Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Ką panteros vaizdas atskleidžia apie sielą?“. Paaiškink, kaip pradinis palyginimas plėtojamas vėlesnėmis detalėmis ir ką jis padeda suprasti apie žmogaus troškimą.

Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,
Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegu ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.

Leidžiu jai ištvirkt ir atgailoti,
Užsivilkus aštrią ašutinę,
Bet aš negaliu niekuo pasotint
Tos panteros, alkanos, laukinės.

Kūno narve ji nervingai vaikšto,
Amžinybės sau kaip grobio geisdama.
Ilgis saulės nužertųjų aikščių,

Kur gulėtų nemirtinga ir laisva,
Meilės šoky suktis su dievais kartu,
Trypiant žiedus anemonų geltonų.

Šaltinis: Vytautas Mačernis, „Rudens sonetai“, 12, „XX a. lietuvių literatūros chrestomatija“, 2014, p. 269 (PDF p. 135); chrestomatijos bibliografijoje nurodyta „Po ūkanotu nežinios dangum“, Vilnius: Vaga, 1990.

Žodžiai ir skaitymas. Ašutinė – šiurkštus drabužis, čia siejamas su atgaila; anemonai – žydintys augalai. Sielos alkis, pantera ir kūno narvas yra poetiniai vaizdai. Eilėraščio kalbantysis nėra automatiškai tapatinamas su autoriumi. Pateiktas visas 14 eilučių sonetas, datuotas Šarnelėje 1943 m. spalio 27 d.

Ką panteros vaizdas atskleidžia apie sielą?

Vytauto Mačernio dvyliktajame rudens sonete panteros vaizdas atskleidžia sunkiai numalšinamą sielos troškimą. Pradžioje kalbantysis sielą lygina su alkanu žvėrimi ir mėgina ją maitinti mokslu bei menu. Vėliau žodis „panteros“ jau tiesiogiai pakeičia sielos pavadinimą. Taip pradinis palyginimas išauga į išplėtotą metaforą. Kūnas tampa narvu, o amžinybė – geidžiamu grobiu. Šios detalės leidžia pajusti, kad troškimas didesnis už žmogaus turimas galimybes. Nerimastingas vaikščiojimas susieja nelaisvę su nepatenkintu alkiu. Saulėtos aikštės ir šokis su dievais atveria priešingą erdvę, kurioje siela norėtų būti laisva ir nemirtinga. Tačiau ši erdvė išreiškiama žodžiais „Kur gulėtų“: ji tebėra siekiama galimybė. Sonetas parodo įtampą tarp dvasinio siekio ir kūniškų ribų. Todėl pantera padeda suprasti ir sielos veržlumą, ir sunkumą ją nuraminti.

Pastraipa seka, kaip vienas vaizdas plėtojamas per visą sonetą.

Pantera nėra tikras pasakojimo gyvūnas. Kalbantysis vertina mokslą ir meną kaip sielos maistą, nors šis maistas jos galutinai nepasotina. Iš to neišplaukia, kad mokytis ar kurti beprasmiška.

Vienos analitinės pastraipos įsivertinimas.

Viso PUPP rašinio apimtis ir taškai šiai vienai mokomajai pastraipai netaikomi.