Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kada pagalba pradeda varžyti žmogų?“ Vieną argumentą pagrįsk pateikta „Katedros“ ištrauka, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Paaiškink ribą tarp padėjimo ir reikalavimo paklusti.

LAURYNAS
Tamsos ir purvo ten taip pat užtenka.

MASALSKIS
Aš nemačiau. Tačiau ne tai svarbu.
Svarbu, kaip sakoma, pati idėja:
Tas grožio dvasingumas, ta vienybė,
Kuri sujungia gėrį su grožiu,
Suteikia grožiui dieviškumo formą.
Senovės graikai, būdami pagonys,
Vadino tai kalokagatija.
Per meną priartėjama prie dievo.

LAURYNAS
Per laisvą meną, vyskupe!

MASALSKIS
O taip.
Bažnyčia tai ne visada suprato.

LAURYNAS
Per laisvą žmogų ir per laisvą meną.

MASALSKIS
Girdėti žodžiai. Tai Prancūzija
Su laisvės ir lygybės idealais.
Visi prieš dievą lygūs ir laisvi.

LAURYNAS
Tai irgi jau girdėta.

MASALSKIS
Piktžodžiauji!

LAURYNAS
Atleiskit, vyskupe, pajuokavau.
Dėkingas jums, kad pamačiau Europą
Su jos paminklais ir su jos idėjom.
Jūs buvote mielaširdingas man.

MASALSKIS
Dangus tave, sūnau, apdovanojo,
O aš tiktai jo įrankis esu.
Pasaulyje turtingų ir galingų
Kur kas daugiau yra nei talentingų.
Jūs – žemės gėlės, savo kvapnumu
Nuskaidrinančios mūs vargingą buitį.
Jei tu jau pasveikai, tai imkis darbo.
Čia turi būti rūmai. Mano rūmai.
Italijoj, mielasis, užtrukai,
Todėl dabar turėsi pasitempti,
Turėsi pasirodyt, ko išmokai.

LAURYNAS
Aš noriu dirbti, vyskupe. Tačiau
Tą vakarą, kai sugrįžau į Vilnių...
Kai švystelėjo kometa...

MASALSKIS
Girdėjau.
Tai geras ženklas – žmonės pasidarė
Pamaldesni. Aš pasakiau pamokslą.
Daugumas verkė; to seniai nebuvo.

LAURYNAS
Kai švystelėjo kometa... o dieve!
Aš Katedrą mačiau... aš ją regėjau,
Aš negaliu užmiršti jos lig šiol,
Ji mano akyse vis tebestovi,
Be galo iškilni ir paprasta.
Ak, tas regėjimas! Ryškus ir trumpas,
Jisai gyvena manyje, jis auga,
Užvaldo mano kūną, mano sielą
Kaip didelė aistra. Aš negaliu
Jai nepaklusti. Vyskupe, Globėjau!
Statykim Katedrą. Paveskit man
Projektą padaryt! Aš nemiegosiu,
Nevalgysiu... sėdėsiu dieną naktį...
Aš ją plėšte išplėšiu iš savęs,
Kaip savo širdį aikštėje padėsiu
Po visa reginčia dangaus akim –
Tegul gyvena ir žmogus, ir dievas.

MASALSKIS
Kapitula neturi pinigų.
Ir Vilniaus magistrato iždas tuščias...

LAURYNAS
Bet, vyskupe, jūs statote sau rūmus!

MASALSKIS
Kas turi pinigų, tasai ir stato.

LAURYNAS
Atleiskite, dabar aš supratau.
Ak, vargšas dievas – jis gi bepinigis,
Kaip tas baudžiauninkas! Tad ir jo būstas –
Krūva griuvėsių, pro kuriuos baisu
Nakties metu praeiti. Žmonės kalba,
Kad jau apleido dievas mūsų miestą,
Padovanodamas jį velniui... Taip,
Matyt, teisingai kalba.

MASALSKIS
Mano mielas,
Tikėjimas apleido mūsų miestą
Ir tavo sielą. Viešpats su mumis!
Dėl Katedros aš tiek tepasakysiu:
Mes į karalių kreipėmės – ir šis
Pagalbą pažadėjo. Bus paskelbtas
Konkursas naujai Katedrai. Vis laukėm,
Kol tu į Vilnių grįši. Ar norėsi
Konkurse dalyvauti?

LAURYNAS
Ar norėsiu?
Ir tai teisybė, vyskupe, teisybė?
Norėčiau pult ant kelių ir dėkoti.

MASALSKIS
Tik darbu man atsidėkot gali.

LAURYNAS
O vyskupe, aš pastatysiu rūmus,
Kurių jums pats karalius pavydės!
O Tyzenhauzas ir Oginskis aikčios,
Svečiuodamies pas jus Verkių dvare.
Atsisakysime pigaus puošnumo –
Ieškosime prasmės Verkių ansambliui
Kilniam paprastume, jo masių svory,
Tų masių sąskamby... Tai bus akordas,
Kokio dar negirdėjo Lietuva.

MASALSKIS
Tave, sūnau, pagavo įkvėpimas.
Koks tu laimingas! Tavo akyse
Dangaus šviesa, ir aš dėkoju dievui,
Kad jis man leido pastebėt tave
Ir šventą ugnį tavyje įpūsti.

LAURYNAS
O vyskupe, telaimina jus dievas!
Jūs iš tikrųjų – talentų globėjas:
Sukūrėte orkestrą, davėt darbo
Tapytojams ir skulptoriams, iškėlėt
Mane ir tą baudžiauninkę audėją,
Į savo rūmus ją paimdami...

MASALSKIS
Deja, Laurynai, ji paliko mus.

LAURYNAS
Ieva? Paliko? Viešpatie! Ji mirė?
Kodėl jūs nepasakėte iš karto,
O leidot man gyvent kvailu džiaugsmu
Ir pasimatymo viltim? Dangau,
Koks liūdnas sugrįžimas į tėvynę!
Aš ją mylėjau, vyskupe!

MASALSKIS
Ir aš.
Ieva, Laurynai, pasirinko dievą,
Įstodama į šventą vienuolyną.

LAURYNAS
Į vienuolyną? Dievą? Bet kodėl gi?
Juk ji žadėjo laukt manęs, o aš
Sugrįžęs ketinau prašyti jūsų
Sujungti ir palaimint mus...

MASALSKIS
Dangus
Ją pašaukė. Jinai išgirdo balsą
Ir negalėjo nepaklusti.

LAURYNAS
Balsą!
Ak vyskupe, kodėl gi ponui dievui
Taip prireikė jos?

MASALSKIS
Dievas myli ją.

LAURYNAS
Ir aš, ir aš ją, vyskupe, myliu!

MASALSKIS
Nutilk, niekingas padare! Kaip drįsti
Su viešpačiu varžytis? Kaip gali
Pavyduliauti jam, išmetinėti?
Ant kelių klaupkis! Klaupk, sakau, ant kelių.
Kiek tavyje puikybės!

LAURYNAS (ant kelių prieš Masalskį)
Ir kiek skausmo!

MASALSKIS (dabar jis tartum dievas)
Sakau, puikybės. Kėsinies į tai,
Kas man priklauso ir kūnu, ir siela,
Kas garbina mane ir meldžias man.
Kentėdama jinai mane surado...

LAURYNAS
Kentėdamas ir aš jos netekau.

MASALSKIS
Kas daug kentėjo, tam bus daug atleista.

LAURYNAS
Bet mes galėjom būt laimingi, dieve!

MASALSKIS
Tu nežinai, kas laimė, žemės dulke!
Daviau tau protą, talentą, jausmus,
Kad man tarnautum, kad, mane pažinęs,
Išaukštintum mane. Esu Valdžia,
O ne Idėja, kaip kad tu galvoji.
Galiu išaukštint ir galiu pažemint.
Ir talentas, kuriuo tu taip didžiuojies,
Priklauso man vienam, tik mano rankos
Realizuot jį gali ir įprasmint.
Kas tavo talentas? Tai vergija,
Nelaisvė ir kančia. O kartais – maištas,
Bejėgiškas, juokingas. Ir juo tu
Talentingesnis – tuo nelaimingesnis.
Laiminga tik vidutinybė.

LAURYNAS
Dieve,
Už ką tu šitaip?

MASALSKIS
Kad pajustum valdžią
Ir kad žinotum, kam tarnaut, ką šlovint.
Tu reikalingas man, nes talentingas.
Aš per tave įamžinu save
Ir tavo rankom sau kuriu paminklą.

Pokalbio su dievu iliuzija baigiasi

MASALSKIS
Laurynai, kelkis! Suprantu – kenti.
Ieškok prasmės kančioj.

LAURYNAS
Ak Ieva, Ieva!
Aš, būdamas toli, kasdien galvojau
Apie tave. Aš, kvailas, ketinau
Tau pastatyti rūmus. Dieve mano,
Tu neverta supuvusios lūšnelės.
Ištikimybė! O, koks tuščias žodis...

MASALSKIS
Ji tavo rūmus iškeitė į dangų,
Į mažą vienuolyno kambarėlį.
Dabar ji meldžias už tave.

LAURYNAS
Nereikia!
Nepriimu aš jos maldų! Nenoriu.
Aš išmetu ją iš širdies. Išraunu
Kaip geluonį. Štai matote: aš laisvas!
Aš laisvas, laisvas!

Išbėga

MASALSKIS
Laisvas! O dangau,
Kad aš galėčiau šitaip pasakyti!

Šaltinis: Justinas Marcinkevičius, „Katedra“, kn. „Trilogija ir epilogas: poetinės dramos ir draminė apysaka“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p.275–284. ISBN 9986-39-374-4..

Aplinka. Laurynas kalbasi su jį globojančiu vyskupu Masalskiu senojoje rezidencijoje Verkiuose. Prieš atranką vyskupas žavisi Italijos miestais; į juos nurodo pirmos replikos „ten“. Ankstesnėje giesmėje Ieva, vienuolyne vadinama Terese, sako, kad Masalskis ją ten uždarė; Laurynui dabar pateikiama kita jos išėjimo versija. Kalokagatija čia Masalskio aiškinama kaip gėrio ir grožio vienybė. Išlaikytos eiliuotos dramos eilutės, veikėjų žymos ir remarkos.

Kada pagalba pradeda varžyti žmogų?

          Pagalba leidžia nuveikti tai, kam vienam neužtenka jėgų ar priemonių. Tačiau kartais už suteiktą galimybę pradedama reikalauti daugiau, negu buvo sutarta. Mano nuomone, ji ima varžyti tada, kai padėjęs žmogus pasisavina teisę spręsti už kitą ir nesutikimą laiko nedėkingumu. Tuomet svarbu iš naujo aptarti abiejų pusių lūkesčius.
          Tai matyti Marcinkevičiaus dramos „Katedra“ ištraukoje. Masalskis padėjo Laurynui pamatyti Europą, todėl architektas jam dėkoja. Vis dėlto vyskupas laukia savo rūmų, o Laurynas svajoja apie Katedrą. Sumanymui reikia lėšų, ir jų klausimas suteikia globėjui daugiau galios. Pažadėjus konkursą, Laurynas apsidžiaugia ir pats ima žadėti įspūdingą užsakovui skirtą darbą. Šis entuziazmas suprantamas, tačiau Masalskio teiginys apie talentą kaip jo nuosavybę peržengia pagalbos ribą. Kūrėjo gebėjimai neturėtų priklausyti tam, kas finansuoja jo kelią. Gauta nauda nepanaikina Lauryno teisės galvoti apie savo darbo prasmę.
          Įsivaizduokime, kad jaunimo centro darbuotoja parūpintų grupei fotoaparatą trumpam filmui. Mokiniai iš anksto susitartų sukurti pasakojimą apie seną miesto laikrodį. Tačiau filmuodami sulauktų naujo reikalavimo: visas darbas turėtų tapti centro reklama, o nesutikus būtų atimta jau pažadėta galimybė naudoti įrangą. Tuomet pagalba imtų varžyti, nes sutartas kūrybinis tikslas būtų keičiamas vienos pusės sprendimu. Mokiniai galėtų pasiūlyti titruose padėkoti centrui ir kartu su darbuotoja iš naujo aptarti sąlygas. Svarbu būtų išgirsti ir įrangos naudojimo apribojimus, ir jaunųjų autorių sumanymą. Įtampą mažintų aiškus susitarimas, kuriame dėkingumas nereikštų pareigos įgyvendinti kiekvieną padėjusio žmogaus norą.
          Taigi parama varžo peržengusi sutartas ribas ir pavertusi gavėją privalančiu paklusti. Abiem aptartais atvejais svarbu atskirti pagarbą padėjusiam žmogui nuo teisės valdyti kito darbą. Aiškios sąlygos bei galimybė nesutikti leistų išsaugoti ir pagalbos naudą, ir asmens savarankiškumą.

Rašinio atsakymas turi sąlygą: pagalba pradeda varžyti, kai jos davėjas vienas perrašo susitarimą ir iš gautos naudos kildina teisę spręsti už kitą. Du dėstymai šią sąlygą tikrina skirtingose situacijose.

Kasdienis įrangos susitarimas nėra tapatus dramos globėjo valdžiai ar istorinei prievartai. Lyginamas vienas aiškus santykio bruožas: ar gauta pagalba palieka kitam teisę tartis ir pasirinkti. Pabaigoje apibendrinama ši riba, nepridedant naujos istorijos.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šio pavyzdžio 250–300 žodžių ir keturių pastraipų sandara yra klasės mokymosi modelis.

Iš viso – iki 30 taškų. Lentelė nurodo didžiausius galimus taškus, o ne suteiktą modelio įvertinimą. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas. Įsivaizduojama kasdienė situacija moko išplėtoti mintį; vien jos įtraukimas maksimalaus įvertinimo negarantuoja.

Pažymėk sąlygą, dėl kurios pagalba tavo tekste tampa varžymu. Jei išvada skamba taip, lyg bet koks prašymas atsilyginti būtų netinkamas, patikslink skirtumą tarp abipusio susitarimo ir vienašalio reikalavimo.