Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kada verta pakeisti nuomonę apie žmogų?“. Remkis ištrauka ir konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, kuo naujas įrodymas skiriasi nuo įtarimo ir kaip gali keistis žmogaus vertinimas.

Įeina TIJŪNAS su ryšuliu. Visi sustoja

TIJŪNAS. Čia nieko nėra... Durys atviros... O kurgi ponas ŽIOGAS? (Šluosto nusiėmęs akinius)

MOTIEJUS. Aš tuojau jį surasiu. (Išeina)

TIJŪNAS (užsidėjęs akinius). A-a... Tai jūs čia... Skaitot?

JASIUS. Ruošiamės, pone mokytojau.

TIJŪNAS. Turbūt romaną kokį?

JASIUS. Mes čia vartom „Aviacijos istoriją“.

TIJŪNAS. Na, žinoma. Kur tik tu, ten turi būti ir aviacija. (Graso pirštu) Žiūrėk, saugok sprandą. O Keraitis čia dirba?

PETRAS. Dirbu, pone mokytojau...

TIJŪNAS. Taip... taip... Tai dėdienė, vadinasi, pastatė ant savo... Nebeleido toliau mokytis.

PETRAS. Nebeleido...

TIJŪNAS. Gaila, gaila... Galėtum mokytis...

PETRAS. Aš dirbu ir mokaus, pone mokytojau...

TIJŪNAS. Vienas?

PETRAS. Man Jasius padeda.

JASIUS. Netiesa, pone mokytojau. Jis man padeda. Jis geriau moka už mane. Aš jam tik pasakau, kas užduota.

TIJŪNAS. Mm... Vienas... Bikvadratinės lygtys... Niutono binomas. Sunku... Štai kaip padarysime. Vakarais devintą valandą laisvas?

PETRAS (nudžiugęs). Laisvas, pone mokytojau.

TIJŪNAS. Tai šit – pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais devintą valandą ateidinėsi pas mane. Padirbėsime.

PETRAS (sujaudintas). Labai labai ačiū, pone mokytojau.

Įeina ŽIOGAS ir MOTIEJUS

ŽIOGAS. Labas vakaras, pone mokytojau!

TIJŪNAS. Labas vakaras. (Petrui) Tai šį pirmadienį. Nepamiršk.

PETRAS. Ačiū, atminsiu.

ŽIOGAS (sveikindamasis). Atleiskite, kad priverčiau laukti... Buvau į krautuvę išėjęs. Ką čia gera mums ponas mokytojas atnešė? (Atriša ryšulį)

TIJŪNAS. Prašyčiau išverst.

ŽIOGAS. Ag jau reikia, reikia verst. Jau ketverius metus paltukas ištarnavo. (Patiesia paltą ant stalo)

TIJŪNAS. Jau penkeri jam.

ŽIOGAS. Ach taip taip... pamenu... Tada mano Tadukas mirė. Ponas mokytojas su šituo paltu laidotuvėse dalyvavote.

TIJŪNAS. Liūdnos sukaktuvės...

ŽIOGAS. Ką padarysi? Dievas davė, Dievas ir atėmė. Dabar jau būtų studentas buvęs. Buvo jau toks, kaip štai Petras. Ir būdu buvo panašus. (Pasilenkia prie palto ir pirštu brūkštelėjo sau akį) O kaip darysime su pamušalu, pone mokytojau?

TIJŪNAS. Ar šis jau nebetiks?

ŽIOGAS (čiupinėdamas). Vedlug mano išmanymo, tai reikėtų naujo. Čia kažkas už pamušalo įkritę... (Ardo pamušalą)

TIJŪNAS. Kiaura kišenė. Tai turbūt akinių makštis. Man neseniai dingo.

ŽIOGAS. Taip ir yra, akinių makštis... Taip taip, pamušalo reikia naujo. Šis visai jau iškedentas. (Staiga) O čia dar piniginė!

TIJŪNAS. Kas? Piniginė? Mano piniginė??? (Griebia iš Žiogo rankų piniginę ir žiūri išskėstomis akimis į Petrą. Paskui, nežiūrėdamas į piniginę, ją atidaro, išima banknotą ir virpančia ranka laiko jį iškėlęs) Tai... tai tu nekaltas?

Petras, lyg nenorėdamas savo akimis tikėti, žiūri į jį.

Vienas... Jis vienas pasiaukojo už visą klasę!.. (Nesąmoningai kartodamas „vienas... jis vienas...“, svyruodamas išeina, laikydamas vienoj rankoj piniginę, kitoje banknotą)

Visi kaip pritrenkti stovi

JASIUS (surinka ir puola Petrui ant kaklo). Petrai! Motiejus apkabina Petrą iš kitos pusės

ŽIOGAS. Na, na-a... Ir dalykėliai gi darosi ant šio margo svieto!

Uždanga

Šaltinis: Kazys Binkis, „Atžalynas“ (1937), „Šaltinių“ pateiktas 2011 m. leidimo tekstas, IV veiksmas, p. 32–33.

Situacija. Anksčiau Petras buvo prisiėmęs kaltę dėl dingusios mokytojo Tijūno piniginės. Iš tikrųjų nei Petras, nei Jasius jos nepavogė. Siuvėjas Žiogas, ardydamas mokytojo palto pamušalą, randa ten įkritusią piniginę. Žodžiai. Pamušalas – vidinis drabužio audinys; vedlug – pagal; akinių makštis – akinių dėklas; svietas – pasaulis. Sutvarkytas leidinio žodžio perskyrimas „reikė tų“ ir uždaromosios kabutės; likusios žodžių formos nepakeistos. Išversti paltą – persiūti jį kita audinio puse į išorę. Bikvadratinės lygtys ir Niutono binomas čia yra Petro savarankiško mokymosi temos; jų mokėti šiai užduočiai nereikia. Tijūnas pasiūlo pagalbą, tačiau pamoka šioje scenoje dar nevyksta. Minimas devintos valandos laikas priklauso dramos veiksmui ir nėra siūlomas mokinio tvarkaraštis.

Kada verta pakeisti nuomonę apie žmogų?

Apie žmogų kartais susidarome nuomonę iš kelių aplinkybių. Įsitikinimas gali atrodyti toks tvirtas, kad vėliau nebepastebime jam prieštaraujančių faktų. Tačiau nuomonės pastovumas savaime nerodo teisumo. Ją verta keisti, kai atsiranda patikimų įrodymų, leidžiančių anksčiau matytą elgesį suprasti kitaip. Pripažindami tokią galimybę, paliekame žmogui teisę būti teisingai suprastam.

Kazio Binkio dramoje „Atžalynas“ Tijūno piniginė atsiranda už jo paties palto pamušalo. Žiogas randa ir akinių dėklą, ir piniginę, todėl paaiškėja, kad daiktai buvo įkritę pro kiaurą kišenę. Šis konkretus radinys paneigia Petro kaltę. Mokytojas, išėmęs banknotą, žiūri į berniuką ir klausia: „Tai... tai tu nekaltas?“ Virpanti ranka bei nutrūkstantys žodžiai atskleidžia sukrėtimą. Pasikeičia ir Petro poelgio reikšmė: Tijūnas supranta, kad jis pasiaukojo už klasę. Svarbu, kad mokytojas dar prieš radinį pasiūlo padėti Petrui mokytis. Vadinasi, rūpestis ir klaidingas įsitikinimas gali slypėti tame pačiame žmoguje. Vis dėlto geranoriškumas neapsaugo nuo klaidos: ankstesnį įsitikinimą pakeičia būtent rastas įrodymas.

Įsivaizduokime mokinę, pastebėjusią, kad iš bendro pristatymo dingo kelios skaidrės. Ji įtartų bendraklasį, kuris paskutinis dirbo prie failo, ir pasakytų tai grupės draugams. Tačiau patikrinusi pakeitimų istoriją pamatytų, kad skaidres pati vakar netyčia ištrynė tvarkydama pristatymą. Tokiu atveju neužtektų tyliai nustoti pykti. Mokinė galėtų tai pačiai grupei paaiškinti, kas nutiko, atsiprašyti bendraklasio ir atkurti prarastą darbą. Nuomonė pasikeistų dėl patikrinto fakto, o klaidos pripažinimas padėtų atitaisyti jos padarinius. Bendraklasiui nebereikėtų teisintis dėl veiksmo, kurio jis neatliko. Šitaip tiesos patikrinimas taptų ir atsakomybe už anksčiau pasakytus žodžius.

Taigi nuomonę verta keisti, kai nauji faktai paneigia ankstesnį sprendimą. Tijūnui piniginė atskleidžia Petro nekaltumą, o įsivaizduotoje grupės situacijoje pakeitimų istorija parodo tikrąją klaidos priežastį. Abu pavyzdžiai primena, kad žmogaus vertinimas turi remtis tuo, kas iš tikrųjų įvyko. Toks pasikeitimas leidžia tiksliau suprasti kitą ir mažinti nepagrįsto kaltinimo žalą.

Rašinyje nuomonės keitimas grindžiamas nauju įrodymu ir jo padariniais žmogaus vertinimui.

Pakeitimų istorijos situacija yra sukurta. Joje mokinė ne tik pakeičia nuomonę, bet ir mėgina atitaisyti viešo įtarimo padarinius. Šis jos atsiprašymas nepriskiriamas Tijūnui: pateiktos dramos scenos pabaigoje jis išeina sukrėstas. Pasiūlytos pamokos šioje ištraukoje dar neįvyko. Siuvėjas Žiogas randa pamestą piniginę; nei Petras, nei Jasius jos nepavogė.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra mokymosi modelis; tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.