Užduotis. Parašyk vieną išplėtotą 170–195 žodžių pastraipą klausimu „Kaip aplinkos aprašyme išryškėja pasakotojo vienatvė?“ Pagrįsk mintį bent dviem konkrečiomis aprašymo detalėmis. Paaiškink, kaip erdvės vardijimas ir asmeniniai intarpai keičia gražios vietos prasmę.

Mano amžinatilsį žmonos tėviškė buvo nepaprastai gražioj vietoj. Tokios ir ieškodamas nerasi. Tik šešiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus, prie nelabai didelio ežero, ant išsikišusios įlankos kranto. Gal dešimties metrų platumo žemės tarpas skyrė vandenį ir lango stiklą. Namelis nedidukas, medinis, bet dar pakankamai geras ir šiltas. Tolėliau, už šulinio, už kiemo, dar vienas medinis pastatas, kartu tvartelis ir daržinėlė, dar pamiškės keliukas ir – kaip siena – pušų miškas. Kairėj namo – buvęs sodas, dabar jame jau tik dvi obelys ir pora senų vyšnių. Vaisių jau kelinti metai beveik nebemezga, būtų galima ir išpjauti, bet kad pavasarį tas žydėjimas!.. Už to sodo – dvi nedidelės dirvelės, jose pamečiui žaliuoja bulvės ir miežiai. Iš dešinės nuo namo – daržas, už daržo galo tiesiai iš miško atiteka į ežero įlanką upelis, neturintis net pavadinimo, kas duos pavadinimą tokiam mažulyčiui, kurį pavasarį gali peršokti, o vasarą – peržergti, – kalbos gaila. Tačiau per jį vis tiek permestas medinis tiltukas be turėklų – tokio platumo, kad galėtum su šieno vežimu pervažiuoti, nes tuojau už to upelio – gražiausia, puikiausia pieva, joje uošvė raišiodavo karvę ir pjaudavosi šieną. Tada miškas užriečia puslankį, prieidamas prie pat vandens. Kitame ežero gale jis irgi užriečia puslankį, bet vieta jau žemesnė, ten – beržai, drebulės, juodalksniai. Du stori juodalksniai auga ir prie upelio – ten, kur jis įteka: vienas – vienam krante, kitas – kitam. Prie to kito, po pat namo langais, aš prirakinu parplaukęs savo medinę valtį.

Pats gimiau kaime, toli Žemaitijoj, todėl niekada nemėgau miesto, bet mokiausi jame, dirbau jame, abu su žmona sulaukėm jame pensijos, tačiau niekada net nesvajojau, kad paskutinius savo metus praleisiu tokioj ramybėj, tylybėj, gražybėj, ežero vandeniui ribuliuojant tiesiai į langus. Ne, pakalbėdavom apie tai su žmona, kas be ko, ir gana dažnai, bet nė iš tolo neprisileisdavau minties, jog kada nors gyvensiu čia visų užmirštas ir vienas.

Ežeras nebuvo didelis, gal šeši šimtai metrų ilgumo ir kokie keturi šimtai platumo. Anoj pusėj neaugo miškas, tik pamažu kilo atšlaitė su padrikai išsimėčiusiais joje trobesiais, gal kokiais dvidešimt. O atšlaitės viršuje ėjo vieškelis, pravažiuodavo autobusai į Vilnių ir atgal, tuoj už vieškelio – tarytum koks neaukštas medžiais apaugęs piliakalnis, bet buvo tai ne piliakalnis, o to kaimo kapinaitės. Jose ilsėjosi mano žmonos motina ir ji pati šalia. Ilsėsiuos ir aš, kai ateis laikas.

Kaime buvo ir krautuvėlė, perplaukęs ežerą valtimi, galėjai nusipirkti duonos, kruopų, aliejaus, dešros, bet aš jos retai pirkdavau, man užtekdavo žuvies, kurios visuomet prisigaudydavau ežere. Grybų, kurių prisisūdydavau nemažą kubilaitį, arba prisidžiovindavau baravykų, o bulvių, kopūstų, svogūnų prisiaugindavau pats.

Tiktai pašto kaime nebuvo, pensiją man pervesdavo Vilniuje į banko sąskaitą, todėl kartą per mėnesį važiuodavau jos pasiimti. Traukiniu, nes tas miškas, kuris taip jaukiai rietė šią ežero pusę, tebuvo gal dviejų kilometrų platumo, ir nuo mano daržo jį skersai kirto keliukas, o ten, anoj pusėj, atsiremdavo į mažą medinę stotelę ir kelis šalia jos stovinčius namelius. Visi traukiniai pradundėdavo pro šalį, tik vienas, gal koks priemiestinis, aptriušęs, apšiuręs, stabteldavo ties ja vos vienai minutei. Ryte – į Vilnių, pavakare – atgal. Man kaip tik. Spėdavau susitvarkyti visus reikalus. O tų mano reikalų – kiek? Nebent nusipirkdavau savo meškerėms kabliukų ar naujo valo. Kartais turguje – rūkytų lašinių gabalą, juk taip skanu su numirkytais ir pakeptais grybais.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Rudens žmogus“, kn. „Šunys danguje: apysakos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 9–12. ISBN 9986-39-392-2.

Pasakoja bevardis pensininkas, gyvenantis mirusios žmonos tėviškėje prie ežero. Pirmuoju asmeniu perteikiamas jo aplinkos ir dabartinio gyvenimo vertinimas; tai savaime nėra rašytojo biografijos liudijimas. Pateikta apysakos pradžia, ne visas kūrinys.

Kaip aplinkos aprašyme išryškėja pasakotojo vienatvė?

Granausko „Rudens žmogaus“ pradžioje pasakotojo vienatvė išryškėja derinant gražios aplinkos aprašymą su asmeninėmis jo pastabomis. Jau pradžios žodis „amžinatilsį“ nurodo žmonos netektį, tačiau toliau žvilgsnį užima namas, sodas, miškas ir vanduo. Krypties nuorodos leidžia regėti pažįstamą vietą iš žmogaus gyvenamo centro. Jis žino, kur pririšti valtį, ką auginti ir kaip pasiekti krautuvę. Toks tikslumas kuria artimą santykį su aplinka. Vis dėlto ramybės, tylos bei grožio įspūdį patikslina žodžiai „visų užmirštas ir vienas“. Tai paties pasakotojo savijauta, kuri nesutampa su patraukliu vaizdu. Ypač svarbi kito kranto kalva: iš pradžių priminusi piliakalnį, ji tiksliai įvardijama kaip kapinės. Ten palaidota žmona ir jos motina, todėl erdvės aprašymas tampa ir praradimo žemėlapiu. Tarp gyvenamo namo bei kapų yra ežeras, per kurį pasakotojas plaukia į kaimo krautuvę. Nuo lango ir sodo pereinama prie kito kranto, tad netektis lieka regima iš kasdienės gyvenamos vietos. Grožis ir veikla išlieka, tačiau jie negrąžina žmonos buvimo. Pirmojo asmens perspektyva leidžia matyti abu dalykus kartu: vieta jam sava ir vertinga, bet joje trūksta artimojo. Tokį vienatvės suvokimą palaipsniui kuria pažįstamame kraštovaizdyje įvardyti netekties ženklai ir jų asmeninė reikšmė pasakotojui.

Pastraipoje aprašymo detales susiek su jų stebėtoju. Jo žvilgsnio vieta, žinomi keliai ir asmeninės pastabos paaiškina, kodėl graži aplinka kartu tampa netekties žemėlapiu.

Po aplinkos detalės įrašyk, kodėl ji reikšminga pasakotojui. Vien ežero, sodo ir kapų sąrašo nepakanka: paaiškinimas sujungia jų padėtį su konkrečia netektimi.

Tai vienos 170–195 žodžių pastraipos mokomoji savitikra. Viso PUPP darbo taškai, nacionalinis minimumas ir apimties nuoskaitos jai netaikomi.