Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Ar viską galima vertinti vien nauda?“. Remkis Grainio poelgiu ir Lapino išgyvenimu. Paaiškink, kokios medžio vertės atsiskleidžia pateiktoje ištraukoje.

– Dėde, dėde, ar matai? Grainis nukirto savo liepą.

Žiūri skerdžius: tikrai, liepos nebėra. Jis dar nenori tikėti akimi – patrynė lyg žmogus, iš miego prabudęs, geriau praplėšė – vai, gi vis nėra! Ten, už vyšnių sodelio, pas Valainio tvartus ji stovėjo, aukščiausia ir plačiausia visų medžių, o dabar ten nieko nebėra. Lyg dangus prakiuro toje vietoje.

Pasėjėjo senis į Grainio kiemą ir žiūri į daržą. Mato, guli liepa, išsitiesus per visą daržą, per bulbes, per svogūnus. Tik žalios šakos į aukštą kėpso kaip rankos. Dar švokščia lapai, vėjo papučiami – lyg skundžiasi žalia liepelė.

Maži paukščiukai, kurių lizdais šakos kniugždėte kniugždėjo, dabar lekioja aplinkui ir taip graudžiai čypia, lyg apverkdami išgriautus savo lizdus – čip čiip čit čiit…

Prilėks, pulsis šakosna ir vėl lekioja, skraido, čypia, aptūpę tvorą.

Grainis stovi su kirviu ir krapšto galvą, patsai nežinodamas, kam jisai nukirto liepą, ištrėkė daržą ir ką dabar jisai su juo bedarys?

Kad jisai, rodos, galėtų, iš naujo liepą pakeltų, pastatytų ją ant seno kelmo…

Bet nepakelsi, neprigydysi.

Atsikėlė nūnai vėlai – galvą skauda, burnoje kartu, lyg būtų čemerų pavalgęs, pikta. Atsikėlęs išėjo kieman, norėjo darbo imtis, bet galva kaip puodas, darbas iš rankų krinta. Paėmė žagrę taisyti, tik rankeną nulaužė; dalgę ėmė tinti, tik plaktuku nagus sau apsigurino. Metė žmogus tynęs, plaktuką pavarė pasvirnėn, o vaiką, kuris skiedryne žaisdamas pasipainiojo po kojų, supylė diržu.

Kas daryti? Atsistojo Grainis vidury kiemo, kaso pakaušį ir dairosi į visas šalis. Prisiminė jisai, kad vakar pas Valainį ketino liepą nukirsti. Dirstelėjo, pakėlęs galvą aukštyn, į dangų, į liepą, ir tokis piktumas jį pagavo ir ant liepos, ir ant paukščių, kurie visokiais balsais čirškė jos šakose, jog, atsinešęs iš trobos kirvį, nuėjo daržan.

– Jūs man čia daugiau neberėkausite, nebegadinsite javų bei vyšnių, nenaudėliai! Aš jus iš čia išrūkysiu, išginsiu!..

Atsipeikėjo, atsikvošėjo jisai tik tada, kai liepa subraškėjo, susiūbavo ir palinko į vieną šalį; pirma lengvai, pamažėl, o paskui vis greičiau ir greičiau, garsiau subraškėjo – ir staiga griuvo, išsitiesė per visą daržą.

Stovėjo dabar Lapinas pas tvorą liūdnas, paniuręs, žiūrėjo, kaip ardo subėgę vaikai paukščių lizdus, laužo šakas, ir tik lingavo žila galva.

– Žmogau, žmogau, ir širdies tu neturi, ir Dievo nebijai, kad tokį medį sunaikei.

– Eik, eik sau, seni, kur eini, o tai gausi kirvakočiu sprandan! – pasivarė piktas Grainis. – O jūs čia, žalčiai, ar tai man daržą mindžiosite?!. – puolė jisai vaikus.

Tie stačiagalvėmis nudūmė, kur kam patogiau buvo: vieni per tvorą, kiti į daržus; bet už kelių akimirksnių jie vėl tupinėjo ir trepučeno aplink liepą.

Nuleido senas skerdžius žilą galvą ir nuėjo savo keliu. Tik eidamas murmėjo:

– Jau kai žmonės tokių medžių, kaip liepa, nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau negu tokiais laikais gyvenus!

Liūdnas nuėjo savo paeilės pirkion. Batviniai jam nūnai buvo per rūgštūs, buiza negardi. Sėmė šaukštą, kitą ir pasikėlė iš užuskobnių.

– Ko tu, dėdule, nūnai tokis liūdnas? Ar gal serguliuoji? – klausia jį Džiangienė, kuri pripratusi buvo regėti jį visuomet linksmą. – Ar gal negardžiai išviriau?

Baidėsi, kad pajuoks Lapinas ją visam sodžiui, kai neįtiks valgymu. Per tai moterys ir baltė jam buizą geriau negu kitiems namiškiams, ir taikė, kad kopūstuose daugiau spirginių jam tektų.

– Ne, tetule, gardu. Tik senatvė, žmona! Mirti reikia, štai kas yra.

Ir, užsimetęs gunčelę ant pečių, palikęs trimitą ir botagą, kurių anksčiau niekuomet neužmiršdavo, užsimovė kepurę ant galvos ir nuėjo namo.

Parėjęs Lapinas nei pirkaitėn neužėjo, tik atsisėdo pasieny, prisikimšo pypkę: užtraukė kartą, kitą. Sėdi ir lyg jam kažko koktu, kažko trūksta. Užtraukia pypkės ir pasižiūri pro sodžiaus kluonus, pro tvartus, kur pirmiau ūžė šlamėjo žalia liepa – ir dabar ten nieko nebėra! Ir vėl pasivaideno skerdžiui, kad net danguje plikė atsirado.

Spjovė Lapinas ir neišrūkęs užgniaužė pypkę pirštu, užsikišo už juostos ir nuėjo darželin, kur augo vienintelė kriaušė, ir toji laukinė. Pasiklojo ten Lapinas unksnėje kailinaičius, atsigulė kniūbsčias, paskui atsivertė ant šono ir užmigo.

Šaltinis: Vincas Krėvė, „Skerdžius“. „Rinktiniai raštai“, III t. Vilnius: Vaga, 1982; skaitmeninis tekstas – „Šaltiniai“.

Ištraukos situacija. Lapinas yra kaimo bandos skerdžius – piemenų vyresnysis. Ištrauka prasideda žinia apie jo kasdien matytą Grainio liepą.

Žodžiai. Gunčelė – viršutinis drabužis; trimitas – pučiamas signalinis instrumentas; unksnė – pavėsis; buiza – skysta sriuba; iš užuskobnių – nuo stalo. Paaiškinimai pateikti atskirai nuo originalo.

Ar viską galima vertinti vien nauda?

Naudos klausimas padeda apsispręsti, kaip panaudoti turimus daiktus ar vietą. Tačiau sprendimas gali paliesti gyvybę, atsiminimus ir kitam žmogui svarbius ryšius. Todėl viską vertinant vien nauda dalis pasekmių liktų nepastebėta. Vinco Krėvės apsakymo „Skerdžius“ liepos nukirtimas parodo ir neapgalvoto poelgio žalą, ir medžio reikšmę žmogaus vidiniam pasauliui.

Siauras naudos supratimas gali paskatinti veikti neįvertinus pasekmių. Grainis pyksta ant medyje čirškiančių paukščių, kaltina juos gadinant javus ir vyšnias. Tačiau ištraukoje jo sprendimas kyla ir iš susierzinimo: atsikėlus skauda galvą, nesiseka darbai, pykčio tenka net pasipainiojusiam vaikui. Vėliau nukirsta liepa guli per visą daržą ir ištrėkia pasėlius. Šitaip mėginimas atsikratyti trukdančio dalyko sukuria naują žalą. Pats Grainis stovi su kirviu ir nebežino, ką su tuo darys; pasakotojas leidžia įsivaizduoti net jo norą medį pakelti. Vis dėlto jo jau nebegalima prigydyti. Šis negrįžtamumas rodo, kodėl veiksmą reikėtų vertinti dar prieš jį atliekant. Būtų svarbu suprasti ir būsimo rezultato vertę, ir tai, kas bus prarasta.

Medis turi ir tokią vertę, kurios neparodo pasėlių ar malkų skaičiavimas. Lapinui liepos vietoje atsiradusi tuštuma atrodo lyg prakiuręs dangus. Nukirstos šakos primena rankas, lapų šlamėjimas skamba kaip skundas. Šie vaizdai leidžia pajusti, kad naikinama artima gyvybė. Aplinkui skraido paukščiai, kurių lizdai suardyti, todėl medžio netektis paliečia ir juos. Lapino kasdienybė taip pat pasikeičia: valgymas nebedžiugina, jis užmiršta trimitą bei botagą ir vis žvelgia į tuščią vietą. Vadinasi, pažįstamas medis palaikė jo ryšį su aplinka. Iš šalies paprastas nukirtimas žmogui tampa skaudžia netektimi. Tokią reikšmę suprasti galima tik įsiklausant į kitą ir atidžiai stebint jo patirtį.

Taigi vien naudos mato nepakanka sprendimui apie viską. Grainio poelgis atskleidžia neapgalvoto veiksmo negrįžtamumą, o Lapino reakcija – medžio ryšį su gyvybe bei pažįstamu pasauliu. Vertindami permainą turėtume matyti ir galimą praktinį rezultatą, ir jos kainą kitiems. Toks atidumas padėtų išsaugoti tai, ko po skubaus sprendimo jau nebepavyktų atkurti.

Pirmas argumentas tikrina praktinio sprendimo pasekmes, antras atskleidžia asmeninę ir gyvybės vertę.

Tikslumas. Ištraukoje Grainis medį nukerta, tačiau nepasakojama, kad jį parduotų ar panaudotų malkoms. Lapino sveikatos baigtis šiame fragmente nepateikta. Argumentui pakanka matomų netekties ir elgesio ženklų.

Argumentas ir atpasakojimas. Aprašius nukirstą medį, reikia paaiškinti, kodėl ši detalė keičia naudos vertinimą. Antroje pastraipoje nagrinėjama kita vertės pusė; pirmo argumento nereikia pakartoti kitais žodžiais.

Pagal PUPP rašymo vertinimo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Lietuvių kalbos ir literatūros PUPP visam tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos čia yra mokymosi modelis, o pati tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.