Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Kada nepaklusnumas gali būti teisingas?“. Vieną dėstymo mintį pagrįsk pateiktu Sofoklio tragedijos fragmentu, kitą – apgalvotu kasdienio gyvenimo pavyzdžiu. Paaiškink, kuo teisingumą ginantis pasirinkimas skiriasi nuo užsispyrimo.

Situacija. Kreontas uždraudė laidoti Polineiką, kurį laiko Tėbų priešu. Antigonė palaidojo brolį ir dabar atsako valdovui.

Kreontas (Antigonai). Na-gi, ko nuleidai galvą? Ar prisipažįsti prie savo kalties, ar ne?

Antigona (ramiai). Teip, prisipažįstu, nei nemanau gintis.

Kreontas (sargui). Gali eiti kur nori: esi liuosas. (Sargas išeina. Antigonai). O tu atsakyk man trumpai, stačiai: žinojai tu, kad aš užgyniau laidoti lavoną?

Antigona. Žinojau. Ir kaip-gi aš galėjau nežinoti? — Tai buvo visiems žinoma.

Kreontas. Ir tu išdrįsai nepaklausyti mano paliepimo?

Antigona. Ne Zeusas apreiškė man jį ir ne gyvenanti kartu su Mirtimi dievu Teisybės dievė davė žmonėms panašius įstatus. Nemaniau aš ir to, juog tavo paliepimai buvo teip svarbųs, juog tu — žmogus — gali peržengti nerašytuosius, vis-gi amžinus — dievų įstatus. Ne vakar ir ne šiandien jie pasirodė, ne, jie yra visada, ir nieks nežino jų pradžios. Dėl jų tai aš ir nenorėjau atsakyti prieš dievus, jei būčiau pabijojusi peržengti žmogaus norą. Aš žinojaus turėsianti mirti, — ar galėjo būti kitaip, jei ir nebūtumei apreiškęs man? Bet jei ir lemta man yra numirti prieš laiką, vis-gi tai bus man laimė: ar-gi negali būti mirtis laime tam, kas gyvena, kaip aš, tarp vienų kančių? Tokiu būdu man bent toks likimas negali būti liūdnas. Štai, jei aš būčiau palikusi nepalaidotą mano motinos mirusio sūnaus kūną, tuokart tai būtų, kodėl gailėtis, — dabar-gi nėra man ko liūdėti. Jei mano pastarąjį darbą skaitai kvailyste, tai pasakysiu, juog už kvailystę kaltina mane žmogus, kurs beveik pats yra kvailiu.

Šaltinis: Sofoklis, Antigona, vertė J. Š. [Jurgis Šaulys], Tilžė, 1903, p. 16–17.

Žodžiai skaitymui. Teip – taip; kalties – kaltės; liuosas – laisvas; užgyniau – uždraudžiau; įstatai – įstatymai ar nuostatos; Zeusas – Dzeusas. Šaltinyje išlaikyta 1903 m. rašyba ir forma „Antigona“. Paaiškinimuose vartojama šiandien įprasta forma „Antigonė“. Tai prozinis Jurgio Šaulio vertimas; jo žodžiai skiriasi nuo vėlesnio eiliuoto vertimo.

Kada nepaklusnumas gali būti teisingas?

          Bendros taisyklės padeda žmonėms sugyventi: žinodami, ko tikėtis iš kitų, galime mokytis ir dirbti kartu. Vis dėlto kartais reikalaujama tokio paklusnumo, dėl kurio nukentėtų kitas žmogus ar būtų paniekintas jo orumas. Tuomet tenka vertinti paties reikalavimo prasmę. Nepaklusnumas gali būti teisingas, kai žmogus gina svarbią vertybę ir prisiima atsakomybę už savo pasirinkimą.
          Svarbios moralinės pareigos kartais verčia pasipriešinti net valdovo įsakymui. Sofoklio tragedijoje „Antigonė“ Kreontas uždraudžia laidoti Polineiką, tačiau jo sesuo įvykdo pareigą mirusiam broliui. Pateiktame pokalbyje ji atvirai pripažįsta ir savo poelgį, ir tai, kad draudimą žinojo. Vadinasi, Antigonė nesinaudoja nežinojimu kaip pasiteisinimu. Ji remiasi nerašytais dievų įstatais, kurių vieno žmogaus valia, jos įsitikinimu, negali panaikinti. Veikėja taip pat supranta galinti mirti. Šis pavojus leidžia pamatyti, kiek daug jai reiškia pareiga artimajam. Antigonės nepaklusnumas pagrįstas aiškia vertybe, už kurią ji pasirengusi atsakyti. Tačiau šis pavyzdys nesuteikia pagrindo kiekvieną nepatinkantį įsakymą iš karto vadinti neteisingu: būtina paaiškinti, kam ir kodėl jis kenkia.
          Kasdienybėje priešintis gali tekti ir grupės susitarimui. Įsivaizduokime, kad klasės draugai nutaria nebendrauti su nauju mokiniu, nes jo kalba ar išvaizda jiems atrodo keista. Susitarimui pritariantis bendraklasis lengviau išvengtų draugų priekaištų, tačiau padėtų atstumti naujoką. Prie naujoko atsisėdęs ir į bendrą veiklą jį pakvietęs bendraklasis sulaužytų grupės susitarimą. Jo elgesį būtų galima pagrįsti pagarba žmogui ir siekiu, kad mokykloje visi jaustųsi priimti. Svarbus ir prieštaravimo būdas: užuot žeminęs kitus, jis galėtų paaiškinti, kodėl toks susitarimas skaudina. Taip nepaklusnumas padėtų keisti neteisingą elgesį ir išsaugoti galimybę susikalbėti. Šioje situacijoje drąsą lydėtų rūpestis konkrečiu žmogumi.
          Taigi vertinti nepaklusnumą padeda jo priežastis, būdas ir pasekmės. Antigonė gina pareigą mirusiam broliui, o aprašytos klasės mokinys saugotų atstumiamo bendraklasio orumą. Abiem atvejais pasirinkimą pagrindžia atsakomybė už kitą. Teisingas prieštaravimas reikalauja paaiškinti ginamą vertybę ir savo veiksmais jos laikytis.

Rašinys pateikia du atsakymo pagrindus: pareigą artimajam ir pagarbą atstumiamam žmogui. Kasdienio gyvenimo situacija aiškiai pristatyta kaip įsivaizduojama. Ji nevaizduojama kaip autoriaus patirtis ar Sofoklio kūrinio epizodas.

Ką iš tikrųjų rodo fragmentas. Antigonė įsakymą žinojo ir sąmoningai jo nepaisė. Savo poelgį ji grindžia pareiga palaidoti brolį ir nerašytais dievų įstatais. Ji suvokia galimą mirtį. Kreontas klausinėja apie kaltę, draudimo žinojimą ir nepaklusimą; šiame fragmente jis dar nekeičia sprendimo.

Kur argumentas įgyja ribą. Pirmos dėstymo pastraipos pabaiga patikslina, kad vien nepasitenkinimo taisykle nepakanka. Antroje pastraipoje aptariamas pagarbus prieštaravimo būdas. Tokie patikslinimai padeda pagrįsti atsakymą, užuot kartojus, kad priešintis visada gerai.

Ką galima keisti. Galima pasirinkti kitą kasdienę situaciją, tačiau turi būti aišku, kas nukenčia, kokia vertybė ginama ir kaip veiksmas galėtų ją apsaugoti. Vien pasakymo „reikia klausyti sąžinės“ argumentui nepakanka.

Šis keturių pastraipų mokomasis pavyzdys skirtas 9–10 klasėms. Pilnam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui numatytas ne mažesnis kaip 200 žodžių tekstas. Keturių pastraipų sandara čia padeda mokytis argumentavimo.

Taškų sandara pateikta pagal NŠA rašymo vertinimo kriterijus. Lentelės klausimai pritaikyti šiam mokomajam pavyzdžiui; jie nepakeičia visos oficialios vertinimo instrukcijos.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.