPP rašinio taškai ir apimties nuoskaitos jai netaikomi.